Iš pradžių atrodė, kad visa košė užvirė dėl pokšto internete, kai mokytojas pajuokavo, kad streiko kontekste „vis tik geriausiai televizorių ekranuose (neabejoju, būtų parodyta ne tik Lietuvoje) atrodytų liepsnojantis geltonasis autobusiukas (turime vieną tokį važiuojantį „ant garbės žodžio“)“, bet vėliau policija pateikė kiek kitokį paaiškinimą, kodėl pedagogui įteiktas įspėjimas.
Iš emigracijos grįžęs mokytojas tikino, kad jam tikrai nepritrūks ryžto ir energijos dirbti su nedidelės bendruomenės jaunimu, tačiau įvykio, kai neplanuodamas vykti į jokią protesto akciją sulaukė pareigūnų vizito, taip paprastai pamiršti neketina ir reikalaus policijos vadovybės paaiškinimo.
– Kurį laiką gyvenote Londone, o dabar didmiesčio gyvenimą iškeitėte į darbą provincijos mokykloje. Kaip tai nutiko?
– Taip sutapo, kad ten dirbusi mokytoja išėjo motinystės atostogų, o mokyklai prireikė mokytojo. Pamenu, į Lietuvą atskridau trečią valandą nakties, o devintą ryto jau sėdėjau direktoriaus kabinete. Lengvai sutarėme dėl darbo sąlygų, nes esu nusiteikęs metus padirbėti dėl idėjos. Pats mokyklą baigiau prieš 30 metų ir noriu vaikams duoti daugiau nei tik anglų kalbos pamokas. Direktoriui mano pasiūlymas buvo priimtinas ir tą kartą jis šyptelėjęs mane pavadino altruistu, bet dabar tas altruistas jam sukelia keblumų, nes turi problemų su teisėsauga.
Ne kartą esu sulaukęs klausimo, kodėl dirbu mokytoju, jei galėčiau, pavyzdžiui, imtis verslo. Turiu su verslo ekonomika ir vadyba susijusį išsilavinimą. Kai Australijos komikui ir intelektualui Timui Minchinui Melburno universitetas suteikė garbės daktaro laipsnį, vienas jo palinkėjimų studentams skambėjo taip: „Būkite mokytojais.“ Jis tokį linkėjimą paaiškino paprastai: jums visuomenė suteikė nemokamą išsilavinimą, tad šią skolą turite grąžinti. Man pasitaikė tokia galimybė, atsirado visos sąlygos dirbti šį darbą, o mokiniai taip pat patenkinti.
Noriu vaikams duoti daugiau nei tik anglų kalbos žinias –kitokį požiūrį į gyvenimą ir viltį. Savo mokiniams nuolat kartoju, kad Matuizų gyvenvietė atrodo mažas kaimelis, pats esu iš Valkininkų, kurie dar mažesni už Matuizas, bet tai man netrukdė dirbti ir gyventi Vilniuje ar Londone. Kartoju mokiniams, kad jų gyvenimas priklauso nuo jų pačių pastangų ir jie gali pasiekti daugiau nei aš.
Iš tiesų provincijoje yra daug socialinių problemų: dažnai didmiesčiuose vaikus tėvai stumia į mokslą, o provincijoje – traukia iš jo. Kartais patogiau tiesiog gauti pašalpas... Būtina tokiems vaikas skiepyti norą gyvenime siekti daugiau.
– Kaip paviešintą naujieną apie gautą įspėjimą sutiko mažos gyvenvietės mokykla?
– Sulaukiau palaikymo, bet daugeliui vis dar yra šokas, nes provincijoje šiek tiek neįprasta, kad žmogui gali ateiti į galvą kvestionuoti tam tikrus sprendimus, ar šauti į galvą tokios kvailos idėjos, kad pilietis yra savo valstybės šeimininkas. Žmonės įpratę prisitaikyti, nesiginčyti ir manyti, kad pareigūnai visuomet teisūs. Žinoma, į mane dabar galima žiūrėti kaip į keistuolį ar pajuokauti, kad esu tikrų tikriausias nusikaltėlis.
Mokyklos vadovas visas problemas aptaria su kiekvienu mokytoju, skiria tam daug laiko, stengiasi sukurti maksimaliai geras sąlygas, kiek leidžia galimybės, tad ir streikuoti nėra ko.
Prieš kelias dienas juokavau, kad mūsų mokykla maža, streikuoti neišeina, neturime net profesinės sąjungos ir gyvenimas eina pro šalį, nuobodoka... O štai Vilniuje koks veiksmas vyksta... Mokyklos vadovas turi puikų humoro jausmą ir manęs jau klausė, ar man vis dar nuobodu.
– Ar jūsų gautas įspėjimas yra pirmas jūsų susidūrimas su teisėsauga?
– Kai iš manęs padaro banditą – pirmas. Prieš dešimtmetį 14 metų teko dirbti su Jungtinių Amerikos Valstijų valstybės departamento diplomatinio saugumo biuru. Tuo metu dirbome, kad Lietuvos policija, kriminalinė policija ir prokuratūra pagerintų savo darbo kokybę. Kitaip tariant, tempėme į Vakarus, kiek galėjome. Dabar ateina nauja pareigūnų karta ir susidaro toks įspūdis, kad tiek metų buvo dirbta veltui. Matyt, anie išėjo į pensiją, o dabartiniai pareigūnai elgiasi kaip sovietinės Minsko policijos mokyklos absolventai. Taip negalima, pažeidžiamos pilietinės konstitucinės teisės, taip neturėtų būti.
Žinau, kad buvo išsiųsta apie 15 įspėjimų, kurie savo turiniu visiškai vienodi, nurodantys į Susirinkimų įstatymo 2 straipsnio 4 dalį. Paprastai kalbant, tai įspėjimas, kad valstybinėse įstaigose ir institucijose negalima kelti chaoso.
– Ar tiesa, kad iš pareigūnų jums nepavyko gauti visos informacijos apie jų vizito tikslą?
– Kai pareigūnai atvyko, paklausiau jų, kokį pažeidimą padariau ar kėsinausi padaryti. Įspėjime turėjo būti parašyta, pagal kokį kodeksą surašytas dokumentas – Baudžiamąjį ar Administracinių nusižengimų, taip pat turėjo būti nurodytas mano statusas – liudininkas ar įtariamasis. Juk pagal tai aš turiu tam tikras teises ar prievoles.
Šių dalykų neradau įspėjime, į mano klausimus pareigūnai neatsakė. Klausiau jų, apie ką mes kalbame? Jie atsakė, kad tik mane įspėja. Su kuo tai susiję? Su akcija „Paskutinis skambutis“, į kurią net nesiruošiau vykti? Neplanavau važiuoti net į Švietimo ir mokslo ministeriją (ŠMM).
Žinoma, visa tai nebuvo daroma kaip nors išskirtinai dėl manęs, bet aš buvau įtrauktas į bendrą sąrašą ir kažkas labai formaliai atliko savo darbą. Man baisiausia, kad paštininkais buvo paversti kriminalinės policijos elitiniai pareigūnai. Juk Organizuotų nusikaltimų tyrimo skyriaus darbas kovoti su mafija. Labai šiuos žmones gerbiu. O dabar šio skyriaus pareigūnai atvyksta įteikti rašto. Ar nėra ką daugiau veikti? Akivaizdu, kad tokie vizitai „nuleisti iš viršaus“, nes atvykę pareigūnai negalėjo paaiškinti, kokiu konkrečiai pagrindu skiriamas įspėjimas.
– Ar numanote, kaip atsidūrėte sąraše asmenų, kuriuos pareigūnai nusprendė įspėti?
– Manau, kad kažkas mano pavardę į jį įtraukė. Gal kažkam kažkas nepatiko, bet nepagalvojo, kad ta žinia greitai išplis, nes socialiniuose tinkluose turiu nemažai sekėjų, tarp jų – nemažai žinomų žmonių. Norėjau, kad ši žinia išplistų, netrukus sulaukiau ir žurnalistų skambučių.
Policijos departamento atstovas Ramūnas Matonis suskubo viešai aiškinti, kad viskas ne dėl Susirinkimų įstatymo, o dėl nesantaikos kurstymo. Palaukite, bet mano gautame įspėjime apie tai net nerašoma, minimi kiti dalykai. Po straipsnio naujienų portale lrytas.lt tas pats R. Matonis pateikė dar vieną versiją – dėl komentarų internete, o juk viskas prasidėjo nuo pokšto apie autobusiuką... Tai buvo atviras melavimas, dėl šmeižto ketinu kreiptis į policijos vadovybę. Mano gautame įspėjime nebuvo nieko apie jokį nesantaikos kurstymą ar pan., ten buvo įrašyta – Susirinkimų įstatymo 2 straipsnio 4 dalis.
– Kaip manote, kokį signalą jūsų istorija siunčia mūsų visuomenei?
– Kad laikas pabusti ir pažiūrėti, kam tarnauja mūsų teisėsauga ir kokios iš tiesų mūsų konstitucinės teisės. Streikas dėl mokytojų etatinio apmokėjimo iš tiesų vyksta ne dėl pinigų. Net jei šis streikas išsikvėps ir pasibaigs, tai pirmas signalas, primenantis mums, kad pilietinė visuomenė turi pabusti. Formaliai žiūrint, valdžia turi teisę pykti ant mokytojų, juk švietimo finansavimas yra antroji pagal dydį eilutė biudžete. Jokia kita valdžia iki šios daugiau pinigų neskyrė, viskas daroma, kad būtų geriau, ir staiga mokytojai išeina streikuoti. Jau 30 metų vyksta vis naujos reformos, ir mokytojai nuo visko pavargo. Tačiau valdžios reakcija, kai visus išvadino hibridinio karo dalyviais, teroristais...
Būtų galima juoktis, bet kai organizuotus nusikaltimus tiriantys pareigūnai apsilanko namuose ir įteikia įspėjimą, kad užsiimi antivalstybine veikla ir esi valstybės pamatų griovėjas... Absurdas. Pilietis turi teisę reikšti protestą. Valstybės šeimininkas yra pilietis, ne valdžia, ne kokie nors atstovai. Vaikinai užsimiršo, jie yra pasamdyti darbuotojai dirbti visuomenės labui. Juos išrenka, nes visuomenei reikia atstovų, Seimas – tai toks turgus, kur jie derasi ir kažką susidera. Bet jei pradedama kalbėti, kad „mes esame valstybė“, „mes esame valdžia“, tai iš to kyla tokie dalykai kaip JAV nepriklausomybės karas, Prancūzijos revoliucija ir kiti neramumai. Tiesą sakant, lietuviai šiuo požiūriu gana kantrūs.
R. Matonis: „Įspėjimas – dėl komentarų internete“
Policijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos Komunikacijos skyriaus vedėjas Ramūnas Matonis naujienų portalui lrytas.lt dar kartą patvirtino, kad įspėjimas pedagogui buvo įteiktas dėl jo komentarų socialiniuose tinkluose. R. Matonis priminė, kad toks įspėjimas nesukelia jokių teisinių pasekmių ir neužtraukia jokios baudos.
„Nekalbame apie šio žmogaus interneto tinklaraštį, kuriame jis neva apie kažką pajuokavo. Asmuo buvo įspėtas dėl jo komentarų socialiniuose tinkluose. Susirinkimų įstatyme kalbama ir apie kurstymą, ir kitus dalykus“, – kalbėjo R. Matonis ir pridūrė, kad jei asmuo nori kreiptis dėl šmeižto, tokią teisę jis turi ir tokie skundai visuomet nagrinėjami.
