Skubotas naujo turinio diegimas gali sprogti nepasitenkinimu, prasta kokybe ir naujais protestais. O padarinių tvarkymas bus ilgas, sudėtingas ir nemalonus. Tai kodėl nepasimokyti iš klaidų ir neišminuoti kelio į ugdymo reformą nuo pat pradžių?
Ugdymo turinio atnaujinimo mastai ir tempai – pribloškiantys
Planuojama, kad jau nuo 2021 metų rugsėjo mokiniai mokysis visiškai kitaip. Pirmiausia bus parengtos naujos bendrosios programos visiems dalykams nuo pirmos iki dvyliktos klasės, nuo muzikos iki fizikos. Antra, planuojama sukurti, išbandyti ir įteisinti naujus ugdymo organizavimo modelius. Trečias dalykas – nauja vertinimo sistema. Ketvirta, pasikeitusioms programoms reikės naujų mokymo išteklių. Ir galiausiai – apmokyti mokytojus, kaip su visais šiais pokyčiais tvarkytis.
Konkrečiau kalbant, tai reiškia, kad atsiras naujų temų, kai kurios pamokos gali būti sujungtos, keisis žinios, gebėjimai ir kompetencijos, kuriuos mokiniai su mokytojo pagalba turės įgyti. Reikės naudoti daugiau alternatyvių ugdymo formų – individualizuoto mokymo, darbo grupėse, mokymosi už mokyklos ribų ir pan.
Gali keistis ugdymo trukmė, pavyzdžiui, pradinis ugdymas truks ne keturis, o penkerius metus. Mokinių vertinimas bus papildytas jų pasiekimais įvairiuose būreliuose ir visuomeninėje veikloje. Pasikeitus programoms, turės pasikeisti ir vadovėliai. Taip pat pagal naują sistemą reikės išmokyti dirbti dešimtis tūkstančių mokytojų visoje Lietuvoje.
Planas įspūdingas. Dar įspūdingiau, kad planuojama viską pabaigti iki 2021 metų. Oho! Galiu tik palyginti – vieną vadovėlį vienam konkrečiam dalykui pagal galiojančią programą rengėme dvejus metus. Dar tiek pat užtruko mokytojų mokymai. Mastai keliasdešimt kartų mažesni, pajėgumai taip pat nepalyginamai mažesni, bet užmojis visą mokyklos sistemą pastatyti ant kojų per kelerius metus kelia abejonių. Juk kiekvienam pokyčiui reikia rimtos analizės, apklausų, skirtingų galimybių vertinimo, bandymų, tobulinimų ir diskusijų. Pokyčių mokykloms tikrai reikia, tik kosminiais greičiais kuriami ir „iš viršaus“ nuleidžiami jie gali atnešti ne pažangą, bet dar vieną bangą mokytojų į ministeriją.
Pradėkime nuo mokytojų ir mokinių
Reformų tikslas – spręsti problemas. Ar mes žinome, su kokiais sunkumais šiandien susiduria mokiniai ir mokytojai, pavyzdžiui, mokydamiesi muzikos ar geografijos? Gal krūvis per didelis, gal temos nenuoseklios, o gal priemonių trūksta? Svarbu, ką mano ne tik švietimo konferencijų lankytojai, bet ir tie, kurie moko(si) mažose kaimo mokyklose.
Matome tarptautinių tyrimų rezultatus, turime įvairių pasaulinių organizacijų pasiūlymus, kitų šalių ugdymo atnaujinimo praktiką – kodėl jų nesujungus su mūsų švietimo bendruomenės – mokinių, mokytojų, tėvų ir darbdavių nuomone? Jų atsakymai ir kasdienės konkrečios problemos gali nustebinti. Reformos statymas ant švietimo bendruomenės poreikių būtų tvirtas pamatas prasmingiems pokyčiams.
Mūsų pasauliniu mastu apdovanoto ir šiuo metu į kitas šalis eksportuojamo ekonomikos vadovėlio sėkmės priežastis yra ta, kad kūrėme ne pačią protingiausią ir madingiausią priemonę, bet sprendėme mokinių ir mokytojų problemas. Apklausę pedagogus išsiaiškinome, kad daugelis jų neturi ekonominio išsilavinimo, todėl pasiruošti kokybiškoms pamokoms yra sudėtinga ir užima daug laiko. Kad ir kaip šaunu būtų pasiūlyti jiems išanalizuoti Nobelio laureatų teorijas, bet daugeliui reikia tiesiog gairių atsakymams, aktualijų interpretacijų ir įtraukiančių užduočių. O mokiniai nori suprasti, kaip tai, kas vyksta pasaulyje susiję su tuo, kas parašyta vadovėlyje. Padedame jiems susitvarkyti su šiais kasdieniais iššūkiais, pridedame amžiaus tarpsniui tinkamiausių metodų ir bingo – turime savimi labiau pasitikinčius mokytojus ir susidomėjusius paauglius! Visų bėdų neišsprendėme, bet mokyklos gyvenimą palengvinome.
Sutvarkyti visą sistemą – ambicingas ir vizionieriškas tikslas. Bet jį kokybiškai įgyvendinti galima tik padarant mokinius ir mokytojus reformos bendraautoriais, pasitelkiant tose srityse veikiančius praktikus. Toks demokratinis kelias užtikrins, kad bus judama link tikrų, o ne popierinių problemų sprendimo.
Tobulėjimui reikia laisvės ir pasitikėjimo
Labiausiai sveikintinas ugdymo programų atnaujinimo sumanymas – leisti pačioms mokykloms 10-30 procentų laiko planuoti savo nuožiūra. Tokiu būdu kiekviena mokykla galėtų atliepti konkrečius savo mokinių poreikius ir gerinti pasiekimus. Daugiau laiko skirti integruotoms gamtos mokslų pamokoms, robotikos būreliams, ekonominiam raštingumui ar bet kam, kas jiems atrodo reikalinga. Per tą 30 procentų į dabar dirbtinai standartizuotas mokyklas ateitų daugiau išskirtinumo ir savininkiškumo nuotaikų.
Suomijoje, į kurios švietimą lygiuojasi visas pasaulis, mokykloms palikta daug laisvės. Jų nacionalinė ugdymo programa – tai abstraktus karkasas, kurį vietos lygiu užpildo pačios mokyklos, laisvai pasirinkdamos būdus, kaip sieks šalies mastu nubrėžtų tikslų. Ne tokios griozdiškos, aiškiau suformuluotos ir mokytojų įsitraukimą skatinančios programos geriau prigytų ir Lietuvoje. Auganti mokyklų ir mokytojų autonomija didintų ir ugdymo kokybę.
Socialiai sąmoningas, kūrybiškai mąstantis, bendradarbiaujantis, gebantis spręsti problemas, prisiimantis atsakomybę – tokio ateities piliečio tikimės. Kas jam padės tokiu tapti? Tikrai ne popieriais, reikalavimais ir patikrinimais apkrautas mokytojas. Tik savarankiškai sprendimus priimantis pedagogas gali išugdyti laisvus ir nepriklausomus piliečius. Tik tuomet galima reikalauti ir atsakomybės.
Faktas, kad pasaulis keičiasi greičiau nei ugdymo programos. Tai dar viena priežastis, kodėl reikėtų labiau pasitikėti mokytojais, o į ugdymo programas žiūrėti kaip į nuolat kintantį procesą, bet ne galutinį produktą.
Daugelis principų užrašytų ką tik paviešintose „Bendrųjų programų atnaujinimo gairėse“ atrodo puikiai. Tačiau programas reikia peržiūrėti ne tam, kad šiuolaikiškiau atrodytume popieriuje, ne dėl „pliusiuko“, bet dėl mokinių. Švietime iš biurokratijos kultūros laikas pereiti į laisvės ir pasitikėjimo. Galime pradėti nuo įsiklausymo taikos sąlygomis, o ne tuomet, kai jau sprogsta bombos.
