„Būdamas arti kiekvieno popiežiaus jaučiausi pakylėtas ir išgyvenau gilius vidinius jausmus“, – prisipažino Kauno ceremonimeistras ir Kauno muziejaus kultūros renginių organizatorius K.Ignatavičius.
Jis kartu su Kauno meru Visvaldu Matijošaičiu, administracijos direktoriumi Viliumi Šiliausku, Kauno arkivyskupu metropolitu Lionginu Virbalu bei arkivyskupu emeritu Sigitu Tamkevičiumi praėjusią savaitę lankėsi Vatikane.
Pagrindinis kelionės tikslas – audiencija pas popiežių Pranciškų, kurioje dalyvavo popiežiaus vizito Lietuvoje šių metų rugsėjo 22, 23 dienomis organizacinė grupė. Kauno ceremonimeistras buvo popiežiaus vizito organizacinio komiteto konsultantas.
Į Vatikaną vedamas to paties tikslo su tikinčiųjų delegacija K.Ignatavičius vyko ir daugiau nei prieš du dešimtmečius.
Lygindamas popiežių vizitus 75-erių K.Ignatavičius tikino, kad per ketvirtį amžiaus Lietuva ir ypač Kaunas žengė labai didelį žingsnį į priekį. Anuomet suorganizuoti tokį priėmimą, koks buvo šįmet, nebuvo nei lėšų, nei galimybių.
– Su miesto vadovais ir aukšto rango dvasininkais vykote į Vatikaną dėkoti popiežiui Pranciškui už kelionę į Lietuvą. Kaip buvo sudaryta delegacija? Kokį įspūdį paliko vizitas?
– Buvome priimti Vatikane, popiežiaus audiencijų salėje. Joje buvo ir daugiau piligrimų iš Lietuvos bei įvairių kitų šalių. Kartu su popiežiumi meldėmės, sulaukėme popiežiaus palaiminimo. Jis sakė, kad mielai prisimena kelionę į Lietuvą, ir dėkojo visiems už svetingumą. Prašė, kad Viešpats mus drąsintų ir laimintų.
Šįkart popiežių išvydau iš labai arti. Kai jis buvo Kaune, mačiau jį gerokai didesniu atstumu, susitikti su Šventuoju Tėvu asmeniškai neturėjau galimybės. Vatikane jis man pasirodė šiltas, nuoširdus, atviras ir labai žmogiškas.
Priėmimas truko maždaug valandą. Malonu buvo pajausti pagarbą iš kitų šalių atstovų, kurie pavydžiai į mus žiūrėjo, – juk popiežius Pranciškus dar yra neaplankęs daugybės krikščioniškųjų valstybių.
Po susitikimo su popiežiumi lankėmės Popiežiškosios lietuvių Šv.Kazimiero kolegijos bendruomenėje, kuri švenčia 70 metų jubiliejų.
– Po popiežiaus Jono Pauliaus II vizito taip pat vykote į Vatikaną dėkoti. Ar tarp šių kelionių jautėte didelį skirtumą?
– Tai visiškai skirtingi vizitai. Šįkart į Romą skridome vos porai dienų. Anąkart dėkoti Jonui Pauliui II vykome praėjus metams po jo apsilankymo Kaune. Tai buvo 1994 metų gegužę. Į Vatikaną vykome autobusu. Kelionė truko ilgiau nei savaitę. Delegacijai vadovavo tuometis meras Arimantas Račkauskas. Drauge keliavo dvasininkai ir būrys maldininkų.
Nuvykę sužinojome, kad popiežius serga ir gydomas ligoninėje. Prisimenu, visa delegacija nuvykome į tą ligoninę. Žinoma, kad į palatą nebuvome įleisti, tačiau buvome pakviesti apsilankyti šalia jos esančiame lankymo kambaryje. Jame buvo piligrimų iš viso pasaulio. Visi linkėjo popiežiui sveikatos.
Šventajam Tėvui iš Kauno vežėme dovanų. Tai buvo gintarinis meno kūrinys, kurį palikome ligoninėje. Be to, turėjome galimybę parašyti popiežiui sveikinimą. Mūsų buvo paprašyta tai padaryti italų kalba. Vertėjas išvertė tai, ką norėjome palinkėti. Man teko garbė įrašyti šiuos žodžius į svečių knygą.
Nors popiežiaus nepamatėme, labai nuoširdžiai jį užjautėme, meldėmės už jo sveikatą. Ta kelionė labai suartino visus vykusius. Po jos ne vienus metus rengdavome susitikimus ir vis pasvajodavome, kad dar sykį drauge vyksime į Vatikaną. Kas žino, gal kada nors taip ir įvyks.
– Paminėjote apie prieš dešimtmečius kaip padėkos ženklą vežtą dovaną popiežiui. Ką šįkart pontifikui vežėte dovanų?
– To nebuvo numatyta. Kai Kaune buvo laikomos Šv.mišios, taip pat nebuvo nešamos dovanos popiežiui. Pranciškus sako, kad geriausia dovana – malda. Todėl nuoširdžiai meldėmės.
– Organizavote ir vieno, ir kito popiežiaus priėmimus Kaune. Tai labai svarbūs įvykiai ne tik tikintiesiems, bet ir visai miesto bendruomenei. Jūsų manymu, ar po ketvirčio amžiaus surengdamas aukščiausio lygio priėmimą Kaunas žengė didelį žingsnį į priekį?
– Tvirtai galiu pasakyti, kad pažengėme labai smarkiai. Anuomet buvau Kauno miesto tarybos deputatas, atsakingas už ryšius su Bažnyčia. Buvau popiežiaus vizito koordinatorius ir žinau, kad suorganizuoti tokį priėmimą, koks buvo šis, nebuvo nei lėšų, nei galimybių, nei patirties.
Šįkart Kaunas buvo tikrai puikiai pasiruošęs. Pažangą įvertino ir tikintieji, ir svečiai iš Vatikano – jie tai pabrėžė ne kartą. Kad tinkamai pasiruošėme priimti popiežių, įrodė net sąlygos žurnalistams dirbti, kurios pirmojo popiežiaus vizito metu buvo kuklios. O dabar jas puikiai įvertino net pasaulio žiniasklaidos atstovai. Kaunas buvo parodytas iš geriausios pusės.
– Su popiežiumi Pranciškumi susitikti asmeniškai Kaune jums nepavyko, tačiau su Jonu Pauliumi II bendravote?
– Šįkart buvau Santakoje, turėjau kvietimą patekti į arti scenos esančią zoną. O per pirmąjį vizitą teko daug lakstyti, žiūrėti, ar viskas tinkamai vyksta. Tada ne vieną kartą buvau šalia popiežiaus, priėmiau iš jo rankų komuniją.
Pietų metu buvau arkivyskupijoje. Tiesa, pietavau ne su popiežiumi, o su jį lydėjusiais kardinolais.
Santakoje su Jonu Pauliumi II pasisveikinome, turėjau progos pabučiuoti jo žiedą, jis ištarė keletą žodžių, šiek tiek pasikalbėjome lenkiškai. Popiežiaus palydos nariai įteikė man rožinį, Vatikano fotografai mus nufotografavo. Vėliau atsiuntė nuotraukas.
Su meru A.Račkausku nuo kauniečių įteikėme pontifikui dovaną – Osvaldo Jablonskio pieštą Kauno paveikslą. „To staro miasto“ (Tai senamiestis), – pasakė popiežius.
– Kokie jausmai jus užplūdo Kaune lankantis pirmajam popiežiui ir kokie šįkart?
– Būdamas arti abiejų popiežių jaučiausi pakylėtas ir išgyvenau gilius vidinius jausmus. Tačiau gilesni jausmai išliko po Jono Pauliaus II apsilankymo. Tikriausiai todėl, kad tada viskas buvo nauja, nematyta. Popiežius Lietuvoje lankėsi pirmąkart šalies istorijoje.
O ir mišias Jonas Paulius II aukojo lietuviškai.
Pranciškui lankantis Kaune ir mums viešint Vatikane supratau, kokią mūsų tautos vienybę ir jėgą jis parodė. Mes esame stiprūs ir galime susitelkti.
