Diskusijos dalyviai taip pat pastebi, kad yra atvejų, kuomet Lietuvoje baudžiama yra auka, tačiau nenubaudžiamas jos išnaudotojas.
Žmogaus teisių užtikrinimas yra esminis XXI a. visuomenės gerovės užtikrinimo elementas. Valstybė yra stipri tiek, kiek ji gali pasirūpinti labiausiai pažeidžiamomis visuomenės grupėmis. Vis dėlto, praktikoje matoma priešinga tendencija: nelygybė didėja, skurdo pasekmės tampa nebeatstatomos, o prekybos žmonėmis ir modernios vergovės procesai plečiasi sparčiau nei galima įsivaizduoti. Lietuva šių procesų kontekste nėra išimtis, sako Nacionalinio žmogaus teisių forumo diskusijos dalyviai.
Teisiniai mechanizmai egzistuoja, bet tinkamai neveikia
Etninių tyrimų instituto vyr. mokslo darbuotojas Karolis Žibas teigia, kad Lietuvoje egzistuoja teisinis mechanizmas, kuris turėtų padėti kovoje prieš modernią vergystę, prekybą žmonėmis, tačiau jis neveikia tinkamai.
„Teisinis mechanizmas egzistuoja, tačiau klausimas, kaip jis veikia. Mūsų sistema yra orientuota į sistemą, o ne į auką. Mums reikėtų humanizuoti prekybos žmonėmis teisių sistemą. Mūsų tyrimai rodo, kad tai nėra toks pats verbavimas, koks buvo prieš dešimtmečius. Dabar auka paverčiama nusikaltimo bendrininke.
Su prekyba žmonėmis mes kovojame labai fragmentutomis priemonėmis. Migracijos, socialinė politika turi savo tikslines grupes, tačiau išnaudojimas apima visus, tad mūsų nelanksti institucinė subordinacija neleidžia atpažinti prekybos žmonėmis, modernios vergovės“, – kalba K. Žibas.
Išnaudojama daugiau vyrų, daugėja išnaudojimo formų
Pasak K. Mišinienės, lyties pagrindu yra pažeidžiamiausios moterys, taip pat pažeidžiama grupė yra vaikai, tačiau statistika rodo, kad daugėja ir į prekybos žmonėmis spąstus patenkančių vyrų.
Savo ruožtu Kauno apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokurorė Gabija Večerinskienė pažymi, kad daugėja išnaudojimo nusikalstamai veikai.
„Išnaudojimo tikslų sąrašas nėra baigtinis, tačiau populiariausi – prostitucijai ir nusikalstamų veikų vykdymui. Anksčiau populiariausia išnaudojimo forma buvo seksualinė.
Tačiau ikiteisminių tyrimų dėl priverstinio darbo yra labai mažai. Per šiuos metus neteko gauti informacijos apie galimą nusikalstamą veiką, susijusią su išnaudojimu priverstiniam darbui“ – teigia G. Večerinskienė.
Tuo metu Lietuvos profesinių sąjungų Aljanso vadovas Audrius Cuzanauskas pateikia daugybę pavyzdžių, kurie balansuoja ant išnaudojimo priverstiniam darbui ir netinkamų darbo santykių ribos.
„Lietuvos ir Lenkijos pasienyje turime informacijos centrą ir galime tolimųjų reisų vairuotojų paklausti, kaip jie gauna darbo užmokestį. Žmonėms mokama įvairiausiais būdais, bet ne pagal Lietuvos teisės aktus. Apmokėjimo schemas žmonės neretai skundžia, tačiau darbuotojams nepateikiami visi darbo dokumentai, tad jie neturi pakankamai įrodymų.
Kai kurių bendrovių tolimųjų reisų vairuotojams iš atlyginimo išskaičiuojamos didesnės nei priklauso kuro sąnaudos, kelių mokesčiai, už neteisingą transporto priemonės parkavimą skiriamos baudos. Mokėdama atlyginimus įmonė pradirbtas valandas, išskaičiavimus už kurą ar kitas „baudas“ pateikia tiesiog pieštuku ant popieriaus lapo“, – istorijas, girdėtas iš tai patyrusių asmenų, pasakoja A. Cuzanauskas.
Pasak jo, tokių situacijų pasitaiko ne tik darbo imigrantams: įmonės ir lietuviams taiko tokias „atsiskaitymo“ priemones.
Baudžiamos prostitucijos aukos, bet ne išnaudotojai
Monrealio miesto policijos (Kanada) detektyvas seržantas Dominic Monchampas pažymi, kad prekyba žmonėmis yra pasaulinė problema, o 80 proc. prekybos žmonėmis atvejų yra susiję su prostitucija. Dauguma aukų – moterys ir vaikai.
„Prieš 20 metų manėme, kad užsiiminėjimas prostitucija buvo problema, tačiau kalbėdami su moterimis supratome, kad už to slepiasi išnaudojimas, skurdas. Tad greitai savo dėmesį nukreipėme į organizacijas ir asmenis, kurie užsiima prekyba žmonėmis, nes didžioji dalis moterų yra verčiamos užsiimti prostitucija. Taip pat supratome, kad dėmesį turime telkti ir į tuos asmenis, kurie perka prekybos žmonėmis aukų paslaugas.
Seksualinio išnaudojimo aukos neidavo į policiją prašyti pagalbos dėl išnaudojimo, nes daugelį metų jos būdavo suimamos už tokią veiklą. Tačiau problema yra tie, kurie jas užverbuoja, išnaudoja, mes tai jau supratome, dabar stengiamės, kad jos suprastų, jog gali ir turi į mus kreiptis pagalbos, nes mes žinome, kad turime bausti atsakingus asmenis, o ne jų aukas“, – kalba svečias iš Kanados.
Tačiau Lietuvoje situacija, pasak K. Mišinienės, šiuo klausimu yra liūdinanti – pernai už prostituciją buvo nubaustos 275 moterys ir nė vienas jų paslaugų pirkėjas.
„Kodėl valstybė šiandieną palankesnė suteneriui, jau nekalbant apie pirkėją, o ne moterims, kurios dažniausiai per prievartą pardavinėja savo kūną?“ – klausia K. Mišinienė.
Tuo metu G. Večerinskienė paaiškina, kad tiek versimasis prostitucija, tiek šių paslaugų pirkimas užtraukia administracinę atsakomybę.
„Tačiau nubaudimas reikalauja surinkti duomenis apie padarytą teisės pažeidimą, o tuos duomenis surinkti apie klientą yra daug sunkiau. Tai, kad tai laikoma administracinės teisės pažeidimu, užkerta kelią taikyti kai kuriuos duomenų surinkimo būdus, o tai ir sutrukdo dažniau nubausti klientus.
Pelnymasis už prostitucijos paslaugų teikimą numatomas Baudžiamajame kodekse ir šiuo atveju merginos nėra baudžiamos, baudžiami yra suteneriai“, – kalba G. Večerinskienė.
