Pačiam jau nieko nereikia rinktis, viską parenka rinka, pasiūlo reklama, TV, internetas, psichoterapeutai, politikai, gyvenimo būdo treneriai, vestuvių planuotojai ir laidotuvių organizatoriai.
Nuomonės – kaip pusgaminiai, šaldytas maistas – viskas paruošta, reikia tik pašildyti kokio nors nepasitenkinimo (toks visuomet atsiranda) ugnyje, ir štai tu jau samprotauji kaip antisemitas, homofobas, rasistas, nacis ir kas tik nori.
Nes mąstyti ir pačiam susikurti nuomonę sunku, atima daug laiko ir jėgų, dar blogiau, tai kančia, nes tiesos ieškojimas visuomet kančia, juolab kad surasti jos neįmanoma, gali tik ieškoti.
Todėl po ranka visada išankstinės nuomonės, klišės, ir dėl tokių klišių žmonės Lietuvoje vis laukia Mesijo – ateis kita valdžia, kitas prezidentas ir padarys tvarką.
Kokią? Demokratinėje visuomenėje tvarka yra kolektyvinis produktas. Jeigu tvarką daro vienas asmuo, tai jau autokratija. Matyt, tai kažkoks rusiškas užkratas – laukti gero pono, šeimininko, tvirtos rankos.
Beje, apie mesijus... Artėjant Kalėdoms gera proga susimąstyti apie krikščionybės esmę – meilę ir ją lydintį paradoksą, kad krikščionys turbūt labiausiai nekenčia visų kitų konfesijų ir apskritai kitokių nei jie žmonių.
Neseniai girdėjau, kaip užkalkėję krikščionys koneveikė homoseksualus ir piktai propagavo krikščionišką šeimą kaip neginčijamą vertybę. Kokia tai vertybė, koks krikščioniškos šeimos modelis? Ar iš tiesų šis modelis toks tobulas?
Panelė Marija, dar nebūdama šventoji, pasigavo vaiką (kad šventoji dvasia jį užtaisė – eufemizmas), ir Juozapas buvo tik globėjas, kitaip tariant, Jėzaus patėvis. Vadinasi, krikščioniškos šeimos provaizdis žmogiškajame lygmenyje, išjungus metafiziką, komplikuotas.
Fundamentalistai nemėgsta nesantuokinių vaikų: motina laikoma kekše, o vaikas – benkartu. Čia tai bent – Jėzus Kristus, Žmogaus sūnus, buvo benkartas?
Kita vertus, galbūt šios istorijos esmė – vaiko globa. Tėvas komandiruotėje, t.y. danguje (miręs), taigi reikia globėjo, Juozapo, kuris augintų ne savo vaiką. Net angelas ne kiekvieną vyrą įtikintų, kad jis augintų bent savo vaiką, o jeigu rūpinasi svetimu – šventas. Ir perspektyva, kad suaugęs globotinis gali padaryti Išganytojo karjerą.
Viename W.Alleno filmų sakoma, kad visos konfesijos – tik klubai, kuriuose žmonės mokomi nekęsti kitų klubų. Pasaulyje daug tokių klubų: naciai, komunistai, futbolo gerbėjai, onanistai...
Šiuo atveju žmonės, save vadinantys krikščioniais, irgi tik klubas, kuris ieško priežasčių burti savo narius ir pateisinti egzistavimą. Nemalonu, kad tam pasitelkiama neapykanta, tarsi vienas pagrindinių krikščionybės priesakų būtų „nekęsk savo artimo, jeigu jis ne toks kaip tu“.
Žinoma, lengviau rinktis kraštutinybę: arba myli, arba nekenti, bet yra ir tarpinis variantas – tolerancija, neutrali pozicija. Senoji krikščionybės esmė – tapatintis su visu pasauliu, su visomis egzistuojančiomis gyvybės formomis, bet politikai nori klubo ir tuojau pat įveda neapykantos mokestį.
Dabar daug kalbama apie tautinės šeimos vertybes ir tautinį vaikų auklėjimą. Ar tai Vytauto Didžiojo spyris į kiaušus? J.Basanavičiaus pliaukštelėjimas per sėdmenis? Kur bėga Šešupė, tuoj duosiu į snukį?
Gyvename įdomiais laikais, savo akimis galime įsitikinti, kaip kuriama civilizacija, grūdinamas sąmoningumas, nes tik patys galime susitarti, kaip auginti vaikus, naikinti planetą ir pan.
Sąmoningumas nėra įgimtas kaip DNR arba plekšnojimas ausimis per veidą, tai nuolatinės pastangos mąstyti, svarstyti, analizuoti, lyginti, rinktis ir pan.
Tik tai mus daro žmonėmis. Nepakantumas kitokiai nuomonei, kitaip atrodančiam, meilė rusiškiems serialams, vaikų ir žmonų mušimas, pleiskanos ant pečių, vairavimas išgėrus, persirijimas per Kalėdas – tai nėra nei krikščioniškos, nei tautinės vertybės, tai blogi įpročiai, paveldėti iš praeities klubų, jų atsikratęs žmogus nepraranda tapatybės, tik pagaliau ištraukia galvą iš savo šiknaskylės.
