Teisminės mediacijos taisyklės nustato, kad įvertinęs ginčo šalių nuomonę, civilinę bylą nagrinėjantis teisėjas (teisėjų kolegija) teismo mediatorių paskiria iš asmenų, kuriems Teisėjų tarybos nustatyta tvarka suteiktas teismo mediatoriaus statusas, sąrašo.
Tačiau, pasak Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėjos Aistės Petrevičienės, pirmiausiai tam, kad būtų galima parinkti teismo mediatorių, reikia jo paties sprendimo, t.y. jis turi sutikti medijuoti.
„Teisėjas, skirdamas teismo mediatorių iš sąrašo, jeigu šalys pačios nesiūlo kokios konkrečios kandidatūros, gali rinktis tame pačiame teisme dirbančius specialistus. Tada būna paprasčiau su bylos perdavimu ir lengviau susisiekti su teismo mediatoriumi bei gauti jo sutikimą“, – pasakoja A. Petrevičienė.
Bet tuo pačiu teisėja pabrėžia, jog teisėjas, kad ir koks jis būtų universalus, visgi kaip teismo mediatorius paprastai labiau specializuojasi tam tikro pobūdžio bylose. Ir skiriant teismo mediatorių, būtina pabandyti parinkti specialistą pagal jo specializaciją.
Teismo mediatorių gali rinktis ir pačios šalys. Visgi, anot A. Petrevičienės, jeigu jau byla pasiekia teismą, tai šalys yra labiau linkusios patikėti ir alternatyvų ginčo sprendimo būdą teisėjui. Jai antrina ir Klaipėdos apylinkės teismo teisėja Danutė Žvinklytė. Ji atkreipia dėmesį, kad teismo mediatoriais Lietuvoje gera valia dirba apie 400 įvairių specialybių žmonių: advokatai ir jų padėjėjai, prokurorai, notarai, antstoliai, psichologai, policijos pareigūnai, pedagogai, socialiniai darbuotojai. Tačiau žmonės tarsi pas kokį išminčių labiausiai veržiasi pas teisėją, matyt, manydami, kad tik jis geriausiai gali išspręsti jų problemas.
„Kai nėra šalims atstovaujančių advokatų, kurie asmeniškai pažįsta mediatorius pagal pareigas, tai paprastiems fiziniams asmenims, tos pavardės nieko nesako. Tokiu atveju, šalys, matyt, mano, kad teismas geriausiai parinks teismo mediatorių“, – svarsto A. Petrevičienė.
Autoriteto svarba
Tačiau visai kitaip renkamasis mediatorius, kai besibylinėjančios šalys ar jų atstovai, jau turi patirties mediacijos procesuose. Teisėja A. Petrevičienė mano, kad tada mediatoriaus kandidatūra turi didelę įtaką šalių apsisprendimui dėl pačios mediacijos prasmės.
„Lietuva yra maža – geri mediatoriai yra žinomi pavardėmis. Jeigu šalys ar jų atstovai yra anksčiau susidūrę su teismų mediacijų istorijomis, dažnai būtent atstovai paskatina rinktis konkretų mediatorių ir pataria, kad šitas asmuo bus jo ginče kompetentingas“, – atskleidžia A. Petrevičienė.
O teisėja D. Žvinklytė savo pavyzdžiu gali patvirtinti, kaip rekomendacijos apie gerą darbą sklinda „iš lūpų į lūpas“.
„Kadangi esu iš tų teismo mediatorių Klaipėdos apygardoje, kuriems perduodama medijuoti daugiausiai bylų, leidžiu sau manyti, kad atsiliepimai apie mane yra geri, besibylinėjančios šalys manimi pasitiki ir tiki“, – juokiasi D. Žvinklytė.
A. Petrevičienė pabrėžia, kad taip pat svarbus ryšys tarp šalių, jų atstovų ir teismų mediatorių. Dažniau mediatoriai žino, kaip rasti ryšį su šalimi, žino kaip jas išklausyti. Todėl teisėja dažniausiai intuityviai skiria teismo mediatorių konkrečioje byloje.
„Teisminėje mediacijoje mediatorius skiria laiko ir išklauso visas aplinkybes, kai kurios iš jų nėra tokios svarbios ieškinio patenkinimui ar bylos išnagrinėjimui. Jis išklauso ne tik tas teisiškai svarbias aplinkybes, bet ir tas, kurios atvedė šalis į teisinį konfliktą. O juk iš pradžių kyla socialinis konfliktas ir tik vėliau jis tampa teisiniu konfliktu. Mediatorius gali skirti laiko ištirti jas ir taip pašalinti priežastį. Tuo pačiu padėti šalims surasti geriausią sprendimą, kaip išeiti iš to konflikto“, – akcentuoja A. Petrevičienė.
Ne kiekvienas gali medijuoti
Mediatoriai gerą vardą užsitarnauja sunkiu darbu ir asmeninėmis savybėmis. Anot D. Žvinklytės, ne visi teisėjai gali būti puikūs mediatoriai.
„Tapti teismo mediatoriais verta tiems, kurie turi tam asmeninių savybių: yra pozityvūs, nuoširdūs, kantrūs, mokantys išklausyti ir girdėti kitą žmogų, greitai reaguoti į pasikeitusią situaciją, be to yra pasitikintys savimi. Svarbiausia, mediatorius turi mėgti savo darbą, o ne atlikti jį formaliai“, – pabrėžia D. Žvinklytė.
Jai antrina ir Lietuvos apeliacinio teismo teisėjas Artūras Driukas, kuris akcentuoja, kad norint pasiekti gerų rezultatų, reikia daug dirbti.
„Reikia iš karto nusiteikti, kad mediatorius turi dirbti su šalimis, advokatais. Nes yra ir pavyzdžių, kur mediatorius turi bylų statistiką, kai iš dešimt mediacijų sėkminga viena. Ką tai reiškia? Jose žmonės nėra kitokie, tiesiog tose mediacijose nebuvo dirbama. Čia kantrybės elementas irgi yra labai svarbus. Tiesiog reikia apsikaustyti kantrybe, geležine valia ir geranoriškumu, o tada žmonės išgirsta“, – pasakoja A. Driukas.
Vilniaus apylinkės teismo teisėja Donata Kravčenkienė pasakoja, kad iš pradžių buvo viena iš mediacijos skeptikių. Ji manė, kad jei šalys nori susitarti, tai pačios ieškos būdų ir galimybių. Tačiau jos nuomonę pakeitė mokymai.
„Mokymų pabaigoje supratau, jog buvau ne visai teisi ir, įvertinusi savo bendrus gebėjimus, pagalvojau, kad gal man netgi pačiai tiktų tuo užsiimti. O įsirašiusi į mediatorių sąrašą negalėjau trauktis, nes manau, kad jei jau esi mediatorius, turi bent pabandyti medijuoti. Vis daugiau kolegų ėmė prašyti medijuoti bylas ir aš pasiryžau. Šiuo metu savo kabinete jau turiu atskirą medijuojamų bylų spintą. Visa tai nutiko per 1,5 metų ir man mediacija, tiek kaip teisėjai, tiek kaip žmogui, tapo savotiška savęs išraiška ir savirealizacija“, – kaip iš pradžių nuvertinta veikla tapo labai prasminga pasakoja D. Kravčenkienė.
Daugiau apie teisminę mediaciją galite sužinoti čia https://www.teismai.lt/lt/visuomenei-ir-ziniasklaidai/teismine-mediacija/apie-teismine-mediacija/282
