Ne veltui sakoma, kad į tą pačią upę neįbrisi, – situacija dabar visai kitokia nei prieš dešimtmetį, kai Lietuva rinko iš Briuselio sugrįžtančią Dalią, ir šie politikai visiškai skirtingos asmenybės.
Bet viena aišku: rinkimai nebus nuobodūs, ir V.Andriukaitis gerokai prisidės, kad taip būtų.
Šis kandidatas gali patikti ar nepatikti, gal kai kuriuos žmones jis smarkiai erzina, tačiau net ir didžiausi jo nedraugai nenuneigs, kad nelengva Lietuvoje rasti kitą tokį nuoseklų politiką kaip V.Andriukaitis.
Negana to – gal tai mūsų šalyje net dar rečiau pasitaikanti savybė – jis pasižymi aiškiomis politinėmis pažiūromis: visada buvo socialdemokratas, tvirtas kairiosios ideologijos išpažinėjas, niekada nekeitęs nei partijos, nei pasaulėžiūros.
V.Andriukaičiui neįmanoma prikišti nei nomenklatūrinės praeities, kaip nemažai daliai dabar į dvi partijas subyrėjusių socialdemokratų veikėjų, nei prisitaikėliškumo, kolaboravimo su okupantais, kaip neretam vyresnės kartos politikui iš kone visų partinių stovyklų.
Jei kas mėgintų V.Andriukaičio kairumą tapatinti su sovietine praeitimi, atrodytų juokingas, nes jis buvo disidentas socialdemokratas dar sovietmečiu, kai ne vienas vėliau didžiu patriotu virtęs politinis veikėjas ramiai tupėjo kaip po šluota ar net darė akademinę marksizmo-leninizmo specialisto karjerą.
Tad V.Andriukaičiui taip pat nėra ko prikišti dėl praeities, kaip ir kitam kairiojo sparno, tik su tautiniu antiglobalistiniu prieskoniu kandidatui į prezidentus A.Juozaičiui.
Ogi V.Andriukaitis dar ir puikus polemistas. Diskutuoti su juo nebus lengva nė vienam konkurentui – jis ginčijasi aistringai, mintis dėsto sklandžiai ir logiškai, be to, atsikirsti oponentui sugeba ne mažiau kandžiai nei I.Šimonytė. Todėl šių rinkimų debatai turėtų būti visai nenuobodus spektaklis.
Tik kyla klausimas: kas iš to? Ką pakeis trečias V.Andriukaičio kartas, jei jis vis viena beveik garantuotai nelaimės didžiojo rinkimų prizo? Vis dėlto pasirinkdami jį kandidatu į prezidentus socialdemokratai pataikė į dešimtuką.
V.Andriukaitis pirmajame rinkimų ture nusirėš ne tokią ir mažą kairiojo sparno rinkėjų dalį ir pirmiausia turėtų nuskriausti dar nepasiskelbusį valstiečių kandidatu S.Skvernelį, taip pat A.Juozaitį, N.Puteikį, A.Maldeikienę, irgi linkusius remtis socialinio teisingumo, atskirties, dviejų Lietuvų retorika.
Tačiau smarkiai nukraujavusiems G.Palucko socialdemokratams netgi svarbiau už V.Andriukaičio surinktus balsus bus pats jo dalyvavimas rinkimų debatuose. Niekas kitas šioje partijoje nesugebėtų geriau propaguoti socialdemokratų ideologijos nei V.Andriukaitis, rinkėjų dar nepamiršta pensininkų globėja V.Blinkevičiūtė lyginant su juo būtų tik blankus šešėlis.
Žinoma, galima klausti, ar daug kam Lietuvoje rūpi, ką kalba per rinkimų debatus kandidatai į prezidentus. Gal ir taip, bet žodis po žodžio pamažu, kaip ir lašas po lašo, net ir akmenį pratašo.
Juk dabar net ir liberalai, kurie Vilniaus gatvėmis iš inercijos tebetampo kartoninį laisvės nuo mokesčių akmenį, šį visuomeninį gėrį pateikdami kaip didžiausią blogybę, jau prabilo apie socialinę atskirtį.
Aišku, toks atsivertimas jų jau neišgelbės, pavėlavo ponai, bet tai simptomas: keičiasi Lietuvos visuomenė, A.Stašaičio ir jo kompanijos propaguotas nevaržomas turtėjimas, grindžiamas principu, kad skęstančiųjų gelbėjimas – pačių skęstančiųjų reikalas, jau darosi nepatrauklus net ir socialiai atsakingesniam verslui.
Tuo metu valstiečių į pašalius išstumtiems socialdemokratams visuomenės dėmesys socialinėms problemoms ir suvokimas, kad jas reikia spręsti ne tiktai skatinant verslą, bet ir labiau apmokestinant kapitalą bei turtą, suteikia galimybę vėl atkovoti savo pozicijas partijų sistemoje.
