Įvairiose Europos Sąjungos šalyse dėl šios sutarties kilo ginčų, o nemažai valstybių jau pareiškė iš viso atsisakančios šią sutartį pasirašyti. Lietuva iki šiol skelbė ketinanti minėtą sutartį pasirašyti.
Seimo Užsienio reikalų komitetas dėl Jungtinių Tautų (JT) migracijos pakto paprašė papildomos informacijos iš Užsienio reikalų ministerijos (URM).
„Kam iškilo papildomų klausimų, mes atsakysime į tuos klausimus. Tai nėra kokia nors sutartis, kurią reikia ratifikuoti, procedūras pereiti. Kai kas per daug sureikšmina šito dokumento svorį. Daug kas painioja, čia jokia ne sutartis ir niekas nieko nepasirašys. Bus balsuojama, ir jei du trečdaliai šalių bus „už“, priims šį susitarimą kaip deklaraciją“, – naujienų agentūrai BNS sakė ministras Linas Linkevičius.
Kiek anksčiau ministras yra sakęs: „Mes jau porą metų diskutuojame tuo klausimu ir manome, kad pasiekti susitarimą dėl saugios, tvarkingos ir teisėtos migracijos yra visų interesas“. Jis akcentavo, kad susitarimą planuoja paremti apie 180 JT valstybių, o priėmus sprendimą „pasekmės yra tokios pačios visoms šalims“.
Apie tai, kokių permainų atneštų šios sutarties pasirašymas, naujienų portalas lrytas.lt kalbėjosi su migracijos ekspertu Dainiumi Paukšte.
– Kas nutiko, kad tokios sutarties prireikė būtent dabar, juk toks dokumentas keistų visą migracijos politiką ne tik Lietuvoje, bet ir pasaulyje?
– Valstybės nesusitvarko ir negali daryti įtakos pačiai migracijai, tad esama situacija bandoma pritaikyti prie norimos. Konteksto labai aiškiai iškrenta Australija. Jei aiškia pasakė: „Jei jūs pateksite į Australijos teritoriją nelegaliai, kad ir kokios bus jūsų atvykimo čia intencijos, tokios teisės jūs neteksite“. Vienintelis kelias patekti į Australija – legalus, paisant šalies migracijos principų. Ten nėra tokių dalykų, kaip kad Viduržemio jūroje įvairios žmogaus teisių organizacijos gaudo nelegalių migrantų laivelius ir tempia juos į ES teritorijas. Tokios organizacijos tampa migraciją organizuojančių mafijinių struktūrų pagalbininkėmis. Australai tokių laivų nepriimtų ir jų karinės pajėgos, sutikusios tokius laiveliu, nuvilktų juos į Australijai nepriklausančią jūros ekvatoriją. Europa šito dalyko nedaro.
Kalbama, kad šios sutarties pradžia – 2015 metai, kai atsirito migrantų banga iš Afrikos. Visuomet buvo kalbama, kad šie žmonės pabėgėliai, juos iš namų išvijo karas ir jiems reikia humanitarinės pagalbos. Kai Vokietijos kanclerė pakvietė į šalį emigrantus nekreipdama dėmesio į Dublino konvenciją, kuri numato, kad į šalį gali patekti tik patikrinti migrantai, o ji pakvietė visus be dokumentų... Dabar matome, kad vokiečiai su tuo nesusitvarko: pagal jų įstatymus net įrodžius, kad šie žmonės nelegalai ar jie nėra karo pabėgėliai, juos išsiųsti labai sunku, nes gavę neigiamą atsakymą dėl prieglobsčio jie jį skundžia.
– Esama nuomonės, kad šis dokumentas bando įtvirtinti migraciją kaip vertybę, ar teigiamų šio proceso aspektų?
– Svarbu pažymėti, kad šalys, kurios pasiryžta priimti migrantus, prisiima visas pareigas – jos turi juos integruoti, įteisinti jų buvimą ir kt., o štai migrantams patiems nenumatomos prievolės mokytis kalbos ar pan. Šie niuansai rodo, kad šis politinis dokumentas paruoštas atmestinai. Jei jau norėjome jį turėti tokį, tai viską reikėjo sudėti į jį – teigiamus ir neigiamus aspektus. Tiesą sakant, teigiamų pusių nematau iš viso.
Man labai patiko Kembridžo universiteto tyrimas apie migrantus, kuriame atkreipiamas dėmesys į ekonominę migraciją. Jame nurodoma, kad iš pradžių ekonominė migracija migrantus priimančiai valstybei atneša naudos – migrantai įsidarbina,neprašo didelių atlyginimų, bando įsitvirtinti, bet palaipsniui, jei šie žmonės nesiintegruoja, gyvena uždaromis bendruomenėmis, kur jau nebeveikia tos šalies įstatymai ir bijo vietinė policija bijo užeiti. Ilgainiui, neigiami aspektai nusveria teigiamus.
– Apie JT sutartį neretai kalbama kaip apie grėsmę, o Lietuvoje net esama ir tam tikro susipriešinimo – Užsienio reikalų ministerija dar neseniai teigė, kad planuoja sutartį pasirašyti, o Seime jau parengta rezoliucija, kuria prieštaraujama dėl tokio žingsnio. Ar pagrįstas dėl šios sutarties kylantis nerimas?
– Manau, kad pagrįstas. Sutartis nėra ideali ir tai visi pripažįsta. Galimos sudėtingos pasekmės ir neįsivaizduoju, kam priiminėti ne idealų dokumentą. Žinau, kad gali kas nors sakyti, kad nieko idealaus negalima sukurti, bet manau, kad jei dokumentas toks, tai geriau jokio. Mažiau liktų kelių interpretacijoms,. Vieni sako, kad tai valstybių neįpareigoja, kiti kalba apie naujus politikos principus, bet juk iš kreivų politikos principų išeina kreivi teisės aktai. Politikai turėtų būti atsargesni. Manau, kad tos šalys, kurios reiškia nepasitikėjimą, randą prie ko prikibti – yra teisios.
Kai kurie Seimo nariai yra viešai pareiškę, kad Lietuvai padėjus parašą ant sutarties dokumento, kelio atgal jau nebus – Lietuvos balsas nebereikš, o į šalį atvyks pabėgėliai, kurių bus neįmanoma išsiųsti. Ar iš tiesų ši sutartis nepaliks Lietuvai dėl savo migracijos politikos teisės spręsti pačiai?
Tai politinio pobūdžio dokumentas, o kaip viskas bus – interpretacijos. Tai labai panašu į tai, kas įvyko migrantų srautams plūstelėjus į Europą. Iš kur staiga atsirado būtinybė dalintis pabėgėlius? Tokių išankstinių susitarimų lyg ir nebuvo, tačiau principai, apie kuriuos kalba Angela Merkel, tikrovėje egzistuoja.
Apie šią sutartį itin aktyviai diskutuoja Europos šalys, o ypač tos, kurios labai rimtai paiso savo nacionalinių interesų. Vienintelė šalis, kuri išsprendė migracijos klausimus yra Australija ir atsisakė naujų įsipareigojimų, galiojančios migracijos tvarkos jie peržiūrėti nelinkę.
–Per patį pabėgėlių krizės piką Lenkija ir Vengrija gana kategoriškai pasisakė apie pabėgėlių kvotas ir užsitraukė bendrijos nemalonę...
– Kiekviena valstybė pati turi vertinti savo migracijos reguliavimą, jos teikiamus teigiamus ir neigiamus aspektus nežiūrėdama į kitas šalis, nes kitose šalyse nėra tokios pat situacijos. Lietuva yra demografinėje duobėje, bet visa tai gali pasikeisti ir šalis pasipildys savais žmonėmis.
Ši sutartis savo esme sulygina visas emigracijos rūšis – ir ekonominę, ir nelegalią. Tai globalistinis planas. Šiuo atveju turėtų spręsti kiekviena valstybė, o šiuo atveju sprendžia tik biurokratai.
JT biurokratų parengta sutartis perleidžiama žemesnio lygio biurokratams spręsti tuos klausimus atskirose valstybėse. Kitos valstybės atkreipia dėmesį, kad valstybė, tai ne tik savo darbą dirbantys biurokratai, bet ten gyvenantys žmonės ir tautos, kurių reikia atsiklausti.
Šios sutarties įsigaliojimo atveju, toks dalykas, kaip laisvas asmenų judėjimas netenka prasmės. Visada šiuo atžvilgiu buvau kritiškas ir sakiau, kad nereikia painioti ekonominės migracijos ir laisvo asmenų judėjimo, nes laisvas asmenų judėjimas yra įmanomas tik tarp vienodo ekonominio pajėgumo šalių. Kai šalyse ekonominė situacija skiriasi, tai ir vyks migracija – ir nesvarbu, kaip ją pavadinsi...
– Teko girdėti ironiškų pastebėjimų, kad Lietuva yra šalis, iš kurios pabėgėliai jau kartą pabėgo, tad ir pasirašiusi sutartį mūsų šalis per vieną naktį migrantams netaps patrauklia. Ką manote jūs?
– Tokiais egzistenciniais klausimais neturėtų būti priimami skuboti sprendimai. Tai politikų darbo brokas. Lietuva nėra uždara, nei žmonių atžvilgiu, nei kitais aspektais.
Mes matome skaičius, bet niekuomet realiai neįvertinome, kas yra migracija. Mūsų valstybė nėra paskaičiavusi, kiek jai kainuoja užauginti žmogų nuo lopšelio iki studijų baigimo ar to momento, kai jis tampa reikalingas darbo rinkai. Juk visą laiką valstybė tikėjo tuo, kad ateinanti nauja karta visuomet dirbdavo jos naudai, ją stiprindavo. Juk kalbame ne tik apie žmones, bet reikia kalbėti ir apie tai, kad žmones investuojame pinigus, intelektualinį potencialą. Iki šiol nėra atlikta tyrimų, kiek tai iš tiesų valstybei kainuoja. Per paskutinius 20 metų iššvaistėme 60-70 milijardų eurų. Reikėjo susimąstyti jau tada, kai migracija Lietuvoje pasiekė trijų procentų ribą, o dabar netekome jau beveik trečdalio savo šalies gyventojų.
