Ketvirtadienį E.Nekrošius amžino poilsio atgulė gimtosios Šiluvos kapinėse. Paskutinė 65 metų pasaulinio garso režisieriaus valia buvo kuklios, nepompastiškos laidotuvės, tad artimieji atsisakė valstybinių laidotuvių.
E.Nekrošiaus šermenyse dalyvavo ir netipiško intelekto broliai J. ir V.Baubliai, kurie karjerą pradėjo režisierės Kazimieros Kymantaitės laidotuvėse.
Perskaitę nekrologus J. ir V.Baubliai dažnai lankydavosi menininkų išlydėtuvėse ir pagarbiai pakalbėję apie velionį kartais sulaukdavo kvietimo į gedulingus pietus. Tuomet E.Nekrošius priėjo prie jų ir pakvietė vaidinti savo spektaklyje.
Režisierius brolius dvynius J. ir V.Baublius pavertė kone pasaulinėmis teatro žvaigždėmis. Williamo Shakespeare’o „Otele“ dvyniai vaidino su ryškiausiomis Lietuvos teatro žvaigždėmis. Spektaklio programoje taip ir buvo parašyta: Otelas – Vladas Bagdonas, Dezdemona – Eglė Špokaitė, Broliai – Jonas ir Viktoras Baubliai.
Spektaklis pradėtas rodyti 2000-ųjų lapkričio 25 dieną ir per įvairių šalių scenas keliavo net 11 metų. Kai „Otelo“ projektas baigėsi, J. ir V.Baubliai vėl liko be darbo.
Situaciją sunkino tai, kad gastrolėse po spektaklių dažniausiai vykdavo furšetai.
Broliai atvirai pasakojo tapę alkoholikais.
Jie dėl to kurį laiką net nebegalėjo pozuoti studentams Dailės akademijoje ir neteko vienintelio pajamų šaltinio.
– Kaip E.Nekrošius jus pakvietė vaidinti? – „Lietuvos rytas“ paklausė J.Baublio.
– Kai buvo režisierės K.Kymantaitės laidotuvės, mes ten nuėjome. Man parodė einantį režisierių E.Nekrošių. Norėjau jo paprašyti autografo, bet nedrįsau. O jis pats priėjo, prisistatė ir paklausė: „Ar žinote, broliai, kas aš esu?“ Atsakiau: „Garsus režisierius.“ Tada jis ištarė: „Noriu jus pakviesti į savo naują projektą.“ Mes buvome nustebę, iš karto pasakėme, kad mes – ne aktoriai, apie šią profesiją neturime supratimo.
Į teatrą mėgstame eiti spektaklių žiūrėti, tačiau vaidinti nevaidinome. Bet jei kviečia tokia įžymybė – reikia pabandyti.
Iš pradžių buvo klaidų, bet po to įpratome, supratome, ir viskas kažkaip gerai klostėsi.
Mes iš karto jam pasakėme, kad niekada nebūsime kaip V.Bagdonas ar E.Špokaitė.
Mes buvome aktoriai neprofesionalai. Bet ko jis iš mūsų pareikalavo, tai mes ir padarėme – teliūskavome talpyklas su vandeniu.
– Kokias šalis aplankėte su šiuo spektakliu?
– Ilgiausiai lankėmės Italijoje – per 25 dienas spektaklis buvo parodytas 20 kartų. Po to buvo Rusija, Lenkija, Estija, Portugalija, Olandija, Singapūras, Pietų Korėja, Meksika, Brazilija.
Gaila, kad nepavyko apsilankyti Prancūzijoje ir Šveicarijoje. Kvietė, bet nenuvykome. Dar kvietė į Argentiną. Paskutinė šalis buvo Čilė. Santjagas labai patiko.
– Ar iš to uždirbote?
– O, taip! Ypač Italijoje pirmaisiais metais. Buvome kone milijonieriai.
Per mėnesį Italijoje – Milane, Romoje ir Florencijoje – uždirbome daugiau kaip 6 tūkstančius litų ir dar 4 tūkstančius litų gavome dienpinigių. Vos ne 10 tūkstančių.
Pirkome televizorius, šaldytuvus, baldus. Galėjau pasidaryti akių operaciją. Sumokėjau 4,5 tūkstančio ir nė kiek dėl to nesigailiu. Bet pinigai baigėsi gana greitai.
– Jūsų brolis pasakojo, kad dėl vaišių po spektaklių tapote alkoholikais.
Ar dabar lengviau?
– Aš mėgstu gerti alų, broliui – truputį sunkiau. O kas buvo – praėjo. Aš esu normalus, broliui truputį daugiau bėdų.
– Ar daugiau jūsų nekvietė?
– Nebekvietė. Bet mes ir patys supratome, kad netinkame vaidinti. E.Nekrošiaus spektakliuose reikia sportininkų akrobatų.
Bet dabar gauname neblogą pensiją – esame gimę Jakutske, todėl mums priklauso ir tremtinio pensija.
E.Nekrošius iš pažiūros niūrokos išvaizdos, bet tikrai geros širdies. Jis buvo mums kaip vyresnysis brolis – dvejais metais vyresnis. Bendraudavome mažai, bet jo mintys apie meną man patikdavo.
