Iš apleisto pastato tamsių belangių angų kyšo šiukšlės.
Prie sienų – stirta šakų ir kur ne kur dygsta dilgėlės. Tokiu vaizdu pro nuosavo buto langus grožisi aplinkos viceministrė R.Brandišauskienė ir jos vyras antropologas Donatas Brandišauskas.
Visos šalies statybas, urbanistiką ir architektūrą apsiėmusi kuruoti aukšta Aplinkos ministerijos pareigūnė tokį šabakštyną prie savo namų sostinės Užupio rajone stengėsi žūtbūt išsaugoti.
Ji su bendražygiais darė viską, kad naujasis kaimyninio sklypo savininkas, įmonės „VN projektas“ vadovas V.Navickas negalėtų pradėti statybų.
36 metų R.Brandišauskienė statytojui ir architektams užkūrė tikrą pragarą.
Net septynių valstybinių institucijų specialistams teko tirti skundų laviną. Buvo pasitelkta net Specialiųjų tyrimų tarnyba.
Ir vilnietis verslininkas V.Navickas, ir projektą kūrę architektai „Lietuvos rytui“ teigė patyrę didelį spaudimą ir psichologinį smurtą. Architektams grasinta, kad jie bus apskųsti profesinės etikos tarybai.
Projekto žlugdytojai viešai aiškindavo saugantys paveldą, tačiau tikrosios priežastys galėjo būti kur kas žemiškesnės.
Apleistame sklype, kurį Baltajame skersgatvyje 2013 metais įsigijo „VN projektas“, kaimynai statosi automobilius. Mat už vietą gatvėje reikėtų mokėti kaip ir kitiems vilniečiams bei sostinės svečiams.
Nuvykusi į Baltąjį skersgatvį „Lietuvos ryto“ žurnalistė pamatė 6 automobilius, pastatytus privačiame sklype.
R.Brandišauskienė su kompanija, kurpdami skundus, net neslėpė asmeninės naudos: „Vykdant planuojamą plėtrą bus panaikintos vietos, kuriose šiuo metu automobilius stato esami skersgatvio gyventojai ir jų svečiai.“
Viceministrei nė motais, kad tai privati valda, o apie tai įspėja ir lentelė su užrašu.
„Aš nemačiau tokio užrašo. Tamsoje grįžtu į namus, nemačiau.
Mes esame įsirengę parkavimo vietas savo sklype, bet tais atvejais, kai laisva, irgi pastatome. Jei priešais langus turiu laisvą vietą ir nežinau, kur yra to sklypo riba, tai nereikėtų bandyti man inkriminuoti. Ir kiti pastato, jeigu laisva, nes tai yra prie gatvės. Aš nežinau to sklypo ribos“, – pakeltu balsu su žurnaliste kalbėjo viceministrė.
Aukšta ministerijos pareigūnė išsisukinėjo, mat ji turėtų puikiai žinoti kaimyninio sklypo ribas. Skunduose, kuriuose figūruoja ir jos pavardė, yra to sklypo brėžiniai.
Be to, kiekvienas asmuo sklypų ribas gali pamatyti interneto puslapyje regia.lt. Žurnalistė prie viceministrės namų esančio sklypo ribas internete susirado per kelias minutes.
Negana to, R.Brandišauskienė yra puikiai susipažinusi su planuotu projektu kaimyno sklype, nes aktyviai dalyvaudavo posėdžiuose ir susitikimuose, kuriuose jis buvo svarstomas.
Parėmė kalėdinę šventę
Kai kurių bendruomenės narių troškimas sostinės centre gyventi tarsi erdvioje kaimo sodyboje Užupį yra pavertęs mūšio lauku.
Viceministrės kaimynas ir bendražygis Sakalas Gorodeckis, prisistatantis Užupio respublikos premjeru, akylai stebi naujas statybas: „Mūsų vaidmuo – pranešti apie problemas.
Toliau jau veikia kiti. Pavyzdžiui, prokuratūra jau panaikino statybų leidimą Polocko gatvėje.“
Kai kurie investuotojai, kuriems pavyko ten įgyvendinti projektą, kalba apie bendruomenei sumokėtą auką.
„Taip, „MG Valda“ davė pinigų, bet mes neprašėme. Jie patys panoro paremti kalėdinę šventę Užupyje“, – neslėpė S.Gorodeckis.
Kiti investuotojai, kuriems teko susidurti su R.Brandišauskiene ir jos bendražygiais, ilgai varsto teismų duris.
Karčios patirties turi projektus Užupyje kūrę architektai – jie yra sulaukę agresyvaus puolimo ir gąsdinimų.
„Kiekvienas asmuo ar visuomeninė grupė gali ginti savo interesus teisėtomis priemonėmis.
Tačiau kai kurie visuomenininkai, kurie skelbiasi atstovaujantys viešajam interesui, iš tiesų jį diskredituoja“, – „Lietuvos rytui“ kalbėjo žinomas sostinės architektas, įmonės „Unitectus“ direktorius Tauras Paulauskas.
Patyrė psichologinį smurtą
Garsiosios trijulės – R.Brandišauskienės, jos vyro D.Brandišausko bei S.Gorodeckio – puolimą patyręs investuotojas V.Navickas buvo įstumtas į ilgą teismų maratoną.
Vilnietis jį pagaliau laimėjo, bet džiaugsmo nejaučia.
Verslininkas „Lietuvos rytui“ atskleidė, kaip jo projektą žlugdė viceministrė su kompanija.
– Norėjote statyti apleistame sklype, bet jums buvo užkirstas kelias. Koks vaidmuo teko viceministrei R.Brandišauskienei? – „Lietuvos rytas“ paklausė V.Navicko.
– Jai teko pagrindinis vaidmuo. Ponia Brandišauskienė skelbėsi atstovaujanti platesniems interesams, nors iš tiesų atstovavo savo kiemui.
Prieš tai buvome statę namus įvairiose Vilniaus vietose, visada rasdavome bendrą kalbą su bendruomene. Mes nieko niekada neslėpdavome. Vadovaujuosi filosofija – jei ketini tapti kaimynu, reikia sutarti.
Parengėme projektą, jį paviešinome, prasidėjo svarstymai. Atėjo kaimynai, viską parodėme, buvome atviri. Pirmieji susitikimai buvo normalūs. Po to prieš mus prasidėjo nenormali kova. Pasipylė skundai į septynias institucijas, kad neva darome tai, ko negalima. Buvome šmeižiami – neva tą sklypą pirkome neskaidriai.
Bet tiesa kita – mano įmonė apleistą sklypą su sandėliukais Užupyje prieš penkerius metus pirko Vilniaus miesto savivaldybės surengtame viešame aukcione, kurį filmavo keturios vaizdo kameros!
Prieš dalyvaudami aukcione paprašėme architektų įvertinti, ką ten galima daryti. Tik tada apsisprendėme dalyvauti aukcione. O kai nusipirkome, staiga paaiškėjo, kad dėl kažkieno įgeidžių teks vaikščioti po teismus. Tai buvo tik įgeidis ir nieko daugiau!
Per 15 metų, kuriuos aš sukuosi versle, tai įvyko pirmąkart.
– Ar jūs įsiklausėte į kaimynų pageidavimus?
– Jau po pirmojo viešo svarstymo įsiklausėme į kaimynų norus ir gerokai sumažinome projektą. Galimas užstatymas buvo 60 procentų, o mes padarėme projektą su 40 proc. Vėliau – jau su 34 proc. Bet jie vis reikalaudavo, kad statytume dar mažesnį namą.
Prasidėjo visuotinis spaudimas architektų grupei, paskutiniame svarstyme nuskambėjo ir necenzūrinių žodžių. Buvo naudojamas psichologinis smurtas.
– Net penkerius metus negalėjote pradėti statybų?
– Taip, nors projektiniams pasiūlymams buvo pritarę Kultūros paveldo departamento Vilniaus skyriaus specialistai.
Mes buvome nusiųsti į Architektūros tarybą.
Ten taip pat pristatėme projektą, nors paprastai tokie namai laikomi mažais didmiesčio masteliu ir taryba nesvarsto.
Buvo susirinkęs visas architektų žiedas. Išklausėme pastabų, projektas buvo pataisytas.
Bet netikėtai sulaukėme naujo rašto iš Kultūros paveldo departamento. Tuometinė jo vadovė Diana Varnaitė vienu įsakymu viską sustabdė. Kas beliko? Vienu sakiniu buvo nubrauktas projektas, verslas.
Nuėjome pas tuometį departamento Vilniaus skyriaus vadovą Vitą Karčiauską – jis patarė ieškoti teisybės teisme.
Po ilgo, daugiau nei trejus metus trukusio teismų maratono pagaliau paaiškėjo, kad esame teisūs. Trys valstybinės institucijos mums turės atlyginti juokingą sumą – po 7 eurus už patirtą žalą.
Už savo veiksmus turėtų atsakyti tie, kurie savo parašu sustabdė projektą. Bet jie jau išėjo iš darbo. Kaltų nėra.
Apaudavo geležines klumpes
– Man pavyko gauti elektroninį laišką, kurį viceministrės vyras parašė tuometei departamento vadovei į asmeninį paštą.
D.Brandišauskas prisistatė Vilniaus universiteto antropologu. Jis apskundė jūsų esą nesuderinamas statybas ir paprašė palaikymo. Ar jums žinoma apie tokį laišką?
– Man tai naujiena! Viceministrės vyras, prisidengęs gal septyniais titulais, ir man siųsdavo elektroninius laiškus.
D.Brandišauskas su žmona dalyvaudavo mūsų projekto svarstymuose. Taip pat ir S.Gorodeckis. Tik pastarasis dažniausiai sėdėdavo kampe ir tylėdavo. O paskui išėjęs mane purvais apipildavo.
– Norėjote mieste investuoti, sutvarkyti šabakštyną. Ar bent viena valstybinė institucija jus pakvietė pasitarti, išsiaiškinti problemų?
– Niekas mūsų nekvietė nei į Kultūros paveldo departamentą, nei į savivaldybę! Tarsi būtume kokie prašalaičiai.
Apie departamente vykusį posėdį, kuriame buvo svarstomas mūsų projektas, sužinojome tik iš pašalinių asmenų.
Kai ten nuėjome, jau buvo susirinkusi visuomeninė komisija ir R.Brandišauskienė su savo kompanija. Susidarė įspūdis, kad jie ten labai gerai pažįstami.
Durys buvo atidarinėjamos kojomis tikrąja to žodžio prasme. Jie departamente elgėsi vos ne kaip šeimininkai.
Iki to posėdžio maniau, kad per projekto svarstymą visų ten esančių dalyvių teisės turėtų būti lygios, visi galės išsakyti argumentus. Bet kai atėjome, su komisija jau buvo padirbėta.
Įveikėme ne vieną barjerą, o mums vis apaudavo naujas geležines klumpes ir turėjome jas nešioti – nuo projekto derinimo iki laimėtų teismų.
– Ar jūsų projekto ateitį sprendė ne specialistai?
– Man susidarė įspūdis, kad sprendė ne specialistai. Kai yra interesas, tada specialistus galima pamatyti, pavyzdžiui, „Verandoje“ ar kitoje sostinės kavinėje besišnabždančius su verslininkais.
Ten tvarkomi reikalai. O kai reikia ką nors sustabdyti, tada sukviečiama visuomeninė komisija.
– Jūs nekvietėte specialistų į kavinę?
– Aš nesilanksčiau ir neprašiau. Buvau įsitikinęs, kad esame teisūs. Tai patvirtino ir teismas. Mes įrodėme, kad galime tą projektą vykdyti. Įsakymus, kuriais buvo sustabdytas mūsų projektas, teismas atšaukė.
– Ką nuveikėte per ilgus bylinėjimosi metus?
– Nulį. O bylinėjimuisi išleidome nemažai pinigų. Bet man svarbiausia – ne pinigai.
Apima neviltis pamačius, kaip žiūrima į mūsų šalies piliečius, kurie nori investuoti. Kai užsieniečiai čia stato gamyklą, visi bėgioja ir formalumai sutvarkomi greitai. O mes negi nesame svarbūs?
Nutarė parduoti įmonę
– Jeigu projektas būtų buvęs įgyvendintas, kokia būtų buvusi nauda?
– Projekto sąmata – apie 3–4 mln. eurų. Valstybei būtų sumokėtas beveik milijonas eurų pridėtinės vertės mokesčio. Dar – kiti mokesčiai, darbo užmokestis statybininkams, perkamos statybinės medžiagos.
– Ar tokia kova neatmušė noro toliau plėtoti tą projektą?
– Atmušė. Nutariau parduoti ir sklypą, ir įmonę. Man nereikalingi beprasmiški aiškinimaisi, nuostoliai. Nebenoriu turėti reikalų su tais žmonėmis. Mano pavyzdys – ne vienintelis. Projektų, kurie taip stabdomi, apstu.
– Atsisakysite verslo, kurį sukūrėte ir plėtojote? Negi negaila?
– Gaila. O ką daryti? Kaip su jais kovoti? Jeigu laimi teismus, paaiškėja, kad nuostolių niekas neatlygins.
Statybų projektas – tai ne Kalėdų eglutė, kurią papuoši keliomis puošmenomis po eurą.
Statytojas įdeda daug darbo, sukuria viziją, architektai derina. Ir staiga viskas, kas jau sukurta, sugriaunama.
Bendruomenių nariai turėtų veikti atsakingai, diskutuoti, ieškoti bendrų sprendimų.
Tie, kurie surengė prieš mane visuotinį puolimą, vadovavosi principu „aš – viršininkas, o tu – kvailys“. Nenoriu, kad mane tokie stumdytų ir varinėtų.
– Jūs daug keliaujate, taip pat ir po Jungtines Amerikos Valstijas.
Kuo ten skiriasi požiūris į investuotojus?
– Ten miestų valdžia laukia investuotojo, o specialistai jam padeda. Ten prie valstybinių institucijų durų nereikia lankstytis ar susitikinėti su jų specialistais užkampių baruose.
Visą tyrimą skaitykite dienraščio „Lietuvos rytas“ šeštadienio numeryje.
