Interviu LRT.lt jis neslėpė skeptiškai vertinantis tiek visuotinės karinės tarnybos idėją, tiek ir vis pasigirstančius reikalavimus leisti šauliams ir kariams savanoriams namuose laikyti automatinius ginklus.
Penktadienį sostinėje prasideda Šaulių sąjungos organizuojama tarptautinė konferencija „Visuotinė gynyba – ar vis dar aktualu?“, kurioje apie krašto gynybą diskutuos ne tik Lietuvos, bet ir užsienio gynybos ekspertai.
Šaulių sąjungos vadas G. Koryzna interviu LRT.lt pasidalijo savo įžvalgomis apie geopolitines grėsmes Lietuvai, privalomosios karo tarnybos reikalingumą šalyje, šaulių reikalavimus dėl ginklų namuose, šaulių vaidmenį karo atveju.
– Kaip pasikeitė geopolitinė situacija Rytų Europoje po Krymo aneksijos ir kokios galimos grėsmės Lietuvai išliko?
– Situacija yra dvejopa. Iš tikrųjų grėsmių lyg ir nesumažėjo, nes mūsų Rytų kaimynas nemažina apsukų – ginkluoja Kaliningrado sritį, organizuoja karinius mokymus prie mūsų rytinių sienų. Tad pagrindo sakyti, kad grėsmės mažėtų, mes neturime.
Tačiau, iš kitos pusės, visuomenė, politikai, žurnalistai, mes visi apsipratome su tomis grėsmėmis, todėl tos grėsmės tampa rutina, mes jas mažiaus pastebime ir skiriame joms mažiau dėmesio. Taigi grėsmės niekur nedingo, bet mes su jomis susigyvenome.
Todėl ir rengiame tarptautinę konferenciją, siekiant iškelti klausimą, ar grėsmės Rytų Europoje dingo, ar galima sakyti, kad grėsmės lygis pasikeitė ir mes gyvename saugesnėje aplinkoje.
– O kaip jūs pats atsakytumėte į šiuos klausimus? Ar gyvename saugesnėje aplinkoje?
– Manau, kad aplinka saugumo požiūriu liko tokia pati. Iš esmės, vertinant mūsų geopolitinę padėtį, grėsmės lygis sumažėjo. Kodėl? Pirmiausia, nuo 2014 m. Lietuvoje situacija pagerėjo dėl kelių priežasčių.
NATO partneriai Vakaruose suprato, kad mūsų pastebėjimai apie kylančią grėsmę nebuvo vien tik kalbos. Kita priežastis – mes šiandien Estijoje, Latvijoje, Lietuvoje turime NATO pajėgų sustiprinimą. Turime nedidelį garantą, kad Vakarų pasaulis į tas grėsmes žiūri rimtai, kad mes esame to Vakarų pasaulio dalis, kuriai NATO, esant reikalui, padės. Tiek daug garantijų mes niekada neturėjome.
– Ar jūs pritariate visuotinės karo tarnybos idėjai? Krašto apsaugos ministras Raimundas Karoblis teigė, kad visuotinė karo tarnyba būtų galima nebent nuo 2024 m.
– Tai yra sudėtingas klausimas, vertinant tiek iš visuomenės, tiek iš kariškių pusės. Žiūrint iš Šaulių sąjungos perspektyvų, aš manyčiau, kad dabartinė situacija, kai mūsų kariuomenė yra pusiau profesionali, pusiau šauktinių, yra geriausias variantas.
Visuotinė karinės tarnybos prievolė taptų rezervo sustiprinimo priemone. Bet, jei tektų išlaikyti padidintą rezervą ilgą laiką ir investuoti didelius resursus į visuotinį šaukimą, aš nemanyčiau, kad visuotinės karo tarnybos reikėtų.
Dabartinė karo tarnybos sistema yra geras pavyzdys, kai praktiškai 90 procentų šauktinių ateina į tarnybą savo noru. Ši tendencija, visuomenės reakcija rodo, kad buvo pasirinktas teisingas sprendimas. Kam tada reikėtų imtis kito kelio?
Iš kitos pusės, ar tikrai kariuomenė visuotinės karo tarnybos atveju galės tinkamai mūsų vaikinus ir merginas įdarbinti? Kitaip tariant, tokiose nedidelėse mūsų karinėse teritorijose, poligonuose paruošti šauktinius šalies gynybai taptų didžiuliu iššūkiu.
– Šauliams, kariams savanoriams Lietuvoje jau leidžiama laikyti namuose pusiau automatinius ginklus. Bet šauliai anksčiau kalbėjo apie norą, kad namuose galima būtų turėti ir automatinius ginklus. Ar šio tikslo tebesiekiate?
– Kai kurie šauliai to nori. Bet aš, manau, pasirinkta gera alternatyva, kada šauliai, išlaikę tam tikrus teorinius ir praktinius egzaminus, įgyja galimybę turėti ginklą šaulio tarnybai ir jį laiko namuose. Kalbu apie pusiau automatinius arba trumpuosius ginklus.
Gali būti priimtas politinis sprendimas leisti kariams savanoriams ir šauliams turėtų automatinius ginklus namuose, bet tai būtų tik politinis sprendimas, nes, iš kitos pusės, kariai savanoriai, šauliai turi suprasti ir atsakomybės klausimą.
Dažnai savanoriai, šauliai akcentuoja, kad laikyti automatinius ginklus namuose leidžiama Estijoje, tačiau Estijoje ginklų laikymui taikoma labai griežta kontrolė. Tai ar mūsų šauliai, savanoriai norėtų būti taip griežtai kontroliuojami?
Estijoje už menkiausią pažeidimą, pavyzdžiui, jei pasižymėtumei kaip „kelių erelis“, atimama teisė laikyti ginklą namuose. Ar tai būtų priimtina mūsų šauliams?
Šaulių sąjunga, kaip organizacija, turi galimybę turėti automatinius ginklus. Mes juos turime, mes juos laikome kariniuose daliniuose arba Šaulių sąjungos padaliniuose. Tai kam reikalingas automatinis ginklas šauliui namuose?
Taip, aš sutinku, kad tam tikrais atvejais, tarkime, netikėto užpuolimo metu, automatinio ginklo reikėtų, bet tas pats pusiau automatinis ginklas yra lygiai tokia pat efektyvi priemonė gynybai užtikrinti. Operacinius ginklus – kulkosvaidžiai, minosvaidžiai, granatsvaidžiai – reikėtų palikti pačiai organizacijai, nes šių ginklų sandėliavimo, laikymo, logistiniai poreikiai yra šiek tiek didesni ir ne kiekvienas karys savanoris, šaulys galėtų tuos poreikius užtikrinti.
– Kaip patys šauliai karo atveju galėtų prisidėti prie krašto gynybos?
– Nuo 2014 metų Šaulių sąjunga dirba trimis pagrindinėmis kryptimis. Pirmiausia, Šaulių sąjungoje turime kovinius šaulius, kuriems taikomi specifiniai reikalavimai. Jie krizės ar karo padėties atveju tampa sudėtine kariuomenės dalimi, kitaip tariant, koviniai šauliai tampa ginkluotųjų pajėgų dalimi ir prie priskirtų padalinių vykdo jų užduotis.
Jau dabar, taikos metu, koviniai šauliai treniruojasi su kariuomenės padaliniais. Jų šiuo metu yra apie 200. Turime tikslą per keletą metų kovinių šaulių turėti per 300.
Šaulių sąjungoje taip pat yra kinetiniai arba komendantiniai šauliai, kurie krizės ar karo atveju būtų priskiriami prie savivaldybės administracijos arba karo komendantų. Šie šauliai kartu su policija ir vidaus padaliniais padėtų karo komendantams užtikrinti jų funkcijų vykdymą, tai yra viešosios tvarkos užtikrinimas, svarbesnių objektų apsauga ir kitos užduotys. Komendantiniai šauliai padėtų visuomenei pereiti iš taikos į karo padėtį.
Trečia mūsų darbo kryptis – nekinetiniai šauliai, kurie dirba keliomis kryptimis. Pirmiausia tai yra specialistai, kurie karo atveju galėtų prisidėti prie gynybinių pajėgumų pagalbinėmis užduotimis – galėtų dirbti virėjais, vairuotojais, gydytojais, logistikos specialistais.
Šauliai karo atveju dirbtų ir pilietinio pasipriešinimo kryptimi, tai yra neginkluotas pasipriešinimas okupantams.
– Kiek žmonių per pastaruosius 3-4 metus prisijungė prie Šaulių sąjungos?
– Šaulių sąjunga auga. Labai didelė banga žmonių prisijungė 2014–2016 m., o nuo 2016 metų ta banga atslūgo, tačiau nepasakyčiau, kad Šaulių sąjunga yra užmiršta. Kasmet per pastaruosius dvejus metus maždaug po 1500-1800 naujų žmonių prisijungia prie Šaulių sąjungos. Šiandien turime apie 11 tūkstančių narių.
Didžiausią pokytį ateinančiųjų į Šaulių sąjungą amžiaus grupėse. Jeigu 2014 metais daugiau negu pusę Šaulių sąjungos narių sudarė jaunieji šauliai, šauliai veteranai, tai dabar tos proporcijos pasikeitė, atsirado vidurinioji grandis – 20-50 metų amžiaus šaulių gretos labai išsiplėtė.
Jeigu 2015 m. šioje amžiaus grupėje turėjome apie 1000-1500 narių, tai šiandien jų turime per 3000.
– Su kuo sietumėte šiuos pokyčius?
– Vienareikšmiškai – tai susiję su įvykiais Ukrainoje ir Krymo okupacija. Džiugu, kad mūsų piliečiai aktyviai ir supratingai reaguoja į pokyčius geopolitinėje situacijoje. Visi supranta, kad niekas kitas be mūsų pačių mūsų neapsaugos.
NATO yra stebuklingas ginklas, bet jis turi iššauti, o norint, kad jis iššautų, reikia ir mūsų pačių pastangų šitą ginklą valdyti ir prie jo prisidėti, nukreipti ten, kur reikia. Mūsų piliečiai prisidėjo pasiruošimo gynybai, jie suprato, kad reikia veikti ne tik atgrasymo priemonėmis, bet ir kažkiek pramokti krašto gynybos. Svarbu kovoti ne tik ginklu.
Mes kalbame ir apie pilietinį pasipriešinimą. Galbūt piliečiui nėra priimtina turėti ginklą, bet jis gali nesmurtinėmis, neginkluotomis priemonėmis prisidėti prie gynybos ir užtikrinti Lietuvos saugumą.
– Apie pilietinį pasipriešinimą pastaruoju metu yra daug kalbama. Gal galite įvardinti konkrečias pilietinio pasipriešinimo formas?
– Tų formų yra daug. Svarbiausia parodyti priešui, okupantui, kad tu nepasiduosi ir dėsi visas įmanomas pastangas, kad pasipriešintumei ir kad priešas nesijaus visiškai laisvai. Kalbame ne tik apie nekolaboravimą, bet ir apie parastus dalykus, pavyzdžiui, okupacijos fakto fiksavimas – fotografavimas, filmavimas, informacijos siuntimas į užsienį, situacijos nušvietimas Vakarų spaudoje, sakymas, kad „Lietuva nepasiduoda ir stengiasi kovoti už savo Nepriklausomybę“.
Pilietinio pasipriešinimo formos taip pat yra informacijos rinkimas ir perdavimas mūsų ginkluotosioms pajėgoms, atsišaukimų platinimas, psichologinių priemonių naudojimas prieš priešą, mitingai, protestai, demonstracijos ir t.t. Šaulių sąjunga siekia tas pilietinio pasipriešinimo priemones suprasti, inicijuoti ir organizuoti.
Pavyzdžiui, mūsų šauliai veteranai turi autoritetą visuomenėje ir būtent jie taptų ta jungiamoji grandis arba iniciatoriai, kurie pakviestų kaimyną, savo darbuotojus kviestų priešintis.
