Tuo metu kitoje garsiai nuskambėjusioje byloje dėl vaiko paėmimo iš šeimos motina sulaukė rimtų įtarimų – dėl fizinio skausmo sukėlimo, piktnaudžiavimo tėvų teisėmis ir nesunkaus mažamečio sveikatos sutrikdymo.
Tačiau nors visuomenė piktinasi iš tėvų paimamais vaikais, buvusi pareigūnė teigia, kad realybė šeimose yra kur kas baisesnė.
„Jeigu aš nebūčiau buvusi pareigūnė, dirbusi šioje sistemoje kartu su pareigūnais, prevencinių priemonių nebūčiau turėjusi, aš iš esmės būčiau toje pusėje žmonių, kurie nesupranta, kas vyksta“, – teigia buvusi Jurbarko rajono probacijos tarnybos pareigūnė Inga Molevaitė.
Apie tai „Lietuvos ryto“ televizijos laidoje „Lietuva tiesiogiai“ žurnalistė Daiva Žeimytė-Bilienė kalbėjosi su I.Molevaite, Policijos departamento Viešosios policijos valdybos viršininku Mindaugu Akelaičiu bei Seimo Socialinių reikalų ir darbo komiteto nariu Algirdu Sysu.
– Ponia Molevaite, jūs 4 metus dirbote Jurbarko rajono probacijos tarnyboje, turėjote kontaktų su įvairiausiomis šeimomis ir situacijomis. Kokia yra realybė?
I.Molevaitė: Realybė yra baisi. Mes turime labai daug girtaujančių asmenų, neatsakingų tėvų. Man yra keista, kodėl tik dabar buvo priimtas įstatymas. Ačiū Seimo nariams, kad jie pagaliau priėmė įstatymą, nes šioje vietoje griežtumo labai reikėjo.
Mes nuvažiuojame į vieną šeimyną, kur yra nėščia moteris, jos 5 vaikai jau atimti už tai, kad ji neadekvačiai elgėsi, nuolat vartodavo alkoholį. Mes ją randame 7-ą mėnesį nėščią, ji laukiasi 6 vaiko ir, be abejo, jo neaugins. Tokių mamų ir tokių šeimų tikrai ne viena ir ne dvi. Jeigu aš galiu tai pasakyti vien remdamasi savo skyriaus darbu, galiu numanyti, kas dedasi visoje Lietuvos Respublikoje. Tai galima numanyti ir iš statistikos.
– Kodėl sakote, kad visuomenė nesuvokia problemos masto?
I.Molevaitė: Ji nesuvokia. Jeigu nebūčiau buvusi pareigūnė, dirbusi šioje sistemoje kartu su pareigūnais, prevencinių priemonių nebūčiau turėjusi, aš iš esmės būčiau toje pusėje žmonių, kurie nesupranta, kas vyksta. Mes turime reaguoti, kad ir kaip būtų, turime įvertinti situaciją ir nieko nėra tokio baisaus, kaip dabar norima išpūsti burbulą. Netgi jeigu nepasitvirtintų bet koks faktas, mes turime patikrinti faktus.
Kitaip ir būti negali. Papasakosiu dar vieną situaciją. Mes atvažiuojame su policijos pareigūnais, randame šeimyną – yra močiutė, tėtis, mama ir 3 mažamečiai vaikai. 2, 5 metukų ir 4 savaičių kūdikėlis. Įsivaizduokite, močiutė yra visiškai girta, ji net neatsistoja, kai mes atvažiuojame, moteris taip pat girta, neatsistoja, nes net negirdi. Vienintelis vyras buvo apgirtęs, mes nustatėme jam apie 1,4 promilės girtumą.
Vyro ašaros – nemoku apsakyti. Jis maldavo, kad mes nepaimtume tų vaikų. Žinote, mes pasitikėjome tuo tėvu, palikome vaikus tėvui. Jeigu kas nors būtų atsitikę tiems vaikams, kas būtų kaltas? Be abejo, tarnybos. Nors mes šiaip jau dirbome žmogiškąja prasme. Aišku, mes atvažiavome jo patikrinti dar ne kartą, ar jis tikrai nebegeria alkoholio. Mes išnešėme visą alkoholį, diskutavome su policijos pareigūnais, kad tai yra mūsų kaip ir pažeidimas, nors mes nenorėjome tų vaikų išvežti. Atrodo, kad tas tėtis ir susitvarkys. Bet jeigu ne? Mes irgi rizikavome savo darbu.
– Gal dabar yra situacija, kai pačios tarnybos nukrypo į kitą pusę? Kadangi jos gavo daug atsakomybės, yra didelis spaudimas viską padaryti gerai, galbūt kartais peržengiamos ribos? Kaip ir kauniečių Kručinskų atveju – visi įtarimai jiems panaikinti.
I.Molevaitė: Aš esu už tai, kad mes visą laiką turime viskuo domėtis, ne tik aklai paskaitę straipsnius susidaryti savo nuomonę. Mes, žmonės, apskritai viskuo turime domėtis. Jeigu ikiteisminis tyrimas nenutrauktas ir byla perduota teismui, vadinasi, ikiteisminio tyrimo metu buvo surinkta medžiaga, kuri yra tėvų nenaudai. Aišku, tai įrodys teismas. Bet jeigu gauname pirminę žinutę iš žiniasklaidos ir kalbame tik apie tai, kad iš vargšų tėvų atėmė vaiką, darbuotojai, vaiko teisių skyriaus specialistai juk negali kalbėti.
Tada išeina taip, kad mes 2 savaites girdime, kokie vaiko teisių darbuotojai neadekvatūs, monstrai ir panašiai. Nors čia suveikė ir teismas, turime ir teismo darbo nepamiršti, ir nekaltinti darbuotojų, nes jie taip pat patiria spaudimą. Jau nekalbu apie jų neadekvačias algas, kurios nekyla jau n metų. Šiandien trūksta specialistų, jie turi didelį krūvį. Ir dabar jaučia visuomenės paspriešinimą. Darbas išties yra labai įtemptas.
– Viršininke, policijos pareigūnai gauna pranešimą ir vyksta į šeimą, jeigu kas nors pasiskundžia, kad yra smurtas prieš vaikus, arba jei ugdymo įstaigos pamato, kad kas nors negerai ar vaikas sumuštas. Su kokiomis istorijomis jūs susiduriate?
M.Akelaitis: Pareigūnai ir iki įstatymo įsigaliojimo buvo patys pirmieji žmonės, kurie susidurdavo su tokiais atvejais. Ir įstatymui įsigaliojus dažniausiai taip ir išeina, kad pareigūnas išgirsta pagalbos šauksmą, sulaukia įvykio ir vyksta į įvykio vietą. Po liepos 1 d. mums tapo paprasčiau, nors gal tai ne visai teisingas žodis, ir įvykio vietoje darbas su vaiku tapo žymiai profesionalesnis. Mes visuomet sakėme, kad policijos pareigūnas nėra socialinis darbuotojas, jis nėra psichologas ir tiek parengtas, kad gebėtų kiekvienu individualiu atveju, jeigu sakome, kad vaikas yra pirmiausia, parinkti pačias geriausias priemones, ir pagaliau jis yra su uniforma. Įsigaliojusi tvarka tikrai labai daug ką pakeitė.
Dėl didelio visuomenės susidomėjimo daryčiau asmeninę prielaidą, kad vaikų paėmimas tikrai vykdavo. Policijos pareigūnai, kai būdavo nesaugi aplinka, tikrai vaikus paimdavo, palikdavo seneliams, veždavo į globos namus, šeimynas. Ir tai darydavo uniformuoti žmonės. Tiesiog tuo metu niekas neskaičiavo, niekam nebuvo įdomu.
– Kokia yra statistika iki įstatymo ir jam įsigaliojus?
M.Akelaitis: Iki įstatymo įsigaliojimo niekas iš esmės neskaičiavo, nes visi įsivaizdavo, kad tai privalo daryti policija. Tuometės vaiko teisių apsaugos tarnybos 17 val. užrakindavo duris, išeidavo namo ir niekam nebūdavo įdomu. Daug kur būdavo sakoma: „Taigi policija turi teisę paimti vaiką.“ Ir visiškai nebuvo svarbu, kad policija neturi kompetencijos to daryti.
– Kiek yra nepagrįstų atvejų, kai pranešimai nepasitvirtina?
M.Akelaitis: Labai sudėtinga pasakyti ir aš tikrai nekalbėsiu skaičiais. Jų nežinau ir turbūt niekas neskaičiavo. Galutinis sprendimas ir galutinis aiškumas bus po to, kai teismas, galutinė instancija, priims vienokį ar kitokį sprendimą. Nesu girdėjęs, kad tokio pobūdžio statistiką kažkas labai analizuotų.
Mes visuomenėje esame labai įpratę: pamačiau antraštę, išgirdau pirmą informaciją ir jau darau toli siekiančias išvadas. Gyvename teisinėje valstybėje, galioja įstatymai. Su vaiko teisių pažeidimais lygiai tas pat. Nebūtinai tėvai turi būti nubausti Baudžiamojo kodekso straipsniu. Egzistuoja administracinė atsakomybė už vaiko teisių pažeidimą, pagaliau Civiliniame kodekse už kokius nors netinkamus veiksmus civiline tvarka gali būti taikomos tam tikros priemonės.
Mes visuomenėje įsivaizduojame, kad vienintelė atsakomybės forma yra baudžiamoji atsakomybė, nors tai yra kraštutinė priemonė valstybėje. Nereikėtų akcentuoti vien to, nebūtina sodinti žmogaus į kalėjimą, kad jis keistų savo elgesį.
– Pone Sysai, jūs buvote Socialinių reikalų ir darbo komiteto pirmininkas, kai įstatymas buvo priimamas. Faktas, kad idėja yra gera, bet kodėl sistema vis dar neveikia ir kodėl yra toks visuomenės susipriešinimas?
A.Sysas: Apie šį įstatymą ar pačios vaiko apsaugos sistemos centralizavimą Lietuvoje kalbėjome 10 metų. Deja, buvo labai didelis pasipriešinimas iš Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, ji nenorėjo prisiimti atsakomybės. Ir šiame įstatyme jie netiesiogiai atsako, yra įvaikinimo tarnyba, kuri yra centrinė įstaiga.
Bet atsiranda tam tikrų centralizuotų dalykų, visiems vienodai traktuojamų. Po įvykių, kurie įvyko iki reformos, kaltų dažniausiai nerasdavo, vieni rodydavo į kitus. Todėl ir reikėjo daryti reformą. Labai keista, dabar užsipulta viena mano kolegė, kai šį įstatymą teikė Prezidentūra, ponia Šalaševičiūtė, Vyriausybė. Ir mes su tais 3 projektais ir pasiūlymais dirbome, kol padarėme įstatymo projektą, suderinome interesus.
– Turite atsakymą, kodėl sistema neveikia taip, kaip turėtų veikti?
A.Sysas: Taip, turiu. Dabar mes svarstome biudžetą, dabartinė dauguma giriasi, kad yra vaiko pinigai, kiekvienam bus mokama po 50 eurų. Pasižiūrime, kad yra skirta tik daugiau kaip du trečdaliai, vieno trečdalio nėra. Žiūrime – socialinių darbuotojų mokymas. Dėl ko, ko gero, skandalas Kaune kilo.
Tikrai jie įsitempę, įstatymas naujas, nuo liepos 1 d., kiekvienas traktuoja kitaip, atsakomybė jiems paskirta, jie nebegali pasakyti, kad kažkas kaltas, o ne jie. Šio įstatymo tikslas – apsaugoti vaikus nuo smurto. Dar noriu priminti, kad prieš tai buvo priimtas vaikų nemušimo įstatymas, iš karto po Matuko mirties buvo priimtos kelios pataisos, Civilinio proceso kodekso ir kitų, kad apsaugotume nuo mušimo.
Šitas įstatymas yra tolesnis, kaip veikti, kad vaikai nenukentėtų. Noriu pasidžiaugti, nuo liepos 1 d. nebuvo nė vieno mirtino ar sunkaus vaiko sužalojimo, įsigaliojus šitam įstatymui. Klausėte, kiek nepasitvirtina. Bent pirmais mėnesiais buvo tokia statistika, kad teismas tik 1–2 proc. neduodavo paimti vaikus iš šeimų. Manau, kad mes labai nekantrūs, visi labai greitai norime rezultato.
– Nes labai jautri sritis.
A.Sysas: Taip, suprantu. Didelė problema yra su įstatymo finansavimu. Trūko žmonių, trūko pinigų. Akivaizdžiai mes kvietėmės ir į frakciją, ir į Seimą ministrą, ministrą pirmininką. Ir aš toliau matau biudžete: lėšų labai saikingai atseikėta tiems žmonėms. Teisingai sako, atlyginimai yra labai maži, reikalavimai labai dideli. Dabar dar ateina piliečiai ir gąsdina, ką matom „Facebook“ ir kituose portaluose, kai grasinama Seimo nariams, kauniečių vaiko teisų pareigūnėms. Atsiprašau, ir tai rodo mūsų kolegos Seimo nariai.
– Ponia Molevaite, pratęsiant istorijas, su kuriomis jums tarnyboje teko susidurti. Koks jums susidarė įspūdis – ar tėvai turi pakankamai socialinių įgūdžių, ar jiems suteikiama pagalba, kaip auginti vaikus?
I.Molevaitė: Socialinių įgūdžių stoka buvo matyti faktiškai kiekvienoje šeimoje, kuri jau turėjo reikalų su vaiko teisių tarnyba. Aš pastebėjau tokį dalyką, kad gana dažnai vaiki teisių specialistai neprasilenkdavo su žmogiškuoju veiksniu, jie tikrai stengdavosi palikti vaikučius šeimoje.
Bet aš mačiau tikrai tokių situacijų, kur neįmanoma vaikams likti. Jeigu visuomenei būtų galima tai parodyti, visuomenė suprastų, kas vyksta ir kodėl toks įstatymas buvo priimtas. Kalbant apie Seimo narę Dovilę Šakalienę, ją liaupsina neigiama prasme – ne D.Šakalienė įvertino grėsmės lygį, ne ji paėmė. Ji yra ne teismas.
Gali taip būti, nežinau, ar šioje situacijoje, bet kiekvienoje tarnyboje turime specialistų, kurie galbūt nekompetentingai gali įvertinti situaciją. Bet mes negalime suabsoliutinti vien dėl šios šeimos. Tai ką, dabar vėl persvarstyti įstatymą, ką nors keisti? Ne. Šiaip ar taip, bus priimtas galutinis sprendimas dėl šios šeimos, bet kokiu atveju negalime daryti skubotų išvadų. Mes bet kokiu atveju turėjome reaguoti.
– Gal iš tiesų žinome tik pavienius atvejus, nežinome bendro paveikslo, su kuriuo dažniausiai susiduria tarnybos? Socialiniai darbuotojai, probacijos tarnybos pareigūnai yra arčiausiai tų šeimų.
I.Molevaitė: Teisingai. Jeigu turėtume atsakingus tėvus, mes net neturėtume globos įstaigų. Šiandien turime šeimynas. Man labai keista, kodėl žmonės dabar analizuoja – aišku, tie, kurie yra su tuo nesusidūrę, – ir sako: „O tu žinai, kas ten tie laikini globėjai? Ar tu juos gali įvertinti?“ Sakau: „Palaukite, o jūs globos įstaigos darbuotojus įvertinote?“. Mes Jurbarke turėjome pedofilijos skandalą, vaikų globos įstaigos direktorius išnaudojo 6 vaikus.
Tai apie ką mes šnekame. Ir jis net nesėdo į kalėjimą. Vertinti tai, kad laikinoji globa yra kažkoks blogis... Čia irgi buvo suformuota labai bloga nuomonė. Tai yra visiška tragedija. Arba kai sako, kad laikinieji globėjai yra verslininkai. Čia yra absurdas, kokie verslininkai? Tai jūs pasiimkite tuos vaikučius, kur čia gerosios fėjos? Jeigu yra 1 vaikas, tai globėjas gauna 400 eurų ir po to visos išmokos vaikučiui – 800 eurų bendroje šeimoje. Jeigu laikinoji globėja gauna dar vaikučių, 400 eurų atlyginimas lieka tas pats. Kai anksčiau apgyvendindavome vaikus globos įstaigose, vaikas valstybei kainuodavo 2 tūkst. eurų. Tai apie ką mes šnekame, kur čia tie verslininkai?
– Sutikite, tėvai dabar yra įbauginti. Netgi kalbama, kad prie vaiko nebegalima ir alkoholinio gėrimo taurės išgerti, nes gal atims. Arba bet koks pakeltas balsas gali būti suprastas kaip smurtas prieš vaiką.
I.Molevaitė: Policijos pareigūnai vertins situaciją ir nebus taip, kad įpūs tėvai po 1 promilę ir staiga bus atimami vaikai. Įvertins situaciją adekvačiai.
– Bet šeimose, į kurias važiavote, mes nekalbame apie 1 promilę?
I.Molevaitė: Nekalbame, ten buvo tikrai daugiau. Iš šių šeimų reikia paimti. Bet žinote, kas man dar keista? Dabar tokia nuostaba yra, kad atims vaikus – tai palaukite, pirma apie tai negalvojome. Jeigu turime vaiką, tai ar taip, ar kitaip galvojame, kad neprisigertume iki žemės graibymo. Jeigu jau matai, kad tėtis išgėręs, tai mama kažkaip susilaikys. O dabar visuomenės supratimas, kad siaubas, atims – neatims tų vaikučių.
– Kai pareigūnai nuvyksta į konkrečią šeimą, jie vietoje sprendžia, ar atimti vaikus. Vis tiek išlieka žmogiškumo veiksnys?
I.Molevaitė: Čia reikia labai aiškiai pasakyti. Mes nesprendžiame, ar atimti. Mes sprendžiame dėl jų saugumo.
– Bet kaip jūs pasakojote, kai tėvas labai prašė ir jūs nepaėmėte vaikų.
I.Molevaitė: Taip, nepaėmėme. Čia suveikė žmogiškasis veiksnys, dėl kurio mes būtume patys nukentėję. Kodėl šiandien kalbama apie tai, kad tarnyba yra kalta. Viskas prasideda nuo tėvų. Mes turime žmonėms ugdyti sąmoningumą. Ar tu pliaukštelėjai, ar dar ką nors darai. Jeigu žmogus išsitraukė telefoną ir filmuoja, vadinasi, kažkur tikrai buvo perlenkta lazda. Viešojoje vietoje tai yra padaryta, mes nežinome, kas yra namie.
– Viršininke, kaip yra dėl promilių? Ir kaip būna, kai vaikai manipuliuodami skambina į policiją ir praneša, neva tėvai smurtauja, nors iš tikrųjų tėvas liepė paruošti pamokas, o jis nenori to daryti?
M.Akelaitis: Dar norėčiau pasakyti, kad nedrįsčiau sakyti, jog sistema neveikia. Nuo liepos 1 d. iki lapkričio 1 d. policija apie 700 kartų vyko į įvykius, kur buvo tam tikras grėsmės lygis vaikui, ir kvietė Vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos specialistus į įvykio vietą. Jie faktiškai į visus atvejus atvyko.
Kad išsklaidyčiau baimes dėl ko atims – nesu vaiko teisių specialistas, yra teisės aktų patvirtinti grėsmės lygio nustatymo kriterijai. Labai aiškiai įvardyti kriterijai, kuriais remiantis gali čia ir dabar, įvykio vietoje, vaiko teisių specialistai priimti sprendimą paimti vaiką. Jeigu norite išgerti taurę vyno, pasiskaitykite kriterijus. Ir viskas. Dėl manipuliavimo yra labai įdomi dalis. Dėl to, manyčiau, kyla labai daug ažiotažo dėl vaiko teisių klausimų, nes mes šioje vietoje labai remiamės emocija ir subjektyviu požiūriu.
Lygiai taip pat ir vaikai. Vienas vaikas gali nuoširdžiai pasakoti, jog tėvai prieš jį smurtauja, nors nesimatys žymių, taip tikrai bus, o kitas vaikas lygiai taip pat nuoširdžiai gali meluoti, kad prieš jį smurtaujama. Dėl to ir kyla ažiotažas. Kiekvienas žmogiškai supranta, kad išsiaiškinti galutinę tiesą yra labai sudėtinga. Bet tarnyba, kuri yra tam sukurta, privalo dirbti ir ji nustatys. Jeigu šeimoje nėra problemų, šeima patirs nepatogumų, su tuo reikia susitaikyti. Bet gal geriau tegul 2 šeimos patirs nepatogumų, o 100 vaikų bus išgelbėti.
„Lietuva tiesiogiai“ – nuo antradienio iki ketvirtadienio 16.30 ir 20.30 val. per „Lietuvos ryto“ TV.
