Lrytas.lt pradeda skelbti straipsnių ciklą apie įdomius mokytojus. Istorijos apie šaunuolius pedagogus – rubrikoje „Aš esu mokytojas“.
„Esu laimingas būdamas mokytojas. Aš tiesiog esu laimingas žmogus“, – tvirtina Vilniaus „Laisvės“ gimnazijos pedagogas, prieš kelerius metus mokykloje įkūręs Kino klubą.
M.Janulevičiaus mokiniai, anksčiau kuklinęsi vaidinti ir būti filmuojami, dabar jau rungiasi dėl vaidmens naujame filme.
Neliko nuošalyje ir mokytojai – vienas jų atlieka išprotėjusio gydytojo vaidmenį, kita vaidina pamišusią archeologę.
„Rimti, gerųjų vaidmenys nėra patrauklūs, visi nori įdomių – būti pikti, sukčiai, išprotėję. Man patinka visus įtraukti į beprotybę“, – šypsodamasis prisipažino pedagogas.
Gavo neįkainojamos patirties
M.Janulevičius išgarsėjo prieš kelerius metus, kai buvo atleistas iš mokyklos.
Dėl to sukilo mokiniai – užsibarikadavo klasėje ir pagrasino maištauti, kol mokytojas bus grąžintas. Mokyklos vadovei teko trauktis, o M.Janulevičius, garbę gynęs ir teisme, sugrįžo.
Kaip jis tada jautėsi, kai už jį mūru stojo mokiniai?
„Tai buvo turbūt geriausia gyvenimo patirtis. Nenoriu susireikšminti, bet turbūt nedaug žmonių per savo profesinę karjerą gauna progą pamatyti, kiek jie yra svarbūs kitiems.
Negaliu pasakyti, kad tai buvo vien geras jausmas, juk vis tiek stresuoji. Juolab vidury mokslo metų išmestas iš darbo.
Tačiau tai, kad vaikai dėl manęs kovojo, suteikė prasmės suvokimą, jog ne veltui dirbau“, – prisiminė pedagogas.
Apsisprendė per praktiką
M.Janulevičius paūgėjęs svarstė, kur stoti – į istoriją ar lietuvių kalbą, pasirinko tuometį Vilniaus pedagoginį universitetą, o per pirmąją pedagoginę praktiką mokykloje apsisprendė norįs būti mokytojas.
„Nedaug yra darbų, kur skleidi savo idėjas ir tavęs klauso. Tai tik politikai, mokytojai. Baisiausia man nuobodžios profesijos. Kita vertus, jos atrodo nuobodžios gal tik todėl, kad jų neišmanai“, – svarstė M.Janulevičius.
Baigęs studijas, 2003-iaisiais jis įsidarbino atsitiktinai. Į dabartinę „Laisvės“ gimnaziją turėjo važiuoti jo bičiulis, tačiau jam Naujoji Vilnia pasirodė esanti pasaulio pakraštyje, tad apsigalvojo. Vietoj jo nuvykęs M.Janulevičius ten liko ir dirba iki šiol.
Mokykloje jis susipažino su būsima žmona, taip pat mokytoja.
Padeda atsikratyti gėdos
Kino klubas neoficialiai įkurtas prieš trejus metus. Tuomet, kai M.Janulevičių mokiniai pamokė montažo gudrybių. Jam šios pamokos labai patiko.
„Baigęs universitetą nemoki daug dalykų, kuriuos gerai išmano šešiolikamečiai. O kūrybinė saviraiška taip įtraukia, kad tai tampa lyg liga“, – kalbėjo mokytojas.
Iš kolegų tuomet išgirdo nusistebėjimų, kam jam reikia to klubo, juk niekas už tai pinigų nemoka.
„Kai nebekreipi dėmesio į ironiškas pastabas, ilgainiui pamatai, ką iš to gauni, kaip keičiasi padėtis.
Šiemet norinčiųjų vaidinti yra jau gerokai daugiau, nei reikėtų, mes galime rengti atrankas. Filmuotis jau tapo prestižo reikalu“, – pasakojo mokytojas.
Anot M.Janulevičiaus, kinas – labai geras ugdymo metodas, nes per jį gali pažinti pasaulį, be to, kine mokiniai gali panirti į situacijas, į kurias realiame gyvenime jie nepatektų arba neišdrįstų įsitraukti, jiems atrodytų gėdinga.
„O kine užsidedi kaukę, galvoji, kad tai – tik žaidimas. Taip atsiranda daug įdomių patirčių“, – aiškino pedagogas, tapęs ir scenaristu, ir režisieriumi.
„Naująją Vilnią kai kas laiko atskiru miestu, vietiniai jaučia, ar tu iš Vilniaus atvažiavai, ar esi iš „Vileikos“. Čia vaikai turi įvairių kompleksų.
Iš pradžių jie kuklinasi, maivosi filmuodamiesi, reikia šimto dublių, bet paskui taip pripranta prie kameros, bendrauti tampa lengviau.
O ir supranta, kad kūryba nėra beprasmis laiko leidimas“, – pasakojo M.Janulevičius.
Lindo į vienuolyno požemius
Dabar Kino klubas jau įteisintas oficialiai – tai „Laisvės“ gimnazijos būrelis. Jame kuriami tiek dokumentiniai, tiek vaidybiniai filmai.
Jaunieji kūrėjai vyko į Valkininkų miestelį, kuriame kadaise buvo vienuolynas. Iš jo po Antrojo pasaulinio karo teliko pieva, tačiau po ja plyti 400 metų senumo požemiai.
„Pievoje yra skylė, per kurią patenki į barokinius skliautuotus rūsius. Nuvažiavome ir sukūrėme filmą. Nekalbinome jokių „gyvų galvų“, tiesiog parodėme, kas ten yra“, – kalbėjo M.Janulevičius.
Kino klubo aruode yra ir vaidybinių filmų, kai kurie balansuoja ties dokumentikos riba.
Lakstė po ligoninę
Istorija, požemiai – dažnos Kino klubo temos. Tarkim, triptiko „Žaidimas“ (mistinė komedija) siužetas taip pat sukasi Vilniaus požemiuose, tačiau prireikė ir psichiatrijos ligoninės erdvės.
„Pagalvojome: kam mums imituoti psichiatrinę, jei šalia yra tikra ligoninė?
Nuvažiavome ten, nors neturėjome leidimo. Pamanėme: išvarys, tai išvarys. Neišvarė, tik išėjo keli gydytojai ir juokėsi, kai mes bandėme nufilmuoti Erdvės valdovą, bėgantį iš ligoninės su gaubliu rankose“, – šypsojosi M.Janulevičius.
Mokytojas sakė, kad filmuojant verda tikros aistros, tarkim, susinervinę aktoriai išlekia iš aikštelės, supykę operatoriai prižada daugiau niekada nebefilmuoti.
Tačiau kur kas daugiau malonių akimirkų.
Kino klubas jau sulaukė pripažinimo ne tik „YouTube“ kanale.
Jaunieji kūrėjai gavo pasiūlymą sukurti reklaminį filmuką. Potyris, kai moka pinigus ir diktuoja sąlygas, jauniesiems kūrėjams nepatiko.
„Jie supranta, kad yra dalykų, kuriuos verta daryti nemokamai, ir iš jų gauna daugiau džiaugsmo nei iš tų dalykų, už kuriuos kas nors sumokėjo“, – sakė mokytojas.
Susikūrė garbės kodeksą
„Vaikystėje norėjau būti rašytojas, komiksų dailininkas. O aktoriumi būti niekas nesiūlė. Gal būčiau ir sutikęs“, – šyptelėjo M.Janulevičius, paklaustas, ar nenorėjo būti aktoriumi.
Bet į kiną paniręs ir vaikus ten nardinantis mokytojas per lietuvių kalbos ir literatūros pamokas yra reiklus. Būna, kad pabara ir pagrindinį Kino klubo aktorių, jei jis neperskaito knygos.
„Esame nusibrėžę aiškią liniją. Niekada už jokį filmą niekam nerašiau jokio pažymio, nes tai – atskiri dalykai.
Ugdomės ir garbės kodeksą. Kartais anksčiau dar bandydavo sakyti kitiems mokytojams, kad man esą reikia į Kino klubą, dabar taip niekas nebedaro.
Aiškiai sutarėme, kad taip darydami kompromituojame mūsų klubą.
Aiškinu: nenori į pamoką, būk vyras, prisipažink mokytojui“, – pasakojo M.Janulevičius.
Aiškino, kas yra gera mokykla
„Kas yra gera mokykla? Ar ta, kur mokiniai konkuruoja dėl geresnių balų, patenka į ją po griežtos atrankos?
Man labai patiko išgirsta mintis, kad išties gera mokykla yra ta, kuri sugeba mokyti visus, visokių gabumų vaikus.
Negali visi būti šimtukininkai. Jie turi pasiruošti gyvenimui. Nors mūsų programos, sutikime, su realiu gyvenimu mažai turi sąsajų.
Labai mėgstu literatūrą, bet nemanau, kad žmogaus gyvenimo kokybė labai nukenčia, jei jis neišmoksta K.Donelaičio „Metų“ ištraukos apie saulelę.
Tačiau jo gyvenimas tikrai nukentės, jei nebus lavinamas emocinis intelektas, jeigu nemokės bendrauti, nepasitikės savimi, nesugebės kūrybiškai, kritiškai mąstyti.
Mūsų visuomenė dar nemoka kritiškai mąstyti, moka tik kritikuoti“, – kalbėjo pedagogas.
Mokytojas neslėpė su mokiniais atliekantis savotiškus bandymus, kad ir kaip „neskaniai“ tai skambėtų.
„Aš jiems meluoju ir žiūriu, ar jie tiki, ar ne. Tas melas paprastas: tarkim, kas nors pamokos metu pabeldžia į duris, atidaręs matau, kad tai socialinė pedagogė, o sakau: „Kaip gerai, direktore, kad jūs atėjote. Jūs dėl to baisaus įvykio?“
Matau, vaikai patiki. Gali lentoje parašyti didžiausią nesąmonę, tačiau jie tikės, nes mokytojas parašė.
Aš klausiu: kodėl tikite? Juk jums gyvenime daug kas meluos. Visuomet reikia tikrinti informaciją. Mokau savo mokinius visuomet mąstyti“, – kalbėjo M.Janulevičius.
Ir pridūrė: „Man labai nepatinka mokytojai su karūnomis prie tribūnos. Juk jie turi būti lyderiai, o ne diktatoriai. Dabar ir vyresni mokytojai supranta, kad diktato vaikai neklauso.“
Tavo mokytojas – šaunuolis, apie kurį būtina visiems papasakoti? Rašyk aida.murauskaite@lrytas.lt
