„Jokie saugikliai, jokie įstatymai ir rekomendacijos nepanaikina politikų mėginimo kontroliuoti visuomeninį transliuotoją. Tai gali būti daroma įvairiais būdais. Išgelbėti nuo to gali tik visuomenės, jos piliečių branda“, – dar prieš aštuonerius metus žurnale „Informacijos mokslai“ rašė Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto profesorius, buvęs LRT tarybos pirmininkas Žygintas Pečiulis.
Profesoriaus aiškinimu, prasidėjus atgimimui, LRT laviravo tarp oficialiosios valdžios ir Sąjūdžio spaudimo. 1990 m. paskelbus nepriklausomybę, Valstybinis televizijos ir radijo komitetas buvo reorganizuotas į Lietuvos radiją ir televiziją (LRT).
Tais pačiais metais sudaryta 17 narių radijo ir televizijos valdyba. Neturėjusi didesnių įgaliojimų, ji vis dėlto sumažino politikų įtaką, reglamentavo partijų ir politikų dalyvavimo radijo ir televizijos programose tvarką.
1996 m. Seimas priėmė Visuomenės informavimo ir LRT įstatymus, kuriuose suformuoti nauji visuomeninio transliuotojo valdymo principai. Numačius skirtingas kadencijas ir rotaciją, LRT tarybos sudėtis nesutapo su politiniu rinkimų ciklu. LRT taryba skelbė viešą konkursą LRT generalinio direktoriaus pareigoms, tvirtino visuomeninio transliuotojo vadovybę penkerių metų kadencijai. Iki tol LRT generalinis direktorius buvo skiriamas Seimo.
Tačiau netrukus šią tvarką užsimota keisti.
Vienu metu LRT vadovavo du direktoriai
Ž. Pečiulis minėtame straipsnyje aptarė du konkrečius atvejus, kai „Lietuvos politinė valdžia mėgino daryti spaudimą visuomeniniam transliuotojui.“ 1996–1997 m. siekta LRT politizuoti formaliai depolitizuojant LRT valdymą.
Tada kovojant dėl įtakos LRT, susikirto Lietuvos demokratinės darbo partijos (LDDP) ir Tėvynės Sąjungos bei Krikščionių demokratų partijos koalicijos interesai. Kaip rašo Ž. Pečiulis, atvira politinė kova dėl įtakos LRT truko beveik pusantrų metų, į įvykių verpetą buvo įtrauktas ne tik audiovizualinis sektorius, visa Lietuvos žiniasklaida, bet ir teismai, visuomenė. Susidariusi krizė sudrebino net konstitucinius valstybės pamatus.
Pakeitus LRT tarybos formavimo principus, buvo atstatydintas anksčiau paskirtas LRT generalinis direktorius, kuris pakeistas lojaliu naujajai politinei daugumai. Vienu metu LRT vadovavo du generaliniai direktoriai: Vytautas Kvietkauskas ir Arvydas Ilginis.
Prieš LRT kovojo ir A. Kubiliaus vyriausybė
2009–2010 m. politikai vėl užsimanė pakeisti LRT tarybos narių skyrimo tvarką.
Valdantieji konservatoriai tuomet Seime registravo pataisas, pagal kurias siūlyta tarybos narius skirti juos deleguojančios institucijos kadencijai. Kitaip tariant, ką tik išrinktas Seimas ar prezidentas paskirtų ir naujus tarybos narius, be to, galėtų atšaukti tarybos narį. Būtent tai dabar siūlo valstiečiai žalieji.
Ir tai dar ne viskas: siūlyta, kad, Seimui nepatvirtinus LRT veiklos ataskaitos, LRT taryba privalėtų svarstyti generalinio direktoriaus tinkamumą eiti pareigas.
„Ganėtinai sunku suvokti, kodėl valdančiajai koalicijai ar opozicijai dabar atstovauja tie atstovai, kurių seniai nebėra nei Seime, nei valdančiojoje koalicijoje, nei opozicijoje. Arba kodėl turi prezidentei atstovauti kažkas, ko ji nėra nei skyrusi, nei mačiusi?
Prisimenu gerą gražią pasaką apie Mažylį ir Karlsoną, kuris gyvena ant stogo, kur, rodos, Mažylis klausia Karlsono, ar, kai jo brolis mirs, jis turės paveldėti brolio žmoną. Mes Lietuvoje daug kur turime tokių karlsoniškų variantų, ir juos reikia spręsti“, – tuomet sakė valdančiosios daugumos lyderis premjeras A. Kubilius.
Profesorius Ž. Pečiulis tuomet pastebėjo, kad LRT mėginama politizuoti valdymo optimizavimo dingstimi. Tikėtinas tokių pokyčių rezultatas – po kiekvienų rinkimų pasikeičianti LRT vadovybė.
Tuomet LRT tarybos pirmininkas Gediminas Ilgūnas DELFI sakė: „Kartojasi scenarijus, buvęs prieš 13 metų.“ G. Ilgūnas tuomet aiškino, kad LRT įstatymo pataisomis siekta nuversti LRT generalinį direktorių Audrių Siaurusevičių ir tarybą. Beje, Seimo į tarybą deleguotas G. Ilgūnas priklausė Socialdemokratų partijai.
Ir tai buvo toli gražu ne visi konservatorių siūlymai. Nepaisant A. Kubiliaus vyriausybės drastiškai LRT sumažinto finansavimo ir visuomeniniam transliuotojui skendint nepritekliuose, pasiūlyta LRT kanalais netransliuoti reklamos, taigi iš to negauti pajamų. Ir tuomet į tokias iniciatyvas sureagavo ir susirūpinimą Seimui išreiškė Europos transliuotojų sąjunga (EBU).
Konservatorių ir tuomečio LRT vadovo A. Siaurusevičiaus santykiai buvo itin įtempti. Krizės metu drastiškai sumažintas visuomeniniam transliuotojui skirtas finansavmas. 2010 m. iš biudžeto LRT teskirta 35 mln. Lt – 8 mln. Lt mažiau nei 2009 m. ir 17 mln. Lt mažiau negu 2008 m.
Tuomet teko trumpinti LRT radijo ir televizijos kanalų transliacijas, mažinti darbuotojų atlyginimus. Dėl lėšų trūkumo 2010 m. teko nutraukti Lietuvos radijo naktines transliacijas.
„Kas yra normalus funkcionavimas? Aš naktimis miegu. Kodėl jūs tada transliuojate, kai aš miegu? Geriau tegul žmonės miega. Nesuprantu: jei žmonės dirba, reikia ne televiziją žiūrėti ir radijo klausyti, o dirbti“, – problemos tada nematė A. Kubilius.
Valstybinamą LRT tuomet gelbėjo socialdemokratai.
Socialdemokratas Vytenis Povilas Andriukaitis tuomet pastebėjo, kad kaip tik buvo atliekamas LRT auditas, Seime laukta LRT ataskaitos tvirtinimo. „Ar vis tik ne geriau sulaukti kontrolės išvadų, audito, įvertinančio finansinę situaciją, ir tada jau galvoti, ką čia tobulinti, kaip, o ne užsiiminėti tuo, ką dabar darome? Kaip jūs manote, kaip vadybininkas, kaip yra, kad mes bėgame prieš traukinį?“ – klausė V. Andriukaitis.
Ž. Pečiulis mato valdžios instinktą kištis į LRT
Deja vu. Būtent toks žodis pirmiausia sukasi mintyse Ž. Pečiuliui, kada jis girdi dabartines valdančiųjų idėjas dėl LRT.
Komisija Seime ir kylančios LRT valdymo keitimo iniciatyvos Ž. Pečiuliui panašios į propagandines akcijas. Jis primena: įstatyme įtvirtinta Seimo prievolė tvirtinti LRT tarybos ataskaitą. Ši procedūra nutraukta, ir prasidėjo visi politiniai procesai.
„Iš to, kas girdėti dabar, girdimi politizavimo depolitizuojant atgarsiai. Dabar kalbama apie tai, kiek žinau, ponas Karbauskis ir generalinės direktorės yra paklausęs – „ar norite, kad mes jus depolitizuotume?“. Ji atsakė „gerai“, bet aš jaučiu, kuo tai kvepia – tokiu atveju atsisakoma Seimo, prezidento institucijų skiriamų atstovų, surenkamas būrys visuomeninių organizacijų. Dabar grupė draugų susėstų ir atrinktų visuomenines organizacijas, Lietuvoje jų apie 600. Tai kas gali paaiškinti, kokiu principu būtų atrinkta 10 ar 12 visuomeninių organizacijų?“ – įspėja Ž. Pečiulis.
Dėl to, perspėja profesorius, šis žingsnis labai pavojingas ir sudaro puikias galimybes valdančiajai daugumai politizuoti LRT valdymą. Jam nerimą kelia tai, kad atsiranda asmenų, kurie viešai ima žavėtis pasiūlyta tokia depolitizavimo idėja.
Pašnekovas primena kitą dalyką – 2009 m. politinė dauguma rimtai aiškino, kad tarybos narių kadencijos turėtų sutapti su politiniu kalendoriumi ir politinėmis kadencijomis. Taip nauja atėjusi valdžia skirtų tarybos narius.
„Iš dabartinės valdančiosios daugumos matyti, kad Kultūros komitetas, neturėdamas tam absoliučiai jokio teisinio pagrindo, iš dalies perima valdymą. Aukščiausias LRT valdymo organas yra taryba. Niekas be jos negali nustatyti programų masto ir struktūros, dabar, kiek žinau, norima nustatyti, kiek LRT turi transliuoti laidų su vertimu į gestų kalbą. Taip Kultūros komitetas perima LRT tarybos funkciją. Be to, kartais jau dabar atrodo, kad valdymas perimtas – reikia Kultūros komitetui pasiaiškinti, kas ir už ką buvo atleistas iš LRT“, – stebisi buvęs LRT tarybos pirmininkas. Primename, kad prieš keletą savaičių R. Karbauskis bei kiti parlamentarai Kultūros komitete domėjosi kai kurių asmenų atleidimais iš LRT.
Ž. Pečiulio nuomone, LRT taryba ir administracija turėtų parodyti aiškų stuburą ir į neteisėtus prašymus bei paliepimus nekreipti dėmesio.
Nuolatinius bandymus kištis į LRT veiklą Ž. Pečiulis vadina valdžios instinktu. Jo nuomone, net kai kurie aukšti politikai nesupranta, kas yra visuomeninis transliuotojas – jo neskiria nuo valstybinio.
„Man yra aišku: jei nebus sustota, bus einama iki galo, su visa demagogija, visais dalykais, kurie prasidėjo netvirtinus LRT tarybos ataskaitos, nėjus konstituciniu, įstatymų numatytu keliu. Kadangi buvo pradėta eiti ne konstituciniu ir ne įstatymų numatytu keliu, kol kas šis maršas tęsiasi.
Vis dėlto 1996 m. buvo konsensusu priimtas Visuomenės informavimo įstatymas, buvo konsensusu ir, tariantis su visuomeninėmis organizacijomis, sutarta dėl dabartinio LRT tarybos modelio – tai, kalbant apie visuomeninį transliuotoją, buvo labai svarbus sutarimas.
Kokią situaciją matome šiandien? Komisijoje LRT veiklai tirti nėra nė vieno opozicijos atstovo, iš esmės visos šios išvados, pasiūlymai išplaukia ne iš Seimo, jo sutarimo, demokratinės atstovybės, o tik iš valdančiosios daugumos. Iš esmės komentarų čia būti negali, jei valdančioji dauguma, nepaisydama nieko, nori sutvarkyti reikalus su LRT. Turint galvoje kritiką, kurios susilaukia valdančioji dauguma, kitaip nei tam tikru kerštu arba bandymu pastatyti į vietą, užgniaužti, užtildyti, ir nepavadinsi“, – sakė Ž. Pečiulis.
D. Radzevičius pamena politines patyčias
Panašios pozicijos laikosi ir Lietuvos žurnalistų sąjungos pirmininkas, buvęs LRT tarybos pirmininkas Dainius Radzevičius.
„Tos iniciatyvos kartojasi, jos susijusios su labai paprastu noru – politikams turėti iš principo didesnę įtaką LRT. Netgi negalėčiau pasakyti, ar tai susiję su konkrečiu noru paveikti konkrečius dalykus, bet tai yra principinė įtaka bet kuriai institucijai, kuri svarbi Lietuvoje“, – teigė D. Radzevičius.
Jo aiškinimu, šias tendencijas galime matyti ir netgi lyginti – politikai siekia valdyti ne tik LRT, bet ir Seimo kontrolierių įstaigą, Vyriausiąją tarnybinės etikos komisiją. D. Radzevičius atkreipia dėmesį: daugeliu atvejų kalbama apie šių organizacijų stiprinimą, veiklos gerinimą. Daugeliui partijų politinė įtaka pirmiausia asocijuojasi su savų, lojalių žmonių turėjimu kiek įmanoma daugiau įstaigų.
„Kuo išsiskiria dabartinės iniciatyvos? Buvo ieškoma preteksto per tyrimą, laikinąją komisiją, surandant daugybę įvairių priežasčių, tegul ir smulkmeniškų, kurios galbūt tiesiogiai nesisieja su valdymu, gali sietis tik su atskirais žmonėmis, jų darbo kokybe, bet iš tikrųjų iniciatyvą pagrindžiant praeities reiškiniais ar detalėmis“, – kalbėjo buvęs LRT tarybos pirmininkas.
D. Radzevičius tarybos nariu buvo ir jai vadovavo ekonominės krizės metu. 2008 m. pabaigoje keitėsi šalies valdžia. „Tuo laikotarpiu, man būnant tarybos nariu ir netgi pirmininku, tuometis vyriausybės vadovas niekada nerado preteksto susitikti ir pakalbėti, o kuo vis dėlto krizės metu Vyriausybė gali padėti. Tuo metu kritikos LRT sulaukdavome nuolat“, – A. Kubiliaus premjeravimą prisiminė pašnekovas.
Kaip spaudimo pavyzdį jis pateikę vienašališką sprendimą mažinti finansavimą neatsižvelgiant į jokias pastabas ir siūlymus, įpareigojančius Seimo nutarimus LRT transliuoti „LRT Lituanica“ kanalą. Taigi turiniui nebuvo skiriama nė cento, tačiau taryba ir administracija LRT komitetuose sulaukdavo priekaištų, kad nekuria originalaus turinio kitomis kalbomis.
„Tai truputėlį kvepia politinėmis patyčiomis, kai, viena vertus, neskiriama pakankamai finansavimo, kita vertus, reikalaujama, kad LRT vykdytų plačią misiją. Tuo metu labiausiai buvo justi, kad, nepaisant ekonominio sunkmečio, nebuvo jokio nuoširdaus valdančiųjų noro stipriai padėti. Priešingai – netgi jautėme įvairių užuominų, kad, pasikeitus vadovybei, direktoriui, galbūt kas nors ir pagerėtų. Užuominos ateidavo iš įvairių žmonių, kurie būdavo netoli politikų. Politinis spaudimas dažniausiai juntamas netiesiogiai – kabinėjimasis prie detalių, nepadėjimas tvarkyti esminių problemų tiesiog siunčia signalus, kaip į tave žiūri politikai“, – sakė D. Radzevičius.
Vis dėlto tuo metu A. Siaurusevičius atsilaikė ir neatsistatydino.
„Aš tokių garantijų, kad, mane pakeitus, iš karto skirtų papildomą finansavimą LRT, negirdėjau“, – į klausimą, ar tiesa, kad, jį pakeitus, valdžia LRT atrastų papildomų pinigų, 2010 m. pavasarį atsakė A. Siaurusevičius.
