Aišku, niekas jau ir neprisimena, bet seniai seniai Seimui pirmininkavo toks Viktoras Muntianas, kuris išsivedė iš kito Viktoro Darbo partijos kelis žmones ir įkūrė Pilietinės demokratijos partiją.
Pastaroji nuobodžiai pavegetavo kelerius metus, tada bandė reorganizuotis į kažkokią tautos vienybę, dabar netgi jos nariai sunkiai apie tai ką papasakotų.
O likusi kito Viktoro partija irgi nesėdėjo tuščiai rankų sudėjusi ir net kelis kartus sėkmingai bandė užbaigti savo gyvastį. Iš pradžių nebepatekdama į Seimą, tada išsirinkdama sau vadovauti Širvintų furiją, po to ją „išpašalvonindama“, tada vėl susigrąžindama čakras išsivaliusį Viktorą. Žodžiu, teoriškai partija yra, faktiškai – velnias žino.
Kartais partija bando atsisveikinti su šia ašarų pakalne mesdama lauk savo lyderį ir įkūrėją. Jau kaip atrodė nenukerpamomis bambagyslėmis surišti vyriausias Lietuvos kosmonautas ir jo tvarka su teisingumu. Ir, va, žiūrėk, kosmonautas jau šaukia tautą visiškai atskirai, o jo buvusioji partija pati nesupranta, ji opozicijoje ar valdžioje.
Būna, kad partijos nariai viduje susipeša norėdami daugiau valdžios, bet labai retai dėl to, kad valdžios būtų mažiau. Socdemai šiuo atveju yra unikalūs, nes būtent požiūris į valstiečių valdžią ir lėmė, kad išsiskyrė kaip jūroje laivai. Vieni dabar sėdi su reitingais ir be valdžios, kiti – su valdžia, bet be reitingų. Ir dar tos pačios Širvintų furijos pabėgėlius apsikabinę magaryčių.
Konservatoriai kažkaip sugebėjo išsaugoti vienybę, nors pakeliui priperėjo keletą nykštukinių pavainikių.
Dabar mažai kas prisimins ir Tėvynės liaudies partiją, ir Dešiniųjų sąjungą, ir Krikščionių konservatorių socialinę sąjungą, kuri nusipelno amžino atminimo vien dėl savo neištariamo pavadinimo.
Ir netgi iš šviežiausios demokratijos šventės sugebėjo išplaukti vieningai, priešingai visiems lažybų statymams.
Bet elegantiškiausiai ir rafinuočiausiai sau galą visuomet darydavosi liberalai. Jau Pakso, Zuoko ir Guogos epopėjų išlepinti žiūrovai laukė, kokį dramatišką finalą šįsyk pasiūlys dramatiškiausia partija. Ir jie žiūrovų vėl nenuvylė.
O lyg ir viskas ne taip blogai klojosi. Ir Seime frakcija sulipdyta, ir dėžučių šleifas nebe taip įkyriai vilkosi iš paskos, ir dviejuose didmiesčiuose rimtai įsitvirtinta, ir apstu žmonių, kuriems liberalios idėjos ne vis vien ir kurie dėl jų ginčytųsi dieną naktį.
Tiesą sakant, pastaroji savybė ne visuomet duoda naudos. Ypač kai ji tampa kone vienintelė, kurią liberalai kultivavo su maksimaliu entuziazmu. O, va, su noru klausytis savo vidinių oponentų ir gebėjimu juos išgirsti buvo gerokai sunkiau.
Todėl ginčai vis ilgėjo, o šansai susitarti vis trumpėjo. Kol visi išgirdome gailų „pišššš“... Nes tik taip galima apibūdinti garsą, kuris pasigirdo iš subliūškusio liberalaus balionėlio, kai jį vienu metu ėmė badyti visi.
Ir savo nuolatiniais balsais įkandin valstiečių, kuriuos darniu tercetu Seime dovanoja trys kaimo liberalai, kurie visuomet buvo ir bus arčiau kaimo nei liberalų.
Ir lyderių santykių aiškinimasis TV laidoje, prieš tai jų neišsiaiškinus ten, kur kameros apsilanko rečiau.
Ir bet kokios ilgalaikės strategijos, kuo partija mato save po metų, dvejų ar penkerių, neturėjimas.
Ir jokio lankstumo eksperimentuojant su kitokiais rinkimų metodais savivaldoje norint išplėsti savo rinkėjų bazę.
O dabar labai gali būti taip, kad tiek Vilniuje, tiek Klaipėdoje su buvusių liberalų ir esamų merų įsteigtais komitetais varžysis ir tų pačių liberalų sąrašai.
Žinoma, jeigu iki to laiko partija nesugalvos kokio nors efektingo būdo pasidaryti dar vieną charakirį.
