Marijampolietis, prieš tris savaites pradėjęs aiškintis šio draudimo priežastis, kol kas negavo atsakymo, ar lietuvybės puoselėjimas Kaliningrado srityje kelia grėsmę Rusijos nacionaliniam saugumui.
„Aš ne valdininkams dirbu, o savo ir Kaliningrado srities žmonėms“, – teigia 48 metų Gintaras Skamaročius, viešosios įstaigos „Nemuno euroregionas“ tarybos pirmininkas, Marijampolės biuro direktorius ir Kristijono Donelaičio draugijos vadovas.
Jo ir kolegų darbas – bendri projektai su Lenkijos, Baltarusijos, Pietų Lietuvos, Karaliaučiaus krašto rajonais, susiję su regionų plėtra ir kultūriniais ryšiais.
Beveik per du dešimtmečius „Nemuno euroregionas“ Kaliningrado srityje įgyvendino ne vieną tūkstantį eurų kainuojantį projektą: Gumbinėje įkūrė pramoninę zoną, į kurią jau po dviejų savaičių atėjo investuotojai; parengė techninių projektų kultūros paveldo objektams; Įsruties ligoninei padėjo įsigyti automobilį bei įrangos ir atliko pastato remontą; už milijoną eurų atnaujino Ozersko vaikų ir jaunimo centrą.
Nekurstė nesantaikos
„Ten visuomet mane priimdavo normaliai, kaip padedantį draugą. Buvo šiltas ir neapsimestinis bendravimas, – pasakojo G.Skamaročius. – Aš nerėkiau: „Rusai lauk iš Karaliaučiaus“, nekursčiau nesantaikos.“
Ar gali tokia lietuvių veikla, teikianti naudos pasienyje su Lietuva gyvenantiems rusams, kelti grėsmę?
G.Skamaročius iki šiol nežino, nors bandė aiškintis, kodėl jam netikėtai buvo uždrausta penkerius metus kelti koją į Rusiją.
Gali būti, kad Rusijos saugumo tarnyboms nepatinka Kristijono Donelaičio draugijos veikla, bendravimas su šiame krašte gyvenančiais lietuviais.
Draugija leidžia ir platina žurnalą „Donelaičio žemė“, Tolminkiemyje rengia talkas ir kultūros renginius, rūpinasi kitų Mažosios Lietuvos šviesuolių atminimu, lietuvių vaikams organizuoja stovyklas Lietuvoje.
Sieną kirsdavo be problemų
Nuo 1991 metų G.Skamaročius į Rusiją per mėnesį važiuodavo 3–5 kartus – tai per Kybartų, tai per Panemunės postą.
„Per daug metų šių postų Rusijos pasieniečiai mane jau įsidėmėjo. Jei pareigūnai bendrauja maloniai, į klausimą: „Kur važiuoji?“ atsakau smulkiau paaiškindamas, su kokia Rusijos savivaldybe kokį projektą įgyvendiname.
Niekada į Rusiją ar iš jos neveždavau nieko draudžiamo, jokių cigarečių, kad nekiltų sąsajų. Automobilyje būdavo tik žurnalai, knygos ir dokumentai. Pasienyje nepatirdavau jokių problemų“, – sakė marijampolietis.
Pasienyje iškrėtė mašiną
„Kertant Lietuvos ir Rusijos sieną labai jaučiami šių valstybių santykių niuansai.
Muitinė – geras jų barometras“, – šyptelėjo G.Skamaročius, prisimindamas dažnas keliones.
Šių metų liepos pradžioje marijampoliečiui, savo lengvuoju automobiliu per Kybartų postą įvažiavusiam į Rusijos pusę, pasieniečiai pirmą kartą per daugybę metų liepė sukti į detalaus patikrinimo vietą.
„Žinojau, pasitaiko, kad pakiša ką nors draudžiamo, bet vykdžiau nurodymą.
Sakau, darykite, kas priklauso, jūs jau žinote, ką rasite?
Pasienietis ir muitininkas susižvalgė: „Gal nereikia?“, bet šalia stovintis vyrukas be uniformos, manau, iš saugumo tarnybos, liepė jiems tikrinti.
Aš jų klausiau, ar reikia mane žeminti, jeigu mūsų valstybių santykiai blogi, juk akivaizdžiai ieškoma priekabių?
Surašė patikrinimo protokolą. Išsireikalavau vieną egzempliorių sau. Praleido su įrašu „Leidžiama įvažiuoti“, – prisiminė G.Skamaročius pirmąjį ne itin malonų kontaktą su Rusijos pareigūnais, nenujausdamas, kad tikrieji nemalonumai jo laukia po kelių mėnesių.
Kelionė baigėsi poste
Prieš tris savaites G.Skamaročius vyko per Panemunės postą.
„Kai įvažiavau į postą ir pamačiau, kad ilgai nekyla užtvaras, apėmė bloga nuojauta. Žiūriu, ateina neuniformuoti vyrai.
Paėmė pasą ir pareiškė, kad neturiu teisės įvažiuoti, nes neva į Rusiją nebuvau įleistas birželį.
Paprieštaravau, kad taip nebuvo, pase parodžiau spaudą, liudijantį apie įvažiavimą ir išvažiavimą iš Rusijos liepą.
Pareigūnai liepė važiuoti į pastatą, kuriame bus apžiūrimas automobilis.
Mačiau, kad mano mašiną tikrinantys pasieniečiai yra lyg sutrikę, nes vežiausi tik žurnalų „Donelaičio žemė“ ir projektų dokumentus.
Nebuvo jokių priežasčių neleisti man tęsti kelionę, tačiau pareigūnai įteikė pranešimą apie draudimą įvažiuoti į Rusijos Federaciją iki 2023 metų.
Jame rašoma, kad šį sprendimą priėmė Federalinė saugumo tarnyba (FSB)“, – pasakojo G.Skamaročius.
Rusijos įstatymai numato, kad užsieniečiui draudžiama į važiuoti į šalį, jei jis kelia grėsmę gynybai ar valstybės saugumui, gyventojų sveikatai.
Spėlionės juokino ir glumino
„Neketinau nei įsibauginti, nei prašyti malonės. Apie incidentą pasienyje parašiau Rusijos ambasadoriui Lietuvoje Aleksandrui Udalcovui, Kaliningrado srities pareigūnams ir paprašiau atsakyti, ar mano veikla iš tiesų kelia grėsmę Rusijos ginkluotosioms pajėgoms ir nacionaliniam saugumui.
Ambasadoriaus atsakymo nesulaukiau, todėl paskambinau jam. A.Udalcovas pasiūlė paskambinti po savaitgalio, tuomet viską išsiaiškinsime.
Nei pirmadienį, nei antradienį su ambasadoriumi nepavyko pasikalbėti, nes jo vis nebūdavo“, – pasakojo G.Skamaročius.
Galop trečiadienį su juo susisiekė ambasados Konsulinio skyriaus darbuotoja.
Bet ji negalėjo paaiškinti, kuo konkrečiai neįtiko G.Skamaročius, ir ėmė spėlioti: „Gal jūs kuo nors nusikaltote? Gal prekiavote futbolo čempionato bilietais?“
Marijampolietį tokios spėlionės pribloškė: „Priėmė politinį sprendimą, o po to bando daryti kriminalą. Nei tiesiai, nei diplomatų kalba ambasados darbuotoja nepasakė, kad man į Rusiją uždraudė važiuoti dėl veiklos šiame krašte.“
G.Skamaročiui apmaudu dėl šio incidento, tačiau jo darbai Kaliningrado srityje dėl nepaaiškinamų Rusijos pareigūnų draudimų nesustos.
„Šiais laikais daug ką galima išspręsti ir pasikalbėti internetu, nors virtualus ryšys niekada neatstos įprasto bendravimo su žmogumi“, – sakė marijamolietis, vis dar atkakliai siekiantis su Rusijos valdininkais išsiaiškinti, kokios priežastys slypi už draudimo jam įvažiuoti į šią šalį.
