Taigi tuomet, kai ten prasidės realūs pokyčiai, mes į juos turėsime reaguoti spontaniškai, improvizuodami. O tai bus tuo pavojingiau, kuo tie pokyčiai bus labiau destruktyvūs ir audringi.
Tai dar kartą priminė Klaipėdoje vykusi konferencija „Kas mus jungia?“, skirta Lietuvos ir Baltarusijos santykiams.
Savaime iškalbinga tai, kad tokios konferencijos yra vis didesnė retenybė, o ją rengė visuomeninės Lietuvos ir Baltarusijos organizacijos – Lietuvos ir Lenkijos dialogu besirūpinantis J.Giedroyco forumas ir baltarusių institutas „Politinė sfera“.
Juk abiejų valstybių politiniai santykiai šiuo metu yra bene giliausiame įšale per pastaruosius kelerius metus. Tad iš abiejų pusių kalbėtis ir bendrauti labiausiai gali tokia publika, kokia ir buvo susirinkusi konferencijoje, – istorikai, politologai, žurnalistai ir, žinoma, verslininkai.
Pagrindinis verslo noras – leisti iš abiejų sienos pusių kuo glaudžiau ir ramiau bendradarbiauti, pagaliau palengvinti vizų režimą ir apskritai darbo jėgos iš Baltarusijos įvežimo į mūsų šalį galimybes.
Istorikai, kiti kultūros ir mokslo veikėjai konstatuoja, kad istoriškai Lietuvai nėra artimesnės kaimynės, šalies ir tautos nei Baltarusija. Neatsitiktinai daugiau nei pusė renginio buvo skirta būtent bendrai istorijai ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) paveldui nagrinėti ir „dalyboms“.
Baltarusišką nacionalinę tapatybę puoselėjančioje kaimyninės visuomenės dalyje LDK jau seniai įsitvirtino kaip esminė tos tapatybės dalis. Tuo metu Lietuvoje dominuoja įsitikinimas, kad baltarusiai tiesiog „vagia“ mūsų istoriją ir tai daro, žinoma, Maskvos nurodymu.
Kita vertus, ore iškart pakimbantys esminiai klausimai yra susiję su politiniu Baltarusijos režimu, jo elgesiu ir perspektyvomis.
Akivaizdu, kad pats šis režimas jau seniai nebegali kaip nors persitvarkyti ir atleisti varžtų, kaip ir negali įvykdyti kokių nors tikrų ir šalies ateičiai reikalingų socialinių reformų.
Taip pat jis jau kone visiškai priklauso nuo Rusijos režimo ir jo pinigų, nors, žinoma, ekonominiai santykiai su Europa vis dar išlieka finansinės priklausomybės nuo Maskvos palengvinimu.
Bet, nepaisant dėl didėjančio ekonominio nuosmukio visuomenėje stiprėjančių protesto nuotaikų, dauguma žmonių lieka visiškai paklusnūs ir pasyvūs.
Taigi, regis, realių permainų Baltarusijoje neverta tikėtis tol, kol jokių permainų nebus Rusijoje. O tuo atveju, jei baltarusiško režimo stabilumui iškiltų bent kiek rimtesnis pavojus, kurio pastarasis nesugebėtų suvaldyti, Maskva be jokių dvejonių įvestų tiesioginį savo valdymą ir galbūt net okupuotų šalį.
Tačiau abiejų režimų dezintegracija – žinoma, laiko, bet kartu ir sumaišties bei pralieto kraujo kiekio klausimas.
Tad kaip elgtis Lietuvai – ir valstybės institucijoms, ir visuomenei? Kokį elgesio modelį siūlyti Vakarams? Tokio atsakymo nėra. Negana to, abiejų kaimynių atžvilgiu elgiamasi skirtingai.
Rusijos atžvilgiu raginame ne tik kuo labiau politiškai izoliuoti Maskvą, bet ir toliau spausti ekonominėmis sankcijomis.
Kiek leidžia jėgos stengiamės rinkti į krūvą ir palaikyti sparčiau nykstančią tenykštę opoziciją. Vis dėlto pagrindinis politinis tikslas ir strategija Rusijos atžvilgiu nėra aiški.
Tuo metu Minskui, kurį aukščiausiu lygiu esame paskelbę Rusijos vasalu, kartu su visa Europa apskritai atšaukėme sankcijas ir į tenykštę politinę opoziciją numojome ranka. Diskusijos apie Baltarusiją išvis išnyko iš viešosios erdvės.
Bet svarbiausia – nežinome, ar apskritai turėtume ko nors siekti ir skatinti permainas, ieškoti kuo platesnio dialogo su tomis visuomenės grupėmis, kurios galėtų būti saugikliai sukrėtimų atveju, ar tiesiog pasyviai laukti, kaip įvykiai klostysis savaime.
Atrodo, kad renkamės antrąjį kelią – labiau duobėtą ir nenuspėjamą.
