Socialinės apsaugos ir darbo viceministrė V.Augienė pripažino, kad VTAT smarkiai perlenkė lazdą, o premjeras S.Skvernelis pakartojo šią nuostatą, nė nelaukdamas tarnybinio patikrinimo.
Neabejotina, kad visą mėnesį laikant dvejų ir trejų metų vaikus atimtus iš šeimos, tris kartus keičiant juos globojusius asmenis, jiems daroma didžiulė psichologinė žala, o juk vadinamosios Mato reformos tikslas – apginti mažamečius nuo bet kokio smurto, sukurti jiems ir fiziškai, ir psichologiškai saugias sąlygas.
Bet emocijos šį kartą taip smarkiai veržėsi pro kraštus, kad tai tik trukdė objektyviai įvertinti, kas atsitiko.
Sujudusi visuomenė šoko ginti Kručinskų, o VTAT valdininkais baisėtis – panašiai kaip prieš keletą metų norvegų vaiko teisių apsaugos tarnyba „Barnevernet“, atėmusia vaikus iš kelių lietuvių emigrantų šeimų Norvegijoje. Tuoj ir Seime atsirado politikų, norinčių pasišildyti prieš rinkimus pirštus prie šio žmonių pasipiktinimo laužo.
Prie VTAT Kauno skyriaus būstinės surengtas piketas, prisistatė ir V.Šustauskas bei kiti vadinamieji marginaliniai veikėjai, o parlamentarai M.Puidokas ir N.Puteikis brovėsi vidun, reikalavo darbuotojų pasiaiškinimo. Tai norom nenorom priminė Garliavos įvykius.
Vis dėlto padėtis nėra tokia vienareikšmė, kaip gali pasirodyti išgirdus tik tėvų ištransliuotą žinią, kaip beširdiškai iš jų buvo atimti vaikai.
Esą motina, išsigandusi, kad jos perspėjimų neklausantis dvejų metų sūnus išbėgs į gatvę, sudavė jam per pirštus ir sėdmenis, o tai matęs praeivis nufilmavo ir pranešė policijai. Neva to pakako, kad ji būtų pusantros paros laikoma areštinėje, o vaikai paimti iš šeimos.
Matyt, išties buvo gerokai paskubėta, bet ir tvirtinti, kad VTAT specialistai pažeidė įstatymus, dar per anksti. Po tragiškos Mato mirties priimti teisės aktai numato, kad vaikas turi būti nedelsiant paimtas iš šeimos, jei VTAT įžvelgia grėsmę jo sveikatai, o jau tada sprendžiama, ar galima jį grąžinti tėvams ir kada tai įmanoma.
Atrodo, kad pagal šią instrukciją ir veikė Kauno specialistai. Būtų sunku patikėti, kad jie vaikus paėmė iš šeimos tik todėl, kad mama kartą sudavė sūnui per sėdmenis. VTAT atstovės aiškina, jog šioje šeimoje rykštele vaikai buvo auklėjami nekart ir esą jie tai patvirtinę.
Nelengva nustatyti, kuri pusė sako tiesą, bet akivaizdu, kad VTAT visiškai nesusikalbėjo su Kručinskų šeima. Kodėl taip įvyko ir kas dėl to kaltas, gali atsakyti tik aplinkybių tyrimas. Tikėtina, kad tarnybos darbuotojoms pristigo patirties, psichologinių žinių, gal įtakos turėjo ir asmeninės ambicijos susikivirčijus su šia šeima.
Kita vertus, kol kas įvardytas tik vienas aiškus VTAT darbuotojų nusižengimas – Kauno skyriaus laikinoji vedėja pareiškė, kad sulaikoma vaiko motina buvo neblaivi, nors tai netiesa. E.Kručinskienės jau atsiprašyta, vedėja pasitraukė iš pareigų.
Ko gero, nevertėtų skubėti smerkti ir praeivio, apskundusio E.Kručinskienę policijai. Gal jam iš tiesų pasirodė, kad motinos elgesys neatitinka situacijos.
Kad ir kaip būtų, šis faktas rodo, kaip Lietuvoje pakito žmonių požiūris į vaikų auklėjimą. Dar visai neseniai turbūt jokiam praeiviui neateitų į galvą skambinti policijai gatvėje išvydus, kaip mama rankomis auklėja vaiką.
Aišku, šiuo klausimu visuomenės nuomonė skirtinga. Yra nemažai manančių, kad geriausia auklėjimo priemonė – diržas, o valstybė neturėtų į tai kištis. Vis dėlto nereikia pamiršti, kas atsitiko Matui. Tai ekstremalus atvejis, bet daugybė vaikų patiria, nors ir mažiau pastebimą, juos žalojantį psichologinį ir fizinį smurtą.
Taigi Kručinskams skaudžiai atsiliepusi praeivio reakcija rodo, kad šalyje plinta vakarietiškas požiūris į smurtą, įskaitant ir šeimoje, ir jau ne visi abejingai praeina pro šalį išvydę mušamą vaiką.
Žinoma, kai diegiama kitokia bendravimo kultūra, neišvengiama ir perlenkimų, net piktnaudžiavimo naujomis teisės normomis.
Neseniai išteisinta viena Šiaulių progimnazijos mokytoja, kuri buvo apkaltinta smurtu prieš mažametį. Pusantrų metų ji buvo tampoma po teismus vieno pirmoko motinai pasiskundus policijai.
Teisme paaiškėjo, kad elgesio sutrikimų turinčiam, kitus vaikus skriaudusiam berniukui mokytoja nesudavė, o tik drausmindama prisilietė.
Tai leistina, bet riba tarp sudavimo ir prisilietimo, be abejo, slidi.
Tik ar nepaskubėjo ir berniuko motina pradėti teisminio proceso? Gal jai vertėjo labiau įsiklausyti į pedagogės nusiskundimus apie nederamą sūnaus elgesį ir drauge stengtis pagerinti jo psichologinę būseną.
Tokie atvejai rodo, kad smurto prieš vaikus užkardymo praktika dar tik kuriama, klaidų daro ir tėvai, ir pedagogai, ir valstybės institucijos.
Kručinskų šeimos problema sprendžiama: vaikai jau sugrąžinti tėvams, motinai leista su jais gyventi. Dabar svarbu iš šio atvejo pasimokyti. VTAT darbuotojams turi būti suteikiama daugiau psichologijos, konfliktų valdymo žinių.
Vertas dėmesio ir sumanymas sukurti apeliacinę sistemą, kuri leistų patikrinti skubiai priimamų VTAT sprendimų pagrįstumą.
