Nestebina, kad kriminalistų padalinys Lietuvoje atsirado beveik vienu metu su policija, tada dar vadinta milicija. Jėgos struktūros valstybėje kuriamos pirmiausia.
Kriminalinius nusikaltėlius tenka persekioti visoms valdžioms, net ir tokioms, kurios pačios būna kriminalinės prigimties, kaip antai nacistinės Vokietijos ar Sovietų Sąjungos režimai.
Istorinių lūžių metais, kai ankstesnės valdžios institucijos subyra, nusikaltimų skaičius labai išauga. Tai buvo jaučiama po Pirmojo pasaulinio karo, susikūrus tautinei Lietuvos valstybei, o ypač smarkiai – tarsi votis kriminalinis gaivalas pratrūko atkūrus nepriklausomybę 1990 metais.
Dešimtis kartų išaugo sunkių smurtinių nusikaltimų – nužudymų, sprogdinimų, ginkluotų apiplėšimų skaičius.
Kūrėsi verslas, iš pradžių grįstas principu „pigiai pirkau, brangiai pardaviau“. Didžiuliai pinigai būdavo uždirbami greitai, bet neretai rizikuojant ir gyvybe. Netrukus prasidėjo valstybės turto privatizacija, kurią taip pat apraizgė kriminaliniai santykiai.
Tokiame pasaulyje privalumas buvo drąsa, įžūlumas, jėga. Daugybė šio verslo pirmeivių jau seniai po žeme, nes noromis nenoromis susidėjo su gryniausiais banditais, mokėjo jiems duoklę, naudojosi jų paslaugomis, o kai kurie ir patys tapo aukomis konkurentų užsakymu. Savivalė buvo įgijusi neregėtą mastą. Net valstybės įmonės neišvengė reketo.
Teko girdėti, kad ir vienas populiarus to meto rašytojas, iš pradžių išdidžiai atsisakęs dalytis savo honoraru su banditais, buvo priverstas persigalvoti, kai jie jį pačiupo, nuvežė į mišką, pakabino už kojų ant šakos ir pasvilino po medžiu užkūrę laužą.
Paklaustas, ar nori susimokėti už apsaugą, žmogus, aišku, atsakė, kad tai jo rožinė svajonė.
Banditų siautėjimą pavyko pažaboti, jie buvo sutupdyti už grotų, o jų gaujos viena po kitos išsklaidytos. Tačiau tai truko gerą dešimtmetį.
Tais laikais žmonės ėmė nepasitikėti atkurtos Lietuvos valstybės institucijomis, pareigūnais, politikais. Visas verslas pradėtas sieti su kriminaliniu pasauliu, įsigalėjo nuostata, kad visi verslininkai bent pirmą milijoną užsidirbo nusikalstamu būdu.
Turbūt tada ir įsitvirtino įsitikinimas, kad Lietuvoje – visi vagys, pradedant paprastais tarnautojais, baigiant teisėjais, verslininkais ir politikais.
Tokiam mąstymo stereotipui išsklaidyti prireiks daug daugiau laiko, nei jam susidaryti.
Sugriuvus Sovietų Sąjungai panašūs kriminaliniai procesai kaip Lietuvoje vyko visoje pokomunistinėje erdvėje, tik vienose šalyse nusikaltėliai siautėjo dar smarkiau, kitose kiek silpniau. Ne visur su banditų gaujomis susitvarkyta net ir šiandien – rusų, ukrainiečių, kaukaziečių, serbų, albanų nusikalstami susivienijimai vis dar labai pavojingi.
Lietuvos policijos garbei reikia pripažinti, kad jau daugiau kaip dešimtmetį mūsų šalyje banditizmas iš esmės pažabotas, atsirandančios naujos jaunosios kartos banditėlių gaujos anaiptol ne tokios grėsmingos kaip Daktarai ar Tulpiniai, be to, gana greitai sudorojamos.
Bet iš esmės pakitus verslo sąlygoms visiškai pasikeitė ir kriminalinio pasipelnymo metodai.
Smurtas prieš asmenį smarkiai sumažėjo – dabar turtai kraunami ne įremiant pistoletą kai kam į kaktą, o tarsi mūvint baltomis pirštinaitėmis ir mandagiai šypsantis. Bet taip semiami dar gerokai didesni pinigai, ir žmones tai siutina nė kiek ne mažiau.
Žinoma, Lietuvos gatvėse dabar gerokai saugiau, baimės mažiau, smurtas daugiausia buitinis, o ne gerai organizuotas, vykdomas profesionalių nusikaltėlių susivienijimų. Tačiau tebėra išplitę korupciniai, finansiniai nusikaltimai.
Vargu ar teisinga teigti, kad jų dabar dar daugiau, – tam reikia rimtų mokslinių tyrimų, bet informacijos apie korupciją kaupiasi vis didesnis kalnas ir praradusiems pasitikėjimą valstybe žmonėms atrodo, kad viskas eina tik blogyn.
Čia reikia panašaus proveržio, koks įvyko sumedžiojant banditų gaujas, bet, matyt, susidoroti su politine korupcija gerokai sunkiau.
