V.Kernagis nuo skrandžio vėžio mirė 2008-aisiais. Dainuojamosios poezijos atlikėjui, aktoriui, televizijos laidų vedėjui tuomet buvo 56 metai.
Praėjusį šeštadienį klastingoji liga pasiglemžė R.Kvintą.
Garsiam skulptoriui buvo 65 metai.
V.Kernagis ir R.Kvintas ilgą laiką buvo ne tik geri pažįstami, bet ir bičiuliai. Nenuostabu, kad V.Kernagio įamžinimu rūpinosi būtent R.Kvintas.
2009-aisiais Nidoje prie Kuršių marių iškilo R.Kvinto sukurta bronzinė skulptūra V.Kernagiui.
2010 metais prie šios skulptūros buvo įrengta nauja erdvė – bardų skveras, traukiantis ne tik dainuojamosios poezijos atlikėjus, bet ir V.Kernagio talento gerbėjus.
V.Kernagio našlė, kostiumų dailininkė D.Kernagienė, žvelgdama į šią vyro skulptūrą kaskart įžvelgia ir paties R.Kvinto bruožų.
Net kai buvo kuriama ši skulptūra, D.Kernagienė skulptoriui ne kartą buvo užsiminusi, kad V.Kernagis atspindi ir R.Kvinto bruožus: „Aš jam visada sakiau: tu lipdai save.“
Kai skulptūra buvo dar tik nulipdyta iš plastilino, D.Kernagienė labai stebėjosi, kad Vytautas panašus į Romą. Bet Dalia neprieštaravo: „Juk taip yra, kad menininkai tiek į paveikslą, tiek į skulptūrą įkelia savo savybių.“
Kokių R.Kvinto bruožų bronzos skulptūroje regi V.Kernagio žmona? „Kresnumas, gerumas, išraiška“, – vardijo D.Kernagienė.
Kai buvo kuriama vyrui atminti skirta skulptūra, D.Kernagienė ją įsivaizdavo kiek kitokią, apie tai buvo užsiminusi ir pačiam kūrėjui: „Sakiau, kad Vytas – ekspresyvesnis, rodžiau nuotraukas, klausiau, ar jam šitaip neatrodo. Juk jis dar ir Benas? Bet Romas atsakė: „Na, ne, Dalia, būtent tokį aš jį matau.“
Kai buvo nutarta V.Kernagio skulptūrą pasodinti ant suoliuko prie marių, atvykus R.Kvintui teko kai ką pakeisti, nes skulptorius norėjo, kad tas suoliukas būtų iš akmens. Tad R.Kvintas padarė naują suolą.
„Vytas žiūri į marias – labai puiki vieta jo skulptūrai. Manau, yra daug šaunių žmonių, kuriuos reikia įamžinti.
Nors esu girdėjusi visokių nuomonių: vieni džiaugiasi šia skulptūra, kiti priekaištauja, todėl savęs klausiu: „Kodėl? Juk ne Lenino paminklą pastatė“, – stebėjosi D.Kernagienė.
Teiravosi dėl gydymo
R.Kvinto netektis D.Kernagienei buvo didelis sukrėtimas, nes dar prieš porą mėnesių jai teko bendrauti su šviesaus atminimo skulptoriumi.
Tada menininkas atrodė pasitaisęs. Netgi paklausė Dalios: „Kaip aš tau atrodau?“ Moteris pasakė: „Gražiai.“ Dalia buvo patikėjusi, kad liga pasitraukė.
Praėjusį šeštadienį žinia apie R.Kvinto mirtį V.Kernagio našlę tiesiog pribloškė: „Iš tikrųjų esu sukrėsta, net negaliu daryti savo darbų. Ruošiuosi eiti į šermenis.“
D.Kernagienei draugai jau senokai buvo sakę, kad Romas sunkiai serga.
„Turime bendrų pažįstamų ir gydytojų, bet visi sakė, kad liga jam leis gyventi dar ne vienus metus“, – pasakojo D.Kernagienė.
Prieš porą mėnesių R.Kvintas jai paskambino pasiteirauti apie dendritinių ląstelių vakciną, nes toks naujas gydymo metodas buvo taikytas sergant V.Kernagiui.
Jis klausė, ar galima pasitikėti šiuo gydymu, nes dabar tų ląstelių yra ir Lietuvoje, nebereikia gabenti iš užsienio.
D.Kernagienė jam nuoširdžiai atsakė: „Mes tiesiog nesuspėjome, nes įvyko kiti dalykai, dėl kurių negalėjome pabaigti leisti šių ląstelių.
Bet jis po pirmosios injekcijos buvo atsigavęs, pasirašinėjo dokumentus.“
R.Kvintas bičiulio našlei yra užsiminęs, kad toks gydymas labai brangiai kainuoja. Dalia jį padrąsino: „Ar tu neužsidirbai?“
„Toks buvo mano palinkėjimas. Tikrai tikėjausi, kad jis už ko nors užsikabins. Net ir nežinau, ar jam buvo suleista tų ląstelių. Sužinojusi, kad jis užgeso, negalėjau patikėti, nes buvau įsitikinusi, kad jam Dievas turėjo leisti ilgiau pagyventi“, – kalbėjo D.Kernagienė.
Atsimena paskutinį pokalbį
R.Kvintas šį pasaulį paliko prabėgus 10 metų po bičiulio V.Kernagio mirties, tačiau D.Kernagienė puikiausiai atsimena paskutinius abiejų kūrėjų bendravimo metus.
„Kai sode statėme namą ir sužinojome, kad Vytas serga, svarstėme, kaip neapgalvotai viską darome. Bet baigiant statybas Romas atėjo pas mus pasitarti dėl židinio, kurį statė jo meistras.
Prisimenu tą vaizdą, kai juodu sėdi ir kalbasi. Vytas jau buvo labai silpnas. Atrodo, tai buvo jų paskutinis pokalbis“, – prisiminė D.Kernagienė.
Optimistas ir fantazuotojas
„Romas buvo vienas artimiausių mano draugų. Mes draugavome ir šeimomis, nes su Romo žmona Egle kartu mokiausi M.K.Čiurlionio menų mokykloje. Jis turėjo puikų humoro jausmą ir buvo pats tikriausias optimistas. Niekada negalėjai jo pamatyti surūgusio ar apimto kokios depresijos“, – apie R.Kvintą „Lietuvos rytui“ kalbėjo tapytojas Arūnas Žilys.
Pasak jo, vienas mėgstamiausių R.Kvinto laisvalaikio leidimo būdų buvo biliardas. Ne kartą prie biliardo stalo šviesaus atminimo skulptorius buvo įveikęs rimtose tarptautinėse varžybose dalyvaujančius amerikietiškojo biliardo žaidėjus.
Tarp draugų R.Kvintas garsėjo ir kulinariniais sugebėjimais. A.Žilys iki šiol prisimena jo puikią avieną.
„Jis buvo tikras gurmanas, gamindavo su įvairiausiomis subtilybėmis. Kažin ar skaitydavo kokius nors receptus, daugiau eksperimentuodavo ir fantazuodavo, nes turėjo gerą skonį – jausdavo, kas su kuo dera“, – pasakojo A.Žilys.
Bičiuliai kartu keliaudavo, važiuodavo ir prie jūros, ir grybauti Dzūkijoje.
Tiesa, nemažai bendro laisvalaikio planų sugriūdavo paskutinę akimirką, nes skulptoriui reikėdavo staigiai pabaigti vieną ar kitą darbą.
Tapytojas pasakojo, kad jau sunkiai sergantį R.Kvintą prieš mėnesį aplankė Vilniaus meras Remigijus Šimašius ir tarėsi dėl naujų miesto akcentų.
„Romas planavo dar ką nors spėti padaryti, tačiau su kiekviena diena darėsi vis blogiau“, – liūdnai kalbėjo A.Žilys.
Rodė išskirtinę jėgą
Plastinės chirurgijos specialisto profesoriaus Kęstučio Vitkaus draugystė su R.Kvintu truko per keturis dešimtmečius. K.Vitkus jį vadindavo Kvintuku.
„Mano amžinatilsį žmona Daiva buvo menininkė ir mus visus subūrė. Nuolat su Kvintuku drauge keliaudavome – po Karibus, Italiją, Ispaniją, Prancūziją, Izraelį. Daug istorijų buvo“, – kalbėjo K.Vitkus.
Tvirto stoto 130 kilogramų svėręs R.Kvintas mėgdavo kartoti: „Bent šimto kilogramų nesveriantis žmogus negali turėti savo nuomonės.“
Skulptorius buvo ne tiktai gerai nuaugęs, bet ir stiprus – buvęs desantininkas.
„Kartą Gibraltare pastatėme automobilį, o britų apsauga užstatė jį autobusiuku – esą kad neišvažiuotume baudos nesumokėję. Kvintukas sako: „Taigi čia juokas – nustumsiu tą autobusiuką.“ Trūkt – ir iš tiesų nustūmė. Buvo labai juokinga“, – prisiminė K.Vitkus.
Per vieną šventę K.Vitkus atvyko segėdamas auksinį „Cartier“ laikrodį, kurį įsigijo iš bankrutuojančio verslininko.
Laikrodis kainavo kaip geras automobilis, bet šventės įkarštyje profesorius jį pametė. Ieškojo su draugais, nervinosi.
R.Kvintas laikrodžio niekada nenešiojo.
Bet tąsyk vis pakeldavo riešą ir suburbėdavo: „Tai kiekgi čia tų valandų?“ Pasirodo, skulptorius laikrodį rado, bet niekam nesakė, kad panervintų jį pametusį K.Vitkų.
„Juokai jo kartais būdavo pobjauriai. Sykį žiemą ėjome sušalę, drėbė šlapdriba, mano kelnės buvo kiaurai peršlapusios. Stabtelėjau prie ežero jų nusimauti, o Kvintukas tik pirštuku mane prilietė ir aš – jau lediniame vandenyje. Taip mes ir bendravome“, – pasakojo K.Vitkus.
Daugiau saulės nei debesų
Dailės akademijos dėstytojas, skulptorius Mindaugas Šnipas prisiminė, kad nemažai kolegų su baltu pavydu žvelgdavo į R.Kvintą, kuris nuolat turėdavo užsakymų.
„Jis turėjo atradęs savąją nišą ir kūrė tikrai kokybiškus darbus. Tos skulptūros, kurios stovi mieste, – kamerinė plastika, todėl didžiausias malonumas jas apžiūrinėti iš arti. Galima sakyti, kad jis buvo jaukaus ir šilto vaizdo meistras“, – sakė M.Šnipas.
M.Šnipas, kurį laiką dirbęs vienoje dirbtuvėje su R.Kvintu, praskleidė ir kiek neįprasto kolegos darbų dydžio paslaptį, juk dauguma Vilniuje jo sukurtų figūrų – kiek mažesnės už realius žmones.
„Namuose jo dirbtuvė buvo nedidelė, todėl didesnius darbus būtų sudėtinga padaryti.
Gal taip ir atsirado tas kamerinis formatas. O tie paminklai, kuriuos jis sukūrė Šeduvos žydų sušaudymo vietose, – rimto dydžio darbai. Kažin ar jo kūrybos gerbėjai atspėtų, kad tai R.Kvinto kūriniai“, – svarstė kolega.
Mat vienas mažiau žinomų šio skulptoriaus darbų – 2015 metais trijose masinių Šeduvos žydų žudynių vietose iškilę įspūdingi lakoniškų formų monumentai „Šviesos žvaigždės buveinė“, „Durys“ ir „Spindulys-Žvaigždė“.
„Įprasta sakyti, kad lietuviai primena rūpintojėlius – visi tokie susirūpinę, kažkuo nepatenkinti. R.Kvintas toks nebuvo. Jis daugiau saulės turėjo negu debesuoto oro“, – prisiminė M.Šnipas.
Tiesa, R.Kvintas neskrajojo padangėmis, o buvo tikras ūkiškas žemaitis.
„Pastaruoju metu, kai darydavo iš tiesų daug skulptūrų, visus užsakovus sustatydavo į eilę.
Net ir savo žmonai, kurios kuriamoms lėlėms jis droždavo iš medžio veidus ir rankas, yra pasakęs, kad ji dabar bus kažkur aštunta, nes kitaip neišeina“, – su šypsena prisiminė M.Šnipas.
Skulptūras kūrė daugiausia iš bronzos ir medžio
R.Kvintas (1953–2018) 1960–1971 m. mokėsi Telšių 3-iojoje vidurinėje mokykloje. 1975–1981 m. studijavo Lietuvos dailės institute. 1982–1990 m. ir 1993–1994 m. Lietuvos dailės instituto (nuo 1990 m. Vilniaus dailės akademija) dėstytojas. Nuo 1990 m. – laisvas menininkas. Nuo 2001 m. – Niujorko skulptorių gildijos narys.
Skulptūras kūrė daugiausia iš bronzos ir medžio, dažnai naudojo polichromiją, kartais derino skirtingas medžiagas. Kūrė portretus (Borisas Dauguvietis, 2005 m.), memorialines lentas (Hermanas Perelšteinas, 1998 m., Ferdinandas Ruščicas, 1999 m., Kazimieras Antanavičius, 2003 m.), mažųjų formų („Uodas“, 1979 m., „Langas“, 1983 m.) ir dekoratyvinę („Chlojė“ Lietuvos banke, 1997 m.) skulptūras.
Skulptūrose vyrauja žmogaus figūra (Romainas Gary, 2005 m., Daktaras Cemachas Šabadas, Danielius Dolskis, abi – 2006 m., Vytautas Kernagis, 2009 m.), dažni raitelio ar kentauro, augaliniai motyvai („Gyvybės medis“, 1986 m.), kai kurios kompozicijos abstrakčios.
Nuo 1979 m. dalyvavo parodose ir simpoziumuose Lietuvoje ir užsienyje (Olandija, JAV, Slovakija, Vokietija, Prancūzija ir kt.). Kūrinių turi Lietuvos dailės muziejus, A.Tretjakovo galerija Maskvoje, Klaipėdos ir Kauno dailės muziejai.
