O jos buvęs vadovas, garsus paveldosaugininkas Vitas Karčiauskas prabilo apie spaudimą, kurį jam darė įtakingas konservatorius, buvęs STT darbuotojas Audrius Skaistys.
Tapo rakštimi karaliukams
Žinomą sostinės paveldosaugininką V.Karčiauską į ligos patalą buvo paguldžiusios širdies problemos, medikai jį operavo. Buvęs Kultūros paveldo departamento Vilniaus skyriaus vadovas neabejoja, kad priešinfarktinę būklę prišaukė stresai.
„Aš departamente tapau rakštimi karaliukams, kurie vieni diktatoriškais sprendimais nori valdyti Vilniaus senamiestį ir Naujamiestį. Aš tam labai priešinausi ir su manimi galiausiai susidorojo.
Apie tai, kokios kovos vyksta, rašiau kultūros ministrei. Pasirodo, ministrės net nepasiekdavo mano raštai. Bet apie juos žinojo viceministras Renaldas Augustinavičius. (Tuo metu, kai „Lietuvos rytas“ pradėjo šį tyrimą, R.Augustinavičius pasitraukė iš posto. – Aut.)
Tikiuosi laimėti kovą teisme ir grįžti į ankstesnį darbą“, – kalbėjo 59-erių V.Karčiauskas, 34 metus atidavęs paveldosaugai ir jau mėnesį save vadinantis bedarbiu.
Griuvėsiai tapo auksiniais
– Kaip nukentėtų gyventojai ir investuotojai, jei būtų patvirtintas netinkamas Vilniaus senamiesčio tvarkymo planas? – paklausiau V.Karčiausko.
– Iš to plano paaiškėjo, kad apie 80 proc. Senamiesčio namų saugomi nežinant, kas juose gali būti saugoma. Tokiu būdu žmonių nuosavybė stipriai suvaržoma, labiau nei turint tikrąjį kultūros paveldo objektą.
Daug pastatų be jokio teisinio ir tyrimų pagrindo atsidūrė Kultūros vertybių registre. Pasirūpinau, kad būtų kreiptasi į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą dėl kai kurių kultūros paveldo apskaitą reglamentuojančių dokumentų atitikimo Konstitucijai ir įstatymams.
Paaiškėjo, kad apskaitos procesas vyksta visai kitaip, nei supranta teismas. Taigi visų kultūros paveldo vietovių apskaitos dokumentai parengti pažeidžiant teisės aktus. Tiek pinigų paleista vėjais, o rezultatas – nulis!
– Ar jūs tvirtinate, kad per 10 metų, kol buvo rengiamas specialusis sostinės planas, daug objektų net nebuvo tirta?
– Taip! Man paaiškino, kad į minėtą registrą įtraukti tie pastatai, kurie buvo iki sovietmečio. Negalima mieste taip elgtis – primesti žmonėms, kad jie turi aukso krūvą, nors iš tiesų – griuvėsius.
– Ar tokių pastatų savininkai negalėtų nė piršto pajudinti?
– Būtent! Tokiu būdu paveldosauga tik kompromituojama. Paveldosauga negali būti pati sau, uždara. Ji turėtų tarnauti žmonėms, o jie – nuspręsti, kiek objektų reikėtų saugoti.
Senas pastatas nėra joks paveldas juridine prasme. Jeigu jis žmonėms nėra vertingas, neturi architektūrinės, meninės, mokslinės, istorinės ar bent emocinės vertės, tai – tik senų plytų krūva.
Pavyzdžiui, Prancūzijoje teko matyti buvusio revoliucionieriaus Maximilieno Robespierre’o namą. Visuomenės poreikis jį saugoti yra, bet valstybė nemato reikalo to daryti. Todėl jį ten dabar saugo privatūs asmenys.
O čia keli asmenys panoro tapti karaliukais ir visiems diktuoti!
– Negi Vilniaus senamiesčio tvarkymo plane atsispindi pavienių asmenų poreikiai?
– Kitaip to negaliu paaiškinti, nes pastatai tampa saugomi be tyrimų. O turėtų būti pirmiau ištirta ir tik po to priimti sprendimai.
Pirmasis Senamiesčio specialiojo plano projektas buvo pristatytas 2015 metais. Sulaukta daug pastabų. Jis buvo tvarkytas pagal departamento vadovybės supratimą. Tačiau vėl kilo chaosas, gauta keliasdešimt neigiamų pastabų, prasidėjo teisiniai ginčai.
Tokia sumaištis galbūt yra ne tik Vilniuje. Kiek visoje Lietuvoje prikurta tokių specialiųjų planų, kiek pinigų išleista nežinia kur?
Mane stebina ir STT reakcija – jie dėl smulkmenų pradeda tyrimus, o dėl tokio svarbaus reikalo net nepasijudino! Juk jeigu būtų patvirtintas chaotiškas Vilniaus senamiesčio tvarkymo planas, keli asmenys galėtų valdyti didžiąją dalį Vilniaus – Senamiestį, Naujamiestį, kitus rajonus.
Aš tam nepritariau, todėl man per pusantro mėnesio suraitė tris nuobaudas ir pakeitė kitu.
Spaudė pripažinti klaidą
– Ar iš blogo plano kas nors galėtų turėti ir naudos?
– Kur drumstas vanduo – taip.
Jau dabar Vilniaus mieste chaosas. Investuotojai pakliūva į kuriozines situacijas.
Pavyzdžiui, žmogus ruošiasi rekonstruoti pastatą Senamiestyje arba Naujamiestyje.
Tas pastatas nėra registruotas Kultūros vertybių registre.
Žmogus savo pasiūlymus, idėjas pristato departamentui, bet šis atmeta – nagrinės tik tada, kai bus pateikta per kultūros paveldo paslaugų informacinę sistemą prašant sąlygų projektavimui.
O galbūt ten sąlygos yra neprivalomos? Arba negalima taip rekonstruoti, kaip sumanyta. Juk dar reikia paprašyti ir savivaldybės leidimo.
Žmogus paprašo, prideda projektinius pasiūlymus, sumoka projektuotojui, sukasi biurokratinė mašina – tai užima daug laiko.
Galiausiai atsakoma, kad taip rekonstruoti negalima, reikia ruošti kitus projektinius pasiūlymus. Tokių situacijų anksčiau nebūdavo!
Darbuotojų krūviai Vilniaus skyriuje – beprotiški, vieno specialisto du kartus didesni nei, pavyzdžiui, viso padalinio Alytuje, kur dirba penki darbuotojai.
Būtina kai kuriuos projektus nukreipti kitur. Tai turėtų daryti departamento vadovai, bet jie ne dirba, o tik vadovauja.
Man dirbant irgi pasitaikydavo klaidų, bet mes suvaldydavome situaciją.
– Kodėl kilo triukšmas dėl statybų Žvėryne, Birutės g. 40, kurių projekte yra jūsų parašas?
– Dėl tų statybų aš buvau sulaukęs departamento direktoriaus pavaduotojo A.Skaisčio spaudimo. Jis mane paragino pripažinti, kad ten padariau klaidą.
Esą jei pripažinsiu, tada skirtų nuobaudą, bet nepradėtų tyrimo dėl įgaliojimų viršijimo.
Aš atsisakiau, nes esu ramus dėl savo sprendimų. Medžiaga buvo perduota STT. Agentai jau dvejus metus tiria!
– Jūs patvirtinote ir projektą Žygimantų g. 12, kur nugriautas senas medinukas. Kodėl departamento vertinimo taryba staiga nusprendė, kad ten reikia kažką saugoti, o departamentas net kreipėsi į prokuratūrą?
– Projektuotojai įvykdė visus mūsų keltus reikalavimus, todėl pritariau naujo pastato statybos projektui, buvo išduotas leidimas statybai.
O medinuką nugriovė plėtotojai, gavę Kultūros paveldo departamento pirmosios nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos išvadą, kad jis nebus įrašomas į Kultūros vertybių registrą.
Vėliau nutarta, kad ten verta saugoti panoramą. Tokiu būdu parodoma galia investuotojams, kurie nėra įtakingi.
– Kodėl nenuleidžiate rankų?
– Esu vienas paveldosaugos sistemos kūrėjų ir jaučiuosi už ją atsakingas.
Matau dabar chaosą, o vietoj kūrybos ir judančio miesto – didėjančius griuvėsius.
Esu muštas jau ne kartą. Bet nesu geležinis – man skauda, tik per plauką nepatyriau infarkto, medikai mane laiku operavo.
Pasiųsta bloga žinia investuotojams
Architektas Lukas Rekevičius:
„Paveldosauga – tarsi pilka zona, kur daug dalykų gali būti vertinami įvairiai, leista mažiau arba daugiau.
Prie ankstesnės Vilniaus skyriaus vadovybės dirbti būdavo lengviau, nes ji gerai išmanė urbanistiką.
Tačiau pasikeitus vadovybei pasikeitė ir padėtis Vilniuje. To iliustracija – projektas Žygimantų gatvėje. Vertinimo taryba nutarė, kad turi būti saugoma panorama. O kas joje saugoma, negi ir sovietiniai stulpai? Taip ir nevertingi statiniai tampa saugomos panoramos dalimi.
Tokių pilkųjų zonų sostinės paveldosaugoje dabar daug. Pavyzdžiui, sklypas prie Lukiškės aikštės, kur investuotojai tik dabar sulaukė žinios dėl naujų vertingųjų savybių. Kodėl tai nepadaryta nuosekliai, kai sklypas pirktas?
Ir jeigu jau vieną kartą buvo priimtas sprendimas, tegul jo nekeičia.
O dabar lengva ranka žaidžiama valstybės reputacija ir dar pasiunčiama žinia apie blogą investicinę aplinką.“
Visą tyrimą skaitykite dienraščio „Lietuvos rytas“ šeštadienio numeryje. Pirmą dalį skaitykite paspaudę ČIA.
