I.Simonaitytės perlaidojimu susirūpinęs ir kitas akademikas. Vilniaus universiteto profesorius Domas Kaunas kalba tik apie vieną klasikės palaikų perkėlimo vietą – į Priekulėje esančio dabar rašytojos muziejumi tapusio jos buvusio vasarnamio kiemelį.
Tokį rašytinį pageidavimą 1961 metais Priekulėje pastačius vasarnamį paliko pati I.Simonaitytė.
Idėją pasičiupo ir politikas
Beveik 40 metų I.Simonaitytės memorialinei sodybai vadovavusi Laima Lemežienė prisiminė, kad rašytojos palaikų perlaidojimo idėja sklandė ir daugiau nei prieš 20 metų, kai buvo ruošiamasi minėti jos gimimo šimtmetį.
Bet tuomet šios minties buvo atsisakyta pabūgus, kad Vilniuje palaidotų žinomų rašytojų ir garsių žmonių palaikus į savo kraštą persikelti užsimanys ir daugiau savivaldybių.
Rimtai nebuvo svarstoma ir vėliau I.Simonaitytės atminimu besirūpinančio profesoriaus D.Kauno ne kartą išsakyta mintis apie rašytojos valios įgyvendinimą.
Tačiau perlaidojimo idėja spartų pagreitį įgavo šiemet D.Kaunui įgijus įtakingą sąjungininką – Seimo Švietimo ir mokslo komiteto pirmininką profesorių valstietį E.Jovaišą.
Gegužės viduryje jiems apsilankius pas Klaipėdos rajono merą Vaclovą Dačkauską rašytojos palaikų perkėlimui į Priekulę skubėjo pritarti ir dviejų akademikų autoriteto prislėgti savivaldybės vadovai.
Juo labiau kad Seimo komiteto pirmininkas ir valdančiosios partijos narys tikino, jog tokiai minčiai pritaria Seimas, Kultūros, Švietimo ir mokslo ministerijos ir visa Vyriausybė.
Šio vizito metu D.Kaunas su E.Jovaiša jau buvo apžiūrėję sodybos kiemelį ir būsimai kapavietei parinkę vietą.
Suabejojo numatyta vieta
Tačiau atvykėlių planams netikėtai pasipriešino patys Gargždų krašto muziejaus atstovai ir dalis Priekulės gyventojų.
Praėjusį penktadienį su miestelio bendruomene susitikę svečiai iš Vilniaus neslėpė susierzinimo išgirdę laikinojo muziejaus direktoriaus Mariaus Mockaus nuomonę, kad palaikų laidojimas ne kapinių teritorijoje prieštarautų teisės aktams.
Be to, toks perlaidojimas būtų savavališkas, nes jam nėra gautas Kanadoje gyvenančių tiesioginių I.Simonaitytės turto ir kūrybinio palikimo paveldėtojų – rašytojos sesers Marijos vaikų – sutikimas.
Anot M.Mockaus, palaikų perkėlimas į viešąją erdvę nepriimtinas ir moraliniu aspektu.
„Muziejaus filialo – memorialinės sodybos – kiemelyje vyksta įvairūs kultūros renginiai – literatūros skaitymai, koncertai.
Prie rašytojos kapavietės – amžinojo poilsio vietos – triukšmingi renginiai būtų neįsivaizduojami“, – teigė Gargždų krašto muziejaus vadovas.
Sumanymas priešina žmones
Kad muziejaus kieme atsirastų kapavietė, nepageidavo ir kaimynystėje gyvenantys priekuliškiai. Jų įsitikinimu, laidoti palaikus ne kapinėse yra nekrikščioniška.
„Ar mano vaikai ir anūkai norės gyventi name, pro kurio langus matyti kapas?“ – klausė kaimynai, nuogąstaudami, kad šiai kapavietei pritaikyta apsaugos zona gali apriboti jų ūkinę veiklą.
Žmonių manymu, Minijos upės pakrantėje esančio muziejaus kiemas kapavietei nėra tinkama vieta dar ir dėl to, kad per pavasarinius potvynius ši vieta yra užliejama.
„Juk neaišku, koks likimas memorialinio muziejaus laukia po 30, 50 metų?
Gal bus nuspręsta šį namą privatizuoti? Ką tada reikės daryti su rašytojos palaikais? Dar kartą perlaidoti?“ – tokiu pasiūlymu abejojo priekuliškiai.
Tačiau nemažai yra manančių, kad rašytojos pageidavimas yra svarbesnis, o čia atsiradus garsios kraštietės kapui Priekulės žinomumas padidės.
Perlaidojimas – neteisėtas
Kapavietei muziejaus kieme prieštaraujantys gyventojai siūlė I.Simonaitytės palaikus perlaidoti už 10 kilometrų esančiose jos tėviškės – Vanagų kaimo – kapinaitėse, kuriose palaidoti rašytojos seneliai.
Juo labiau kad pati klasikė ne kartą yra sakiusi, kad jeigu nebūtų galima jos palaidoti prie jos namelio, tuomet ji pageidautų atgulti Vanagų kapinėse.
Tačiau tokį Klaipėdos kraštogyventojų siūlymą abu profesoriai vijo lyg piktą širšę.
„Rašytojos ranka parašyta valia yra išreikšta aiškiai ir nedviprasmiškai ir mes privalome ją gerbti.
Tam pritaria Vyriausybė ir Seimo Lituanistikos tradicijų ir paveldo įprasminimo komisija“, – teigė E.Jovaiša.
Tačiau profesorių įkarštį kiek atšaldė susitikime dalyvavęs Klaipėdos rajono tarybos narys advokatas Raimondas Simonavičius.
Anot jo, rašytojos ranka užrašytas pageidavimas, kaip ji turėtų būti palaidota, nėra teisinis valios išreiškimas. Oficialaus testamento sunkiai sirgusi I.Simonaitytė nėra palikusi.
Teisininkas patvirtino, kad perlaidojant palaikus būtina gauti visų giminaičių sutikimą.
Be to, neišspręstas ir teisinis tokio perlaidojimo klausimas, nes Žmonių palaikų laidojimo įstatymas kapavietę numato tik kapinėse.
Tuomet ir Seimo narys E.Jovaiša pripažino, kad prieš įgyvendinant šią idėją reikėtų keisti teisės aktus.
Ar tai neatvertų galimybės ir visiems norintiems savo artimuosius laidoti ne kapinėse, politikas atsakyti negalėjo.
Kapas didins muziejaus lankomumą?
Domas Kaunas
Vilniaus universiteto profesorius, akademikas
„Mintis pagaliau įgyvendinti I.Simonaitytės rašytinį pageidavimą kilo pernai minint rašytojos gimimo 120 metų jubiliejų.
Prieš 40 metų nepaisant nei jos, nei giminaičių valios ji buvo palaidota Antakalnio kapinėse, ant kapavietės užritinant sunkų biustą, nors pati rašytoja savo vasarnamio kiemelyje pageidavo tik gėlėmis puošto kapo.
Per tą laiką mirė visi Vilniuje gyvenę I.Simonaitytės artimieji ir amžininkai.
Prižiūrėti lietuvių literatūros klasikės kapavietę atsisakė ir Vilniaus savivaldybė. Rašytojų sąjunga neturi tam lėšų.
Todėl ir atsirado mintis rašytojos palaikus perkelti į jos pačios nurodytą vietą.
Juo labiau kad čia gyvena jos artimieji, jos kapu pasirūpintų muziejaus darbuotojai, Priekulėje jos vardu pavadintos gimnazijos bendruomenė.
Kita vertus, garsios lietuvių rašytojos kapavietė didintų susidomėjimą pačia memorialine sodyba, kurios remontas bus baigtas 2020 metų pavasarį. Būtų gražu, jei tuomet čia amžino poilsio būtų perkelti ir I.Simonaitytės palaikai.
Tačiau jei tai įgyvendinti bus sudėtinga, tegu rašytojos palaikai lieka Antakalnio kapinėse.“
