Gerai ir nuoširdžiai organizuotas renginys, vis dar atpažįstami nepriklausomybės entuziastų ir tikrųjų unikalios tautos istorijoje politikos rėmėjų bei organizatorių veidai, nors žvilgsniuose nesunku įskaityti klausimą, ar tikrai dabar taip, kaip buvo tikėtasi prieš 30 metų.
Kaip ir dera panašiuose renginiuose, buvo kalbėtojai, koncertas. Žodžiu, solidus ir jaudinantis renginys, nesentimentalus, neperkrautas dirbtinių emocijų (tai taip pat neretai nutinka), profesionalus.
Vis dėlto vienas epizodas sukėlė daugiau nei tik nostalgiją kadaise buvusiai Sąjūdžio atmosferai apimančių minčių. Žinomas talentingas dainininkas vadovavo koncertui, kaitaliodamas pakilias dainas su populiariomis. Viena tokių buvo žinoma populiari dainelė „Gera“. Salė, kaip įprasta, turėjo padėti dainininkui, tam tikru metu pakartodama žodį „gera“. Pritarimas iš pradžių sunkiai klijavosi, bet įpusėjus dainai ėmė sektis geriau.
Sąjūdis tuo ir ypatingas, kad jo buvusiems dalyviams kartais į galvą šauna ironiškų minčių. Pagalvojau, o kodėl su visu choru turiu kartoti „gera“, jeigu dabar, net po 30 metų, nedaug to „gera“ matau. Pažvairavęs pastebėjau, kad už nugaros sėdintis ne pirmos jaunystės vyras kartoja su visa sale „gera“ šiek tiek kreivai šypsodamasis.
Žinoma, menas yra menas, reikia jame dalyvauti, net jei ir nelabai „gera“. Gal dėl sveikatos, dėl elgetiškos pensijos, dėl šildymo, kainų, kvailų įstatymų, biurokratizmo, dėl tris dešimtmečius skelbiamo žygio pasivyti švedus. Bet kažkodėl vis iš paskos. Ką padarysi, koncerto vedėjas prašo pritarti, nemandagu ožiuotis.
Kitos apvalios Sąjūdžio sukakties nebesitikintieji sulaukti taip pat dainuoja. Gal todėl, kad ir nepriklausomybės atkūrimas pavadintas dainuojančia revoliucija. Daina sušvelnina priešo smūgį, o ir pačiam lengviau.
Prieškario filosofai daug rašė apie lyrinę lietuvio prigimtį. Net karo dainos lyrinės. Pats rinkau pokario liaudies dainas. Ketveriopi jausmai apima jų klausant. Visko jose yra, bet dominuoja filosofinė rezignacija. Viena vertus – tikėjimas pergale, kita vertus – lyg ir susitaikymas su likimu.
Grįžtant į dabartį: o ką jau amželį nugyvenę žmonės, susirinkę atsiminti Sąjūdžio, bet ne vienas atsidūręs ties skurdo riba, gali pakeisti savo buityje? Mažai ką. Pasidžiaugti, kad buvo vilčių metas, pražuvo, išklausyti jauno patinkančio politiko jautrių, nebūtinai apsimestinių, kalbų, pabalsuoti už jį ir... laukti.
Sunku apibūdintį metą, kurį dabar gyvename. Žiūrint iš statistikos aukštumų, lyg ir daug pasiekta. Nusileidus į gyvenimo papėdę – keisčiausi kontrastai. Sakoma: gyvenimas nestovi vietoje, išnyks gyvenimo šabakštynai, visi gyvensime oriai, svarbiausia – iškovota laisvė.
Kvaila prieštarauti, žodžiai teisingi. Vis dėlto smelkiasi jausmas, jog Lietuvoje po nepriklausomybės atkūrimo iki šių dienų buvo padaryta didelė neteisybė: gausi gyventojų dalis, perėjusi iš okupuotos valstybės į laisvą, dėl įvairių aplinkybių, amžiaus ir negalėjimo konkuruoti naujomis aplinkybėmis buvo pamažu nustumta į socialinį pakraštį. Ir tarp jų labai daug tų, kurie lemiamais metais buvo ryškiausia atsigaunančios valstybės atrama.
Galima įvairiai aiškinti ir teisintis, kaip tai atsitiko. Dažniausiai žmonės atlaidžiai žiūri į vis vingriau išmokstančių kalbėti asmenų paaiškinimus, kodėl kas nors pažadėta nebuvo padaryta. Objektyvios sąlygos, istorinės aplinkybės, realios valstybės galimybės ir daugybė kitokių priežasčių. Trumpiau, kaip sakė K.Marxas sekdamas didžiu filosofu G.Hegeliu, laisvė yra įsisąmoninta būtinybė.
Nieko nepadarysi, kad subrendai ir pradėjai senti dar sovietiniais laikais. Ar dar įmanoma šią liūdną situaciją pakeisti? Įmanoma, bet tam reikia ne priešrinkiminio suvaidinto politikų jautrumo, bet supratimo ir pasiryžimo veikti ne tik tribūnoje susitikus su rinkėjais. O jeigu negali kuo nors padėti, taip ir sakyk, nemeluok.
Dar atsimename debatus prieš rinkimus į šį Seimą. Pretendentai į valdžią įsiręžę įtikinėjo, jog pinigų valstybėje apstu, bet jie neteisingai paskirstomi. Patikėję gyventojai balsuoja už būsimus teisingesnius skirstytojus.
Bet praėjus dvejiems metams po rinkimų nėra jokių požymių, kad būtų skirstoma teisingiau, o nepatenkintų besitęsiančia neteisybe atstovų tiesiai paklausiama: iš ko siūlytumėt atimti? Ateikit ir patys pabandykite sudaryti valstybės biudžetą.
Ši politinė karuselė sukasi nesustodama. Ar įmanoma ją sustabdyti? Seimu žmonės jau nebetiki, net sutinka mažinti seimūnų skaičių, kad kuo mažiau jų akyse matytų. Gyventojai, piliečiai, tautiečiai vis dar tiki prezidentu. Ne vien Lietuvoje taip. Bet tai jau atskira tema.
Grįždamas iš to sąjūdininkų susitikimo pirmą kartą pagalvojau apie kandidatus į Lietuvos prezidentus su užuojauta. Ką jie gali pasakyti salėje daugiau nei daug mačiusiems ir išgyvenusiems žmonėms, kuriuos politikai prisimena tik rinkimų metu? Apie užsienio politiką, strategiją ir taktiką, ES ateitį ir t.t. Tarp susirinkusiųjų visada atsiras, kurie šiais klausimais domisi.
Tačiau dauguma laukia gyvenimo pagerėjimo, o čia prezidento galimybės ribotos. Prezidentas gali vetuoti įstatymus. Bet saikingai. Kitaip jį patį gali „išvetuoti“. Prezidentas gali siūlyti įstatymus. Jei turės žmonių ir pinigų juos rengti.
Pagaliau prezidentas gali paguosti susirinkusius. Bet jeigu valstybės vadovas ar vadovė dar jauni, gali tekti juos pačius guosti.
