„Ši byla buvo signalas policijai prabusti, nesižeminti prieš nusikaltėlius“, – „Lietuvos rytui“ ištarė Antanas Klimavičius, vadovavęs specialiai prokurorų ir policininkų grupei, tyrusiai žurnalisto nužudymą.
Buvęs generalinis prokuroras ir Aukščiausiojo teismo teisėjas 69 metų A.Klimavičius dabar – pensininkas.
Kol dar šilta, jis su žmona Sigita dienas leidžia sodyboje Dzūkijoje. Čia visą gyvenimą praleido jo tėvai, čia jie ir mirė – abu tą pačią dieną.
– Ar praėjus ketvirčiui amžiaus iš atminties dar neišbluko šios žmogžudystės detalės ir aplinkybės? – „Lietuvos rytas“ paklausė A.Klimavičiaus.
– Ne, tikrai ne. Net pačiam keista, kad į atmintį taip stipriai įsirėžė, pavardės, datos, apklausos.
– Apie visa tai paskaityti bus įdomu ir mūsų skaitytojams. Juo labiau kad po V.Lingio nužudymo jau užaugo nauja karta.
Dabar jau aišku, kad nurodymą nužudyti V.Lingį davė „Vilniaus brigadai“ vadovavęs Borisas Dekanidzė. Tai jis padarė Jūrmaloje pasikvietęs Igorį Achremovą.
Ar jis pats pasirinko savo bendrininkus – Borisą Bobičenką ir Viačeslavą Slavickį?
– Nurodymas buvo duotas likus dešimčiai dienų iki nužudymo – B.Dekanidzė pasikvietė I.Achremovą, davė V.Lingio, jo automobilio nuotraukų, namų adresą, pasakė, kur prie namo stovi automobilis, kada V.Lingys rytais išveda šunį, kada išvažiuoja į darbą.
I.Achremovas negalėjo rinktis, su kuo eiti žudyti. Jam buvo pasakyta: „Tu tai darai su Slavėnia ir Bobu.“
Sugrįžęs į Vilnių I.Achremovas „Lietuvos“ viešbučio kavinėje pasivedė į šalį B.Bobičenką ir pasakė: „Yra reikalas, reikia nužudyti žmogų.“
Po šio pokalbio jie ilgai vilkino laiką, tačiau pasipylė B.Dekanidzės skambučiai. Jis nekalbėjo nei su B.Bobičenka, nei su V.Slavickiu, tik su I.Achremovu, kaip labai ištikimu savo kareiviu.
– Kaip B.Dekanidzė gavo tiek informacijos apie V.Lingį?
– Kas buvo nusiųstas sekti V.Lingio, nenustatyta. Tuo metu mums tai nebuvo labai svarbu.
– Ar I.Achremovas žinojo, kad eina žudyti žurnalisto?
– I.Achremovas dievagojosi, kad laikraščių neskaitė, o ir lietuviškai tada nemokėjo.
I.Achremovas tikino tuo metu manęs, kad V.Lingys yra žmogus, kuris perėjo B.Dekanidzei kelią.
Bet aš nelabai tuo tikiu. Kaip gali nežinoti, kai rašo, ir rašo aštriai, o jie sueina, šnekasi, skaito, aptarinėja.
– O kodėl buvo pasirinktas V.Lingys? Juk tuo metu ne jis, o jo vadovaujami žurnalistai rašė apie „Vilniaus brigadą“?
– Šios istorijos priešistorė yra tokia. Likus maždaug pusmečiui iki žmogžudystės į redakciją atėjo Dovydas Kaplanas, pravarde Dodikas.
Jis pasiūlė investuoti porą milijonų JAV dolerių į bendrovę, kad laikraštis apie „Vilniaus brigadą“ ir jų įsteigtą firmą „Juodoji pantera“ rašytų tik teigiamai arba iš viso nerašytų.
Dodikas kalbėjosi su kitu redaktoriaus pavaduotoju Ryčiu Taraila. Ir R.Taraila, sprendžiant iš jo reakcijos, sutiko su pasiūlymu, bet patikslino: „Reikia šnekėti su V.Lingiu, nes jo skyrius apie tai rašo.“
Pasikvietė V.Lingį. Vitas atėjo prasegtais marškiniais, išvertęs pilvą. Išgirdęs pasiūlymą jis pradėjo juoktis.
D.Kaplanas pasijuto baisiai įžeistas ir apie tai pranešė tam, kuris jį siuntė.
Esą viskas buvo gerai, bet šitas viską sugadino, jis juokėsi iš mūsų su tavimi.
Kiek žinau, R.Taraila net nepaneigė, kad tarėsi su Dodiku. Be to, prieš išvažiuodamas į Ameriką iš „Juodosios panteros“ gavo kostiumų.
– Ar greitai išsiaiškinote, kas nužudė V.Lingį?
– Pirmoji mūsų versija ir buvo, kad tai padarė „Vilniaus brigada“.
Netrukus tai patvirtino verslininkas Semionas Delnikas, kuris bendravo su V.Slavickiu ir I.Achremovu. Jis tai pasakė mūsų informatoriui, o šis – policijai. Kai gavome šią informaciją, supratome, kad mūsų įtarimai teisingi.
Tačiau tuo metu mes apskritai galvojome apie „Vilniaus brigadą“, o S.Delnikas nurodė konkrečią trijulę.
Kad šie „Vilniaus brigados“ smogikai galėjo nužudyti, jis sprendė pagal jų elgesį, paslaptingus susišnibždėjimus.
– Gavę iš S.Delniko informacijos iš karto sulaikėte įtariamuosius?
– Tai padarėme pagal Prevencinio sulaikymo įstatymą. Tuo metu jis buvo priimtas pagal Egidijaus Bičkausko siūlymą.
Jis nelabai atitiko europinę teisę, tiksliau sakant, prieštaravo jai, todėl po to buvo panaikintas.
Bet tuo metu toks įstatymas buvo labai reikalingas, nes valstybė turi gintis, ypač kai kas nors sako, kad valdo Vilnių, kad Lietuvoje viską gali, kad lydi svarbius asmenis, yra jų globojami.
Visi trys įtariamieji gyveno Vilniuje, todėl nebuvo problemų sulaikyti. Prisimenu, I.Achremovą sučiupome Koncertų ir sporto rūmuose, kuriuose vyko kažkoks grožio konkursas.
– Bet jie prisipažino ne iškart. Kaip įkalbinote juos pasakoti apie nužudymą?
– Jie – gaujos žmonės, jie tylėjo. Reikėjo apsiginkluoti kantrybe ir ilgai su jais šnekėtis.
Taip pamažu ir prakalbinome. Jiems reikėjo parodyti, kad mes jau daug žinome, reikėjo sudaryti įspūdį, jog turime daugiau informacijos, nei yra iš tiesų.
Jie prabilo toli gražu ne iškart. Be to, jų vaidmuo buvo nevienodas.
B.Bobičenka tikino, kad yra nekaltas, – jis tik nuvežė, išleido, net kartu nėjo, o po to laukė I.Achremovo ir V.Slavickio.
Bet jis žinojo, kad jie žudys, bet nežinojo – ką. Jam buvo pasakyta, kad tai kažkoks žurnalistas, kuris perėjo kelią, žinojo, kad tai B.Dekanidzės nurodymas.
I.Achremovas iki paskutinės minutės bijojo, kad jei jis užsimins mums, kad nužudyti V.Lingį liepė B.Dekanidzė, gyvo nebebus nei jo, nei V.Slavickio, nei B.Bobičenkos.
„B.Dekanidzė mus pasieks ir laisvės atėmimo vietoje“, – toks buvo jų supratimas.
Dėl to I.Achremovas, net ir prisipažinęs dėl V.Lingio nužudymo, ilgai neįvardijo užsakovo.
– V.Lingį nušovė I.Achremovas. B.Bobičenka buvo vairuotojas, o koks buvo V.Slavickio vaidmuo?
– Jis neturėjo vaidmens. Tą rytą V.Slavickis buvo labai pagiringas, tykodamas pasaloje net vėmė už kampo. Be to, kiek suprantu, jo nervų sistema yra jautri nešvariems dalykams. Negaliu pasakyti, kad jis moralus, bet smurtas – ne jam.
– B.Bobičenka ir V.Slavickis taip pat žinojo, kad nužudyti V.Lingį užsakė B.Dekanidzė. Ar jų parodymų buvo mažai?
– Jie taip pat ilgai tylėjo. Be to, jie nebuvo Jūrmaloje. Mums reikėjo, kad šnekėtų tas, kuris gavo nurodymą.
Bet jie kalbėjo apie kitką. B.Bobičenka pasakė, kur Neryje išmetė pistoletą. Ilgai jo ieškome, nes sąlygos buvo sunkios, upės kraštai jau užšalę.
Po to ėmėme ieškoti truputį žemyn upe, radome gal 15 dviračių, lovų, kol galiausiai užgriebėme ir pistoletą. Buvo stebuklas, kai išniręs naras paklausė: „Šito ieškote?“
– Dalyvavote paieškose?
– Ne. Nuvažiavau, kai ištraukė.
Dar nuvežiau puslitrį degtinės, įpyliau tam narui stiklinę, kad sušiltų, nes nardymo kostiumai tada buvo nelabai kokie, jis kaleno dantimis iš šalčio.
– B.Dekanidzė tuo metu slapstėsi Latvijoje?
– Jis niekur nesislėpė – gyveno Jūrmaloje, važinėdavo į Rygą, susitikdavo su vietinės grupuotės nariais, verslo žmonėmis.
Sulaikė jį latviai mūsų prašymu, nes išdavimo tvarkos nebuvo, įstatymo nebuvo, sutarties nebuvo, jį mums atidavė tiesiog prie sienos, Saločių poste, – už garbės žodį.
– B.Dekanidzė visą laiką kūrė savimi labai pasitikinčio žmogaus įvaizdį. Jis toks ir buvo?
– Nuo to momento, kai jį ant asfalto paguldė Latvijos pareigūnai, jis nebesijautė savimi pasitikintis. Tai buvo tik poza.
Jis turėjo aktorinių gebėjimų ir juos demonstravo.
– Ką B.Dekanidzė kalbėjo per apklausas?
– Jis vis klausė: „O kam man reikėjo žudyti V.Lingį?“ Jis pateikdavo šimtą priežasčių, kodėl jam tai nenaudinga.
Kartą esu atsakęs jam taip: „Jei tu anksčiau būtum išanalizavęs tą šimtą priežasčių, kodėl tau neapsimoka žudyti, dabar viskas būtų kitaip.“
– Kokios tai buvo priežastys?
– Esą jam neapsimoka kelti didelio šurmulio Lietuvoje – jis tiktai laikinai yra priverstas gyventi Latvijoje.
Nors Lietuvoje yra paskelbtas nepageidaujamu asmeniu, viskas pasikeis, kai pasikeis valdžia. Tada jis grįš.
Jis save laikė dideliu žmogumi, kalbėjo, kad jo grupuotė neleidžia Lietuvoje siautėti čečėnų mafijai.
B.Dekanidzė visada neigė visus kaltinimus. Jis neprisipažino, bet mes to ir nesutikėjome.
Vargu ar tai buvo įmanoma – ne toks jis žmogus.
– Mafijos krikštatėviu vadintas Georgijus Dekanidzė visaip mėgino ištraukti sūnų iš Lukiškių. Kalbama, kad tyrėjams buvo grasinama, bandoma juos papirkti. Tai tiesa?
– Kalbų buvo visokių. Gal prisimenate, sporto salėje šalia Šarūno Marčiulionio viešbučio buvo automatais ištaškytos smegenys Anatolijui Tomilinui ir Igoriui Zorkinui. Kaip įtariamasis buvo sulaikytas Igoris Tiomkinas.
Buvo šiokių tokių duomenų, kad tai padarė jis, bet mes neįrodėme. Būdami nepatyrę prasitarėme, kad sulaikymo terminas eina į pabaigą ir mes turėsime jį paleisti. Po trijų dienų ir turėjome paleisti.
Kartą V.Slavickis man per apklausą sako: „Kaip aš galiu netikėti B.Dekanidze? Kartą jis paprašė nuvežti prie Karininkų namų. Į automobilį įsėda kažkoks sovietinės kariuomenės papulkininkis, jam B.Dekanidzė sako: „Klausyk, nereikia šturmuoti Lukiškių, apsieisime be kraujo. Rytoj I.Tiomkinas bus laisvėje.“
Po to B.Dekanidzė dar pasakė V.Slavickiui: „Tu nesikrimsk – aš jau padaviau 15 tūkstančių dolerių prokurorui Vaidui Skirmantui ir 25 tūkstančius Klimavičiui, tai yra man.
Nelabai išprususiam V.Slavickiui tokie žodžiai padarė didelį įspūdį: „O Jėzau, jie gali užimti Lukiškes ir išlaisvinti.“
– Kaip B.Dekanidzė subūrė „Vilniaus brigadą“ ir tapo jos vadeiva?
– Pradžia buvo mokykloje. Jis baigė rusų mokyklą prie Lukiškių aikštės. Po to išvažiavo į Ameriką, ten pakliuvo į kompaniją, kuri skiedė benziną ir jį pardavinėjo, buvo teistas, bet lyg ir išteisintas.
Vėliau gyveno Vokietijoje ir grįžo čia jau visko išmokęs. Susikvietė savo draugus iš mokyklos laikų ir pasakė: „Darom verslą.“
Beje, sulaikytas jis kalbėjo, jog yra persekiojamas dėl to, kad yra žydas, kėlė antisemitizmo bangas, nors net hebrajų kalbos nemokėjo.
– Brigada viešai skelbėsi, kad valdo Vilnių. Taip ir buvo?
– Galiu pasakyti, kad po B.Dekanidzės teismo į Vilnių grįžo teisėta valdžia, žmonės jau galėjo drąsai užeiti į restoraną ar kavinę ir nebijoti, jog kažkas ateis ir apvers stalą ar išspardys užpakalius, nes jiems nepatiko, kad tu sėdi.
Kartą Vilniaus savivaldybės tarybos pirmininkas – tada merų nebuvo – atėjo su svečiu iš Vokietijos į restoraną „Lietuvos“ viešbučio 22-ajame aukšte. Tik užėjo, gavo kumščiu į veidą ir stovi tarpdury visas kruvinas.
Iškvietė policiją. Pareigūnai atvažiavo, pakilo liftu į viršų, atsivėrė durys, o ten „brigadiniai“ stovi ir sako: „Leiskitės žemyn.“ Tie paspaudė mygtuką.
Kitas atvejis. Iš Leningrado atvažiavusi studentė tame pačiame aukšte nėjo šokti su B.Dekanidze, pasakė, kad yra užimta. Ji čia pat, prie žmonių, buvo sumušta.
Nuėjo į policiją, o ten jai pasakė: iki traukinio liko viena valanda – važiuok iš čia, nes mes neapsaugosime. Ir išvažiavo.
Tokia atmosfera tada buvo Vilniuje.
– Žinojote, kokią gaują užkliudėte. Nebijojote?
– Pasitraukti atgal būtų buvę dar pavojingiau.
Tuo metu labiau bijojo ta pusė.
Jie tik vaidino, kad yra drąsūs, bet buvo atvirkščiai. O ir kaip jie galėjo nebijoti, jei B.Dekanidzė sėdi Lukiškėse mėnesį, antrą, trečią, jų dievą uždarė, bet jie negali nieko padaryti.
– Jums teko bendrauti su visais keturiais V.Lingio žudikais. Kaip juos trumpai apibūdintumėte?
– V.Slavickis – atlapaširdis žmogelis. Jei tada nebūtų pakliuvęs į „Vilniaus brigadą“, manau, iš jo būtų išėjęs normalus darbininkas, gal vairuotojas ar remontininkas.
Jis – paklusnus, su šypsena veide, jo tipažas ne nusikaltėlio, bet pakliuvo į tokią kompaniją, jam patiko pinigai, prisiklausė įvairiausių kalbų ir viskuo tikėjo.
B.Bobičenka jau visai kitoks – mažakalbis ir atsargesnis, ne viskuo tiki.
I.Achremovas – ištikimas kareivis. Jis davė priesaiką ir jos laikysis. Užsispyręs, už grotų išmoko lietuvių ir anglų kalbas, elgėsi pavyzdingai.
Kiti vadai, kita valdžia ir kitoks žmogus.
B.Dekanidzė, kaip man sakė viena moteris iš jo mokyklos, neleis savęs nuskriausti. Jis buvo silpnokas ir sveikata nekokia, bet jo niekas neskriaudė nei mokykloje, nei vėliau.
Tėvas jam turėjo didžiausią įtaką, jis išmoko gyventi plačiai, nesismulkinti, turėjo išdidumo, kartais net būdavo dosnus.
Kartą nuėjome su jo advokatu į Lukiškes, kol aš kažką dariau, advokatas išsitraukė lauknešėlį, o jis toks, kokio tais laikais nelabai galėjai nusipirkti: ananasas, dar šilta paukštiena.
Sakau B.Dekanidzei: tu valgyk, o kartu ir pasišnekėsime. Bet prie mūsų jis nevalgė – pasiūlė savo advokatui: „Česlovai, pasivaišink.“ Česlovas kerta kerta, sukerta, raugėja.
Borisas buvo labai artimas su tėvu, manau, jog tai buvo ir jo kaltė, kad sūnus taip baigė gyvenimą.
Pats G.Dekanidzė niekada nepriklausė jokiai brigadai, tai, kad jis buvo mafijos tėvas Lietuvoje, – tik kažkieno paskleistas gandas.
Taip, Gedimino prospekte Vilniuje jis nusipirko viešbutį, vaikščiojo apsikarstęs grandinėmis ir žiedais, kūrė dosnaus ir turtingo žmogaus įvaizdį, bet nebuvo užkietėjęs nusikaltėlis.
