Už piktnaudžiavimą tarnyba teisiamas ilgametis Utenos meras 58-erių A.Katinas teisme jau pasakė baigiamąją kalbą ir visą vasarą laukė nuosprendžio. Birželį prokuroras teismui buvo pasiūlęs ir bausmę – 18 800 eurų baudą.
Prieš pat paskutinį teismo posėdį meras sužinojo, kad šią bylą nagrinėjęs Panevėžio apygardos teismo teisėjas Pranas Šimkus susirgo.
Nors teisėjo įgaliojimai baigiasi jam sulaukus 65 metų, rugsėjo 19-ąją prezidentė 64 metų P.Šimkų savo dekretu išleido į pensiją. Todėl A.Katino byla bus nagrinėjama iš naujo.
– Po poros savaičių bus treji metai, kai jums buvo pareikšti įtarimai.
Kaip reagavote į žinią, kad teisme viskas bus pradėta iš naujo? – „Lietuvos rytas“ paklausė 11-us metus Utenos savivaldybei vadovaujančio A.Katino.
– Manau, jog įstatymuose turėtų būti numatyta tvarka, kad planuodamas pirma laiko išeiti į pensiją teisėjas apie tai turėtų pranešti prieš kelis mėnesius.
Dabar atsibundu vieną rytą, važiuoju į teismą, kur baigiamąją kalbą turėjo sakyti kita kaltinamoji, ir sužinau, kad viskas prasidės iš naujo. Nors rugsėjį jau tikėjausi sulaukti nuosprendžio, nesvarbu, kokio – gero ar blogo.
Jau esu gavęs keturis šaukimus – teismo posėdžiai numatyti lapkričio ir gruodžio mėnesiais. Todėl po trejus metus trukusio tyrimo viskas nusitęs dar nežinia kiek.
Būti įtariamuoju nėra koks nors džiaugsmas, su ta mintimi gyveni kiekvieną dieną.
– Teisėjas į pensiją išėjo pirma laiko. Gal žinote to priežastis?
– Aš negalėčiau tvirtinti, kad jis pasitraukė dėl mano bylos.
Žiniasklaida plačiai buvo nušvietusi kitą jo nagrinėjamą Šiaulių policininkų bylą su daugybe kaltinamųjų. Nežinau, ar jo pasitraukimas susijęs su šia byla.
– Vadinamosios korupcijos bylos Lietuvoje nagrinėjamos po 7–10 metų. Atrodo, kad taip gali nutikti ir jūsų bylai. Nebaugu?
– Man iki pensijos liko septyneri metai, tad pensijos proga gal sulauksiu kokio nors nuosprendžio.
Merų atlyginimai nėra mažiausi Lietuvoje, bet galiu pasakyti, kad tuos trejus metus aš gyvenu be algos – viską išleidžiu gynybai.
Tai jeigu mane teis septynerius metus, reikės pradėti pardavinėti turtą.
O jei užtruks dar nežinia kiek metų, gal jau prie bažnyčios teks elgetauti. Žmonės pamatys ilgametį Utenos merą, laikantį užrašą: „Sušelpkite, nes vis dar siekiu teisingumo.“
O jei aš visai jokių pajamų neturėčiau, kokio teisingumo galėčiau siekti?
Teismai juk užsitęsė ne dėl mano ar mano advokato kaltės. Man, kaip ir bet kuriam žmogui, kyla klausimas, kada sulauksiu nuosprendžio, kada baigsis ši istorija?
Tokia praktika, kai pasikeitus teisėjui byla nagrinėjama iš naujo, atrodo labai keistai. O kas bus, jei dabar paskirtas teisėjas vėliau bus paaukštintas? O jei trečias teisėjas išeis tėvystės atostogų? Nagrinės ketvirtą kartą? Tai gali tęstis be galo, be krašto.
Apie teisiamą žmogų niekas negalvoja. Kam rūpi jo finansinė padėtis, sveikata, laikas, mūsų, kaip politikų, karjeros dalykai?
Juk kaltinamasis nebūtinai yra recidyvistas ar kalinys, nors jiems taip pat galioja ir Lietuvos įstatymai.
Reikia pagalvoti ir apie liudytojus. Mano byloje jų yra apie 30. Jie liudijo Panevėžio apylinkės teisme, apygardos teisme, dabar liudys vėl iš naujo.
Žmonėms tai didžiulė trauma, jie turi važiuoti į teismą, kur kai kuriems jų net kojos dreba. Kiek kartų tai gali kartotis tame pačiame teisme? Juk tai dar ne Apeliacinis, ne Aukščiausiasis teismas.
Jei kam nors atrodo, kad pasikeitus teisėjui tie patys teismai gali suktis iš naujo, kyla kitas klausimas.
Ką mūsų teisinėje valstybėje reiškia įkalčiai, liudytojų parodymai, įrašai? Juk pagal tuos pačius įrodymus vienas teisėjas gali priimti išteisinamąjį nuosprendį, o kitas – kaltinamąjį. Ikiteisminio tyrimo juk niekas iš naujo nepradės.
– Įtarimai jums buvo pareikšti tris kartus. Kodėl?
– Todėl, kad jie nepasitvirtino.
Jei žmogui reiški įtarimus, turi būti surinkęs kokių nors įrodymų.
Mes prokurorų maldelę juk mokame atmintinai. Pradėję naują tyrimą prieš televizijos kameras jie visada kartoja: „Surinkta pakankamai įkalčių ir įrodymų, kad būtų galima pareikšti įtarimus.“ Vėliau paskutinis žodis pakeičiamas į „kaltinimus“.
Pirmieji įtarimai man buvo pareikšti 2015 metų spalio 27-ąją, vėliau jie vis buvo keičiami.
Aš buvau kaltinamas kyšininkavimu, prekyba poveikiu.
Dabar viso to nebeliko, ir praėjusių metų pradžioje man buvo pareikšti kaltinimai piktnaudžiavimu tarnyba siekiant asmeninės naudos.
– Kokia tai istorija?
– Esu kaltinamas tuo, kad paskambinau bendrovės „Utenos melioracija“ direktoriui ir nurodžiau jam nemokamai suremontuoti buvusios Vyriausybės sekretoriato vadovės Džiuljetos Žiugždienės namo stogą, nors kaltinime teigiama, kad namą. Tai vertinama kaip piktnaudžiavimas tarnyba.
Visuose byloje esančiuose įrašuose liudytojai kalba, kad buvo toks prašymas. Apie jokius nurodymus nėra net kalbos, bet „nurodė“ yra esminis bylos žodis. Juk jeigu būtų įrašę žodį „prašė“, nebeliktų ir bylos.
– Tai kodėl to prašėte?
– Cituoju: „Siekdamas Dž.Žiugždienės palankumo ateityje.“ Pagal Lietuvos įstatymus, prokuroras negali teikti nepagrįstų kaltinimų, jie turi būti pagrįsti faktais, įkalčiais, bet šioje byloje jų nerasi net su žiburiu.
Tačiau ši byla buvo garsi – tikimasi, kad vis tiek turi būti ryšys tarp socialdemokrato Utenos mero ir socialdemokratų Vyriausybės sekretoriato vadovės.
Visaip tikrino tą ryšį, bet nerado.
Aš per aštuonerius darbo metus, per dvi mero kadencijas Vyriausybėje esu buvęs dukart – bendravau su premjeru ir kancleriu.
Aš net nežinau, kur įsikūrusi Vyriausybės kanceliarija. Mano apsilankymų skaičių Vyriausybėje galima patikrinti, nes lankytojai registruojami. Tik į Seimą aš galiu patekti su pažymėjimu.
Lapkritį, kai byla bus nagrinėjama iš naujo, prokuroras tai vėl perskaitys, pasirinkęs sunkiausią kaltinimą: „Siekdamas asmeninės naudos.“
O kas tas „palankumas ateityje“? Gal čia užuomina į meilę, romantiškus santykius? Aš, kaip Lietuvos rašytojų sąjungos narys, drįstu teigti, kad kaltinamasis aktas atrodo lyg literatūros kūrinys – detektyvas ar psichologinis romanas.
– Tuo metu ir jūs, ir Dž.Žiugždienė priklausėte Socialdemokratų partijai (LSDP). Ji dirbo Vyriausybėje, negi nepalaikėte ryšių?
– Prisimenu, net tuometis premjeras Algirdas Butkevičius duodamas interviu užsiminė, kad mus gali sieti jaunystės pažintis.
Aš atsakingai sakau, šioje byloje mūsų ryšio nerastumėte nė su žiburiu.
Kai Utenoje pasklido kalbos, kad merui bus pareikšti įtarimai, aš pats nuvažiavau į Specialiųjų tyrimų tarnybą (STT) ir sužinojęs, kuo esu įtariamas, nulėkiau į Seimą.
Partijos valdybai norėjau apskųsti partijos narę, kuri kažkam nesusimokėjo už darbą ir man pakenkė, bet grįžau neapskundęs.
Žinote, kodėl? Pasirodo, nežinojau jos pavardės ir ji nebuvo partijos narė. Štai ir jaunystės ryšiai.
– Su tuo pačiu pastatu susijęs ir kitas jums pareikštas kaltinimas?
– Teigiama, kad aš man nepavaldžiam asmeniui – Teritorijų planavimo ir statybos vyr. specialistui – nurodžiau atlikti neteisėtus darbus. Teisme paaiškėjo, jog jis nieko neteisėto nepadarė, bet kaltinime liko įrašyta, kad aš nurodžiau atlikti neteisėtus veiksmus.
Teisme papasakojau, kad į mane kreipėsi gyventoja, kurios vyras miręs, o stogas griūva. Statybos priežiūros specialistas turėjo nuvažiuoti ir pažiūrėti, kas tai sodybai nutiko. Tokios yra jo pareigos, todėl jis viską darė teisėtai.
Kaltinime nurodyta, kad jam liepiau vykdyti „privataus namo statybos remonto darbų priežiūrą“, nors nė viename Lietuvos įstatyme tokios formuluotės nėra, toks dalykas neegzistuoja. Kaip gintis nuo tokių kaltinimų?
Dar, pasirodo, administracijos darbuotojas nepavaldus merui.
Tačiau aš esu ir savivaldybės tarybos narys, ir niekas man negali uždrausti paprašyti darbuotojo atlikti savo darbą.
– Teigiama, kad jūs ne prašėte, o nurodėte.
– Garso įrašų šiame epizode nėra, o liudytojai vėl paneigė, kad aš nurodžiau. Bet ar nuo mano balso tono priklauso, kelti bylą ar ne?
Koks Dievas šiandien gali išnagrinėti, ką aš tarpdury kokiu tonu pasakiau? Ar tai buvo liepiamoji nuosaka, ar prašymas, o gal lyriškai pasakyta? Negi čia teismo, baudžiamosios bylos dalykai?
– Kaltinimui prekyba poveikiu suėjo senaties terminas.
Šio nusikaltimo taip pat nepripažinote?
– Kaltinimai turi būti kuo nors pagrįsti. Jei to nėra, kyla klausimas, ką pareigūnai trejus metus dirbo už mūsų visų pinigus?
Byloje yra įrašas iš mano kabineto, tačiau iš jo dingo šešios sekundės. O tuo metu aš moteriai nurodžiau pasiimti atneštą butelį brendžio. Įrašas vėl atsinaujina tuo metu, kai mes stovime prie išėjimo ir atsisveikiname.
Dėl dingusios įrašo dalies kreipėmės į prokurorą. Jis mūsų skundą perdavė tam pačiam STT pareigūnui, kuris tuo įrašu rūpinasi ir kuris jį galbūt ištrynė. Mūsų prašymai atlikti ekspertizę buvo atmesti, todėl su advokatu buvome priversti ekspertizę užsakyti Londone.
Pasirodo, ją darėme be reikalo, nes suėjus senaties terminui šis kaltinimas buvo panaikintas. O kaip jis buvo sukurptas? Bedarbė trijų vaikų motina buvo prigąsdinta ir priversta prisipažinti, kad atnešė kyšį, o aš jį paėmiau. Teisme ji viską paneigė, o įrašas galėjo visiškai atkurti teisingumą. Bet tos lemtingos šešios sekundės dingo.
– Kone visi už korupciją teisiami politikai aiškina, kad tai – politinis susidorojimas. Jūs savo byloje taip pat įžvelgiate politiką?
– Aš nesakau, kad ši byla – politinė, bet joje labai daug atsitiktinumų.
2015 metų rudenį, kai bendrovėje „Utenos melioracija“ prasidėjo kratos, mieste išgirdau kalbų, esą reikia gelbėti merą, kuriam ruošiamos trys bombos. Iš pradžių į tai nekreipiau dėmesio, juk STT – ne teroristinė organizacija, todėl nėra reikalo manęs gelbėti.
Bet kalboms netylant pats nuvažiavau į STT. Man buvo patvirtinta, kad informacijos pririnkta sočiai, ir pasiūlyta truputį prisipažinti.
Tuomet esą gaučiau mažą baudą, išvengčiau ilgų bylinėjimosi metų, didelių finansinių išlaidų, nes juos „kažkas spaudžia ir reikalauja greitų rezultatų“. Pacitavau STT Panevėžio viršininko, kuris tuomet buvo skyriaus viršininkas, žodžius.
Man į kaimą du kartus buvo atsiųstas advokatas, kuris moka surašyti tokį „truputį prisipažinimą“.
Tokio pasiūlymo sulaukiau dar per kelis susitikimus. Puikiai žinojau, kad jei būsiu nubaustas baudžiamuoju įsakymu – o tai būtų įvykę labai greitai, – Vyriausioji rinkimų komisija iš manęs būtų atėmusi tarybos nario pažymėjimą, kartu ir mero pareigas.
Tačiau pagal Lietuvos įstatymus gyvenantis žmogus išdrįso mane ne kartą kviestis ir aiškinti, kad jokių pasekmių nebus. Aš atsakiau, kad nesu nieko padaręs ir „truputį prisipažinimas“ mane žemina kaip žmogų. Todėl ir atsirado tos trys bombos, bet iš jų liko viena.
Per tuos trejus metus sutikau tik tris pareigūnus – ikiteisminio tyrimo pareigūną, tuometį Panevėžio STT skyriaus viršininką ir jau vėliau – prokurorą.
Kas vyko toliau? Netikėtai atsistatydino buvęs STT Panevėžio valdybos viršininkas, ir aš kolegoms iš karto pasakiau, kas užims jo vietą, – STT skyriaus viršininkas, kuris siūlė man truputį prisipažinti.
Jam tapus viršininku, į jo vietą persikėlė mano bylą tyręs ikiteisminio tyrimo pareigūnas. Dar įdomiau tai, kad jie abu neseniai buvo gavę griežtus papeikimus.
Karjerą padarė ne tik jie, bet ir šį ikiteisminį tyrimą kontroliavęs prokuroras. Jis buvo paaukštintas tą pačią dieną, kai įvyko pirmasis teismo posėdis.
Internete iki šiol likęs vienintelis ta proga jo pasakytas sakinys: „Aš visada palaikiau ir palaikysiu kaltinimus A.Katinui.“
Ar aš esu Lietuvos nusikaltėlių pasaulio žvaigždė? O gal tai buvo padėkos žinutė kam nors už suteiktas pareigas?
O kaip vertinti tai, kad visi, kurie šioje istorijoje prisipažino padarę kokius nors nusižengimus, buvo atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės? Išskyrus du – socialdemokratą merą ir tuomet socialdemokratų Vyriausybėje dirbusią moterį.
Atsitiktinumų buvo ir daugiau. 2016 metų pavasarį, likus porai dienų iki LSDP suvažiavimo, iš patikimų šaltinių mane pasiekė žinios, kad būsiu suimtas.
Žinios buvo tokios patikimos, kad aš susidėjau net areštinei tinkamus drabužius, bet vėliau sužinojau, jog Vilniuje kažkas neleido to daryti.
Nors nuo pat įtarimų pareiškimo dienos buvau sustabdęs savo narystę LSDP, prieš suvažiavimą reikėjo padaryti parodomąjį suėmimą.
– Kodėl taip yra, gal iš tiesų savivaldybėse daug netvarkos?
– Piktnaudžiavimas tarnyba, prekyba poveikiu... Tai jau darosi panašu į kūrinį, kuris taikomas kiekvienam merui.
Aš daugybę metų žinau, kad klausomasi mano telefono pokalbių, tad būdamas pakaltinamas ir sveiko proto žmogus negalėjau tartis remontuoti jokių trobelių.
Man visai nesvarbu, kas į mane kreipiasi – ar sekretoriato, apie kurį nieko nežinau, vadovė, ar asocialus gyventojas. Tokios yra savivaldybės darbo funkcijos.
Per 16 mano darbo metų tai buvo gal pirmas kartas, kai pagalbos paprašė Vyriausybės darbuotoja, bet kiek tokių prašymų būna per savaitę. Pastaraisiais metais vien dėl privačių namų fasadų ir stogų atnaujinimo gavome 583 prašymus.
– Minėjote, kad prokurorų kaltinimai jums primena literatūros kūrinius. Esate Lietuvos rašytojų sąjungos narys, ką pats per šį laikotarpį sukūrėte?
– Kūrybai reikia daug jėgų – ne fizinių, o dvasinių. Šis laikotarpis buvo nelengvas, todėl poezijai nebeliko jėgų. Per tuos metus stengiausi į viską žiūrėti filosofiškai, su humoru, todėl tikiuosi, kad pasirodys humoreskų arba aforizmų knyga.
Joje, be abejo, bus ir mano pastarųjų trejų metų patirties. Kalbėti apie tai, kas pastaruoju metu vyksta Lietuvoje, aš nerandu geresnės formos nei ironija ir humoras.
