Ši citata per ilga, kad tilptų į epitafiją antkapyje, bet gana talpi, kad užfiksuotų svarbiausius jausmus, kuriuos jautė dažnas, šį savaitgalį susirinkęs į Adolfo Ramanausko-Vanago perlaidojimo iškilmes.
Tai ir istorinės tiesos atkūrimas pagerbiant paskutinį partizanų vadą Lietuvos vadovų panteone, kad ir kokią eilinę epilepsiją ši istorinė tiesa sukeltų Rusijos užsienio reikalų ministerijoje.
Tai ir nusilenkimas žmogui, iš kurio prieš atimant jam gyvybę buvo atimta kone viskas, išskyrus viltį ir garbę.
Tokiais atvejais net didžiausi ateistai nori patikėti anapusiniu gyvenimu bent jau vien tam, kad išvystų praeities kankinius regint, jog jų aukos pasiteisino.
Tai ir mūsų keisto požiūrio į laisvę atspindys – turėdami tam sukurtą ir apmokytą kariuomenę pasidavėme be šūvio. Nes neįsakė politikai.
Vėliau kariavo studentai, moksleiviai, mokytojai, valstiečiai, taip pat amatininkai. Ir neįsakius niekam.
Tai ir pagaliau labai simboliškas dviejų Lietuvų praeities, dabarties ir, gali būti, ateities sugretinimas dviejuose kapuose valstybės vadovų panteone.
Vienas – Algirdo Mykolo Brazausko, buvusio Komunistų partijos lyderio ir pirmojo atkurtos Lietuvos prezidento, kuris praėjus metams po Vanago nužudymo ėmėsi statyti Kauno hidroelektrinę.
Simbolizuojantis tą Lietuvą, kuri pavargo, nebepakėlė, pasidavė ir nutarė kantriai laukti. O laukiant – bandyti gyventi taip, kaip išeina ir kaip leidžia.
Kitas – mokytojo ir miško brolio, paskutinio Lietuvos laisvės kovų sąjūdžio ir partizanų ginkluotųjų pajėgų vado. Simbolizuojantis tą Lietuvą, kuri romantiškai naiviai tikėjo, kad teisė ir tiesa visuomet nugali, reikia tik nesitaikstyti su blogiu.
Lengva būtų pasmerkti pirmąją Lietuvą ir išaukštinti vien antrąją.
Rytis Zemkauskas anądien labai taikliai pasakė, kodėl negali dalytis įrašu „Aš esu Vanagas“. Todėl, kad juo nėra. Ir bijo, kad niekada negalėtų juo būti. Nes yra beprotiškai sunku atsilaikyti, nepalūžti, o svarbiausia – prarasti bet kokią viltį į greitą ir aiškią pergalę.
Daug lengviau pasislėpti normalybėje, kad ir kokia ribota ar pilka jį būtų.
Tačiau netgi mums, kurie nesugebėtume tapti vanagais, net ir mums, anot to paties R.Zemkausko, „žvirbliams, kokių tūkstančiai pakyla, iššovus vieną šūvį, o paskui vėl susipeša dėl pamesto grūdo“, neužtenka istorijų apie tai, kaip kažkas kažkaip „ir tada dirbo Lietuvai“.
Tokios istorijos gal ir tinka buitinėms dramoms arba kostiuminėms muilo operoms, tačiau tai nėra istorijos, kurios lieka su tavimi.
Lieka tik tos, kurių klausydamas esi priverstas savęs paklausti – ar aš tai pakelčiau, ar ištverčiau, kas turi nutikti, kad pakilčiau virš savęs, apskritai – kas aš esu ir kodėl esu čia?
Ir ne bėda, jeigu iš pradžių sunku atsakyti į šiuos klausimus.
Sunku ir todėl, kad nesi tikras, sunku ir todėl, kad bijai atsakymo, sunku kaip visuomet likus akistatoje su pačiu savimi.
Daug svarbiau, jog matai, kad yra tokių, kurie į tuos klausimus atsakė savo gyvenimu ir, turėdami daugybę šansų pasukti atgal, nesustojo, bet ėjo.
Gal todėl, kaip užbaigia mūsų hobitas iš „Žiedų valdovo“, jog žinojo, kad šitame pasaulyje yra ir gėrio, ir už jį verta kovoti.
