– Per kiek čia apsipratote? – „Lietuvos ryto“ televizijos laidos „Patriotai“ vedėja Rūta Janutienė paklausė vieno vyriausių Lietuvos kalinių P.Dimšos, kuriam šį mėnesį sukanka 80 metų. 2015 metais jis buvo nuteistas kalėti 6 metus už tai, kad girtas automobiliu mirtinai sužalojo dviratininką.
– Maždaug metus buvo labai sunku, nes iš pradžių labai sirgau.
Juk žinote apie mano ligas – tas prostatos vėžys bet kuriuo momentu gali, kaip sakant, sprogti.
Dar prasidėjo ir išeminė galvos smegenų liga. Tad kartais nelabai besiorientuoju. Dar ir širdies aritmija kamuoja.
– Kaip jus čia priėmė, kokios buvo pirmosios dienos?
– Priėmė labai gerai. Vyrai iškart pasakė: nieko nesibijok, čia tau nieko blogo neatsitiks. Beje, čia niekas į mane nesikreipė „tu“ – nei nuteistieji, nei prižiūrėtojai.
– Kiek jūsų gyvena viename kambaryje?
– Šiuo metu – šeši, o kai atvažiavau, buvo dešimt. Tada nelabai supratau, kas ką sako: du žodžiai normalūs, o dešimt – keiksmažodžių.
– Tai kaip susišnekate – ar jie nustojo keiktis, ar jūs pradėjote?
– Jiems po truputėlį tapo nebepatogu. Aš net esu paklausęs: ar seniai tavo mama prostitucija užsiima. Sako – kaip? Sakau, taigi sakei, kad tavo mama tokia ir anokia. Iš pradžių taip juokais kalbėjome, o paskui juos išleido...
– Pirmą kartą gyvenime susidūrėte su tokiais žmonėmis?
– Taip.
Bet čia yra ir įdomių žmonių. Štai toks Vilius labai gerai tapo ir šiaip yra nagingas žmogus.
Tai mes visokių įdomių dalykų esame sumanę. Aš prisirinkau istorinių faktų ir parašiau Pravieniškių metriką. Gana daug – 100 eilučių, eiliuotai.
Išsiaiškinome, kaip atsirado Pravieniškių kaimas.
Pasirodo, iš rekrutų pabėgo vienas kareivis Tanko ir apsigyveno miške.
Pastatė trobą, šeimą sukūrė. Nors miškas tankus, Užusalio ir Rumšiškių dvarų ponai medžiodami jį aptiko.
Ponams patiko jis, paliko jį gyventi. Užaugo dvi jo dukterys, atsirado žentai.
Jie buvo užsispyrę vyrai – vis plėtė, kirto mišką, pastatė tvoras ir nutiesė kelią.
Ten du upeliukai tekėjo, tai pro vieną kelią tiesė, o pro kitą – ne. Tai tą upelį ir pavadino Praviena ir nuo to prigijo ir kaimo pavadinimas Pravieniškės.
– Jūs iš karto patekote į atvirąją koloniją?
– Ne. Iš pradžių mane nuvežė į Lukiškes ir uždarė beveik trims paroms. Pakėliau skandalą, kad aš nuteistas kalėti atvirojoje kolonijai, o ne kalėjime.
Tada mane atvežė čia.
– Iki tol gyvenime jūs niekada nebuvote kur nors izoliuotas, uždarytas?
– Niekuomet. Mano charakteris visai ne toks, aš visą laiką užsiiminėjau tai režisūra, tai aktorius buvau.
Esu baigęs mokslus Leningrade, paskui dirbau vadovaujamą darbą Lietuvos televizijoje, buvau tai vienos, tai kitos redakcijos vyriausiasis režisierius. O išėjau į pensiją jau būdamas Lietuvos televizijos vyriausiasis režisierius.
– Turbūt daug matėte atgailaujančių, išgyvenančių dėl to, ką padarė.
– Taip, daugelis, kurie nusikalto, iš pradžių gailisi. Bet jei ir susitari su savimi, niekas nepasikeičia, nes, nors ir prašaisi išleidžiamas į laisvę, niekas nereaguoja.
Tokia būsena pradeda tave žlugdyti kaip žmogų. Tad kuo toliau, tuo labiau tampi žvėrimi.
– Piktesnis?
– Ne, piktas. Iš nevilties įjunkstama į narkotikus, alkoholį ir užsisklendžiama savyje.
– Kiek jums dar liko kalėti?
– Pusketvirtų metų.
– Ką žmona apie tai mano?
– Jai pačiai labai sunku – sunkiai vaikšto, atmintis šlubuoja.
– Tai gal jūsų jau nebeprisimena?
– Gal, negaliu tiksliai atsakyti, nes kai atvažiuoju į Vilnių, mes sunkiai susišnekame.
– Kaip suprantu, jus išleidžia į namus Vilniuje?
– Aš kiekvieną penktadienį vakare parvažiuoju, bet sekmadienį vakare turiu būti čia.
Tokia tvarka atvirojoje kolonijoje. Ir telefonus mes turime, galime kalbėti kiek norime.
Aš net žmonai telefonu primenu, kada ir kokius vaistus gerti, nes ji užmiršta.
– Bet jūs dabar atrodote ramus. Jau susitaikėte su tuo, kad dar reikės čia pabūti?
– Manau, kad taip, nes jaučiu, kad manęs nenori išleisti.
– Kodėl?
– Todėl, kad labai veikia tos kitos jėgos.
– Kokios? To žuvusio žmogaus, dėl kurio čia esate?
– Taip, taip.
– Ar jums jo gaila? Prisimenate jį?
– Aš mačiau, kaip jis krinta nuo dviračio kaip nuo kryžiaus.
Kai paklausiau, kas yra, jis pats paklausė, kas čia atsitiko.
Padėjau įkelti jį į mašiną, todėl buvau visas kruvinas.
Aš dabar viską prisimenu kaip pro rūką.
Dabar jau praėjo tiek daug laiko, be to, išeminė smegenų liga kamuoja – galvoje visą laiką ūžia, po ją kažkokios strėlytės laksto. Tad visą laiką vaistus turiu gerti.
– Jūs stipriai negaluojate, tačiau vis esate čia.
Gal tikimasi, kad jūs atgailausite, pasitaisysite ir jau niekada girtas nevažinėsite gatvėmis.
– Man atrodo, kad čia laukia, kol aš pakratysiu kojas, ir niekam nieko nebereikės įrodinėti.
Gal norėdamas pabėgti nuo tokios realybės pradėjau rašyti detektyvą.
– Apie ką?
– Vaikišką detektyvą. Tai bus tarsi pjesė vaikams, kaip neatsakingai pasielgė mergaitės užmiršdamos savo drauges lėlytes.
O kai nelaimė atsitinka, kai lietus užlyja, perkūnas nugriaudėja, tos lėlytės pasislepia ir palieka tas mergaites.
Tos mergaitės pasisamdo seklį šunį ir pradeda ieškoti.
Ieškant nutinka visokiausių nuotykių: jos susitinka su pelėda, avinėliu, ežiuku.
– Kodėl nutarėte rašyti vaikams?
– Kažkaip atitrūksti nuo blogų minčių.
– Bet rašyti apie išdavystę vaikams, kodėl?
– Noriu pasakyti, kad negalima nelaimėje draugo pamiršti.
– O ar kas nors jus prisimena, ar lanko?
– Kas nors vis paskambina. Kolegos prisimena, kad prieš nelaimę mes studijoje įrašinėjome Čikagoje gyvenančio Broniaus Mūro dainą.
Aš irgi tai gerai prisimenu, nes buvo toks momentas, kai teismas areštavo ir mano, ir žmonos sąskaitas.
Ir mano Zitulė aštuonis ar devynis mėnesius neturėjo nė cento: nei maistui, nei vaistams.
Aš skundžiausi visur, bet buvo atsakyta, kad teismai elgiasi teisingai. Ačiū, kad geri draugai sumetė kažkiek pinigų.
– Kad galėtumėte sumokėti priteistą žalą?
– Ne, kad žmona galėtų maisto nusipirkti.
– Kokia sumą jums priteisė?
– 15 tūkst. eurų žuvusiojo merginai, 50 tūkst. tėvams ir 15 tūkst. draudimui.
Žinoma, jie norėjo daugiau...
– O butą ar atėmė?
– Areštavo, bet neatėmė. Jie norėjo žiemą iškelti žmoną iš buto, kad galėtų parduoti, bet teismas sustabdė, nes reikia per pusę turtą padalyti.
Bet žuvusiojo artimieji dar prisiteisė 4 tūkst. eurų paaiškinę teismui, kad tiek trūksta antkapiui pastatyti.
– Tai tą butą iš jūsų gali atimti?
– Man tai jau tas pats, tegul atima, gali ir gyvybę atimti. Dabar gi pilna visokio raugo plėšikų.
– O ar jums to žuvusio žmogaus negaila? Jums atrodo, kad jie plėšikai, o to jaunuolio nebeprikelsi.
– Žinoma, gaila. Jaunas žmogus. Bet jis mirė ligoninėje po dešimties dienų. Atrodo, kad nuo kažkokių komplikacijų.
Dabar šnekama, kad Dimša pasišalino iš įvykio vietos, vadinasi, kaltas. O mane greitoji išvežė į Santariškes, nes sutriko širdies stimuliatorius.
– O kaip ten su tuo gudobelių ekstraktu, apie kurį jau kuriami anekdotai?
– Tegul kuria, bet aš tikrai jo dėl sveikatos gurkštelėjau.
– Ar nebūtų buvę paprasčiau iš karto prisipažinti, atsiprašyti?
– Gal ir buvo galima. Dabar patarčiau visiems – kaltas ar nekaltas – sakyk, kad kaltas. Ir taškas.
– Atrodo, kad jūs ketinate taip pasielgti?
– Ir atsidursiu laisvėje. Pažiūrėsim. Bet jeigu prisipažinsiu, niekas nepatikės. Reikia ką nors sugalvoti, kad patikėtų.
– Pavyzdžiui, ką?
– Kad paleistų už gerą elgesį ar dėl sveikatos.
– Tai ar prisipažinsite?
– Jeigu mano gyvenimo būdas toks, tai ką – aš turėčiau sėdėti iki mirties?
Man šio mėnesio pabaigoje sukaks 80 metų.
Mano giminėje vyrai tiek negyvendavo, bet aš dar gyvas su Dievulio pagalba.
– Jūs pagal amžių gerai atrodote.
– Taip ir atrodysiu. Žinote, į pabaigą visi gerai atrodo.
– Bet ar tas dykinėjimas jūsų neveda iš proto?
– Aš rašau.
– Taip, jūs rašote, bet aplinkui toks triukšmas.
– Bet triukšmauja normalūs žmonės.
– Kiek suprantu, jus labiau skriaudžia visokie prokurorai ir teisėjai negu kaliniai ir prižiūrėtojai?
– Čia manęs niekas neskriaudžia. O teismai?
Neturiu žodžių. Aš įsitikinau, kad įrašius vieną raidę paaiškėtų tikra tiesa – mūsų valstybė yra ne teisinė, o teisminė.
– Tai ar norėtumėte dar sugrįžti į laisvę?
– Taip, ir laukiu tos akimirkos.
Jeigu išeičiau, pirmiausia keliaučiau į kapines – juk reikia susitvarkyti, pasiruošti kapą sau ir žmonai.
Ji yra iš Šiluvos, mes ten jau turime amžinos ramybės vietą.
– Bet grįžkime į koloniją. Ar pradžia buvo sunki?
– Taip, nežinojau tų taisyklių, nežinojau, kaip elgtis, bet nereagavau į kalėjimo tradicijas.
– Ir niekas nebandė jūsų nuskriausti?
– Ne. Iš pradžių, kaip minėjau, nieko nežinai – nei kas, nei kaip. Po to pradedi gyventi: ir nusiskuti, ir dezodorantą nusipirkęs slapta pasipurški. Bet dažnai atima.
Pasirodo, turi būti ne spiritiniai, o šie brangiai kainuoja.
Mes čia gi maitinamės už savo pinigus. Gauname per mėnesį 38 eurus, už kuriuos ir turime prasimaitinti.
– O kur jūs maitinatės?
– Čia yra valgykla, parduotuvė. Tai nusiperkame ir patys pasigaminame.
– Už būstą susimokėti reikia?
– Už televizorių reikia, už elektrą taip sakant.
Bet ar gali už 38 eurus pragyventi? Reikia iš namų atsivežti. O ten iš pensijos daugiau kaip pusę atskaičiuoja.
Palieka tiek, kiek reikia susimokėti už butą ir vaistus.
– O jūs nešiojate savo drabužius?
– Taip, viskas iš namų. Patalynę davė, bet ji nei šiokia, nei tokia. Tai daugelis atsiveža savo.
– Kiekvienas savo televizorių žiūri?
– Taip, ausines užsidedi ir žiūri.
– O ką žiūrite?
– Žinias, vis laukiu, gal amnestiją paskelbs.
– O jūs ten apie ką kalbatės – gal kas už ką sėdi?
– Aš nieko neklausinėju, kas nori, pats pasipasakoja.
– Bet didžioji dalis kalinių čia dykinėja?
– Dabar 15 valandą bus patikrinimas.
Visi pajuda, o aš neinu, nes esu atleistas nuo patikros. Gal dėl amžiaus ar sveikatos. Matyt, bijo, kad rikiuotėje nenualpčiau.
– Bet tai ką čia kaliniai per dienas veikia?
– Serga, mokosi. Įgyja ir specialybių, tada važinėja į Kaišiadoris dirbti virėjais, staliais, baldžiais. Privalo grįžti nakvoti, o anksti rytą vėl išvažiuoja.
