2018 metais jis tapo Meilės Lukšienės premijos, laikomos viena prestižiškiausių, laureatu.
Pačioje karjeros pradžioje jam buvo sunkiausi tėvų susirinkimai, mat sutrikdavo, kad būdamas toks jaunas turėdavo kalbėtis su tėvais, kaip jiems auklėti vaikus. „Bet kai matai, kad tavimi pasitiki, pasidaro lengviau“, – sakė pedagogas.
Vilniaus universitete jis baigė lietuvių filologijos studijas, paskui įgijo semiotikos magistro laipsnį, dabar studijuoja komunikacijos doktorantūrą, dėsto universitete. Būdamas magistrantas jis įstojo į programą „Renkuosi mokyti“ – taip jis pradėjo žingsniuoti į pedagogiką.
„Mokykla, mokyklos bendruomenė mane visada traukė, kaip ir gražus mokytojų pavyzdys. Visa tai man, tuomet mokiniui, leido į mokyklą eiti kaip į namus. Galvojau, o kodėl ne, kodėl tas gražus pavyzdys negali tapti realybe? Jei aš gerai jaučiausi mokykloje, tai ir mano mokiniai galėtų taip jaustis“, – lrytas.lt sakė A.Avčininkas.
Iš pradžių jis manė dirbsiantis mokykloje vos dvejus metus, tačiau dabar tikras, kad čia tikrai dar užtruks. Pirmais darbo metais jam išeiti neleido tai, kad gavo auklėtinius dešimtokus, tad norėjo, kad jie mokyklą baigtų jo mokomi, nesijautė galintis juos mesti pusiaukelėje. Juos išleidęs vėl gavo dešimtokų klasę.
„Pirmų darbo metų net neprisimenu, buvau šoko būsenos. Viskas buvo nauja. Su mokiniais, kurie buvo vos keleri metai už mane jaunesni, greitai pradėjome sutarti, mus siejo tai, kad turime bendrų pomėgių, mūsų pokštai būdavo panašūs“, – sakė mokytojas.
A.Avčininką mokiniai tarpusavyje vadina vardu arba mažybine vardo forma – Aliuku. Pedagogo tai netrikdo.
„Neturiu galimybės rinktis, tad galiu reaguoti tik su šypsena“, – sakė taip pat šypsodamasis mokytojas.
Linksmumo nestokojantis mokytojas juokėsi prisimindamas vieną mokinių dovaną.
„Aš sakydavau vienai klasei, kad norėčiau turėti varną, kuri skraidytų ir per kontrolinius žiūrėtų, ar mokiniai nenusirašinėja. Paskutinę mokslo metų dieną jie man atnešė varną dėžėje, kad turėčiau ją ateities kartoms“, – pasakojo A.Avčininkas.
Jo negąsdina ir gajus stereotipas, kad mokytojas nėra vyriška profesija. Jis mano, kad vyrų gretos šioje srityje turėtų būti didesnės.
„Mokytojo profesija visada buvo, yra ir bus verta pagarbos. Valstybės mastu turėtų būti transliuojama pozityvi žinutė apie mokytoją. Koks yra valstybės požiūris į mokytoją, toks valstybės požiūris ir į savo ateitį“, – patarė jaunas pedagogas.
Apie premiją
Švietimo ir mokslo ministerija Meilės Lukšienės premijos, laikomos viena prestižiškiausių, 2018 metų laureatu paskelbė jauną pedagogą, dar tik pradedantį savo mokytojo karjerą A.Avčininką.
Jis dėkojo lietuvių kalbos mokytojai Danutei Muzikevičienei sakydamas, kad šis įvertinimas yra jos nuopelnas. Ši mokytoja jam nedėstė lietuvių kalbos, bet A.Avčininkas lankė jos vedamą neformaliojo ugdymo užsiėmimą tuometinėje Kėdainių Juozo Paukštelio gimnazijoje.
Laureatas, kaip ir kasmet, išrinktas tą pačią dieną atrankos komisijos uždarame posėdyje. Antradienį vykusioje diskusijoje pretendentai kalbėjo, kokios pedagogės Meilės Lukšienės idėjos ir kodėl motyvuoja juos dirbti mokykloje, ką jie daro, kurdami mokyklą, patrauklią kiekvienam vaikui.
Atrankos komisija yra sudaroma švietimo ir mokslo ministro įsakymu, joje turi būti ne mažiau kaip 7 nariai.
Į Meilės Lukšienės premiją šiemet kandidatuoja 21 jaunas mokytojas: 10 vyrų ir 11 moterų. Jauniausiam yra 24 m., vyriausiam – 35 m. Kandidatūros pateiktos iš Vilniaus, Klaipėdos, Panevėžio, Šiaulių, Kauno, Alytaus, Kretingos, Varėnos rajonų įvairių mokyklų.
Anot komisijos, tarp kandidatų nebuvo nė vieno atsitiktinai patekusio mokytojo, visi jie stiprūs.
Premijos dydis – 4560 eurų. Laureatui premija bus iškilmingai įteikta spalio 3 d. 18 val. Kauno „Žalgirio“ arenoje, kurioje rengiamas koncertas, skirtas Tarptautinei mokytojų dienos progai.
Daktarės Meilės Lukšienės atminimą įprasminanti ŠMM įsteigta premija teikiama nuo 2010 m., ją gali gauti ne vyresni nei 35 m. pedagogai už demokratiškumo, bendruomeniškumo, pilietiškumo, tautiškumo, humanizmo ir kūrybiškumo idėjų įgyvendinimą ir sklaidą.
