Prieš išvykdami Europos kurčiųjų sąjungos (EKS) lyderiai sutiko atsakyti į keletą klausimų.
– Kokius tikslus šiandien kelia Europos kurčiųjų sąjunga?
G. Tapolczai: EKS tyrimai rodo, kad Europoje gyvena apie 60–80 mln. klausos negalią turinčių asmenų. Nelengva identifikuoti bendruosius visų šių piliečių poreikius, bet žinome, kad visiems tikrai svarbus gestų kalbos statusas. Šiandiena primygtinai diktuoja poreikį gestų kalboms visose šalyse turėti tokį patį statusą, kokį turi sakytinės kalbos. Tad keliame tikslą kiekvienoje iš 31 EKS šeimai priklausančių valstybių įtvirtinti gestų kalbas konstitucijose. Šiuo metu, deja, tokiu statusu gali didžiuotis tik 4 Europos valstybės: Suomija, Austrija, Vengrija ir Portugalija.
Kodėl sakau „kalbas“, o ne „kalbą“? Štai, pvz., Belgijoje yra du regionai – flamandų ir prancūziškasis, ir juose vartojamos skirtingos gestų kalbos. Joms abiem „reikia“ vietos Belgijos konstitucijoje. Pastebėtina, kad Vokietijoje, Austrijoje ir Šveicarijoje vartojamos vokiečių gestų kalbos tarpusavyje taip pat nėra analogiškos. Taip yra todėl, kad kiekviena gestų kalba glaudžiai susijusi su nacionaline sakytine kalba.
Šis EKS siekis nėra savitikslis ar vien ambicija. Kai gestų kalba pripažįstama konstitucijoje, netrukus pagerėja kurčiųjų švietimo reikalai, informacinės aplinkos pritaikymas, sparčiau sprendžiami gestų kalbos vertimo kokybės ir apimčių klausimai, didėja įsidarbinimo galimybės, socialinių viešųjų paslaugų prieinamumas ir kt.
Gestų kalbų pripažinimo lygmuo neatsiejamas ir nuo žmogaus teisių. Kai tik išsprendžiamas gestų kalbos statuso klausimas, pradeda mažėti ir diskriminacija. Be abejo, ne savaime, bet įgyvendinant su statuso pasikeitimu susijusias programas.
Organizacija savo pavyzdžiu ir patiems kurtiesiems rodo, kaip svarbu puoselėti ir palaikyti nacionalines gestų kalbas. Tarptautiniuose renginiuose, kuriuose dalyvauja kurčiųjų organizacijos, jau nesitenkinama vien vertimu į tarptautinius gestus. Štai prieš porą metų Briuselyje vykusioje Europos kalbų dienoje vertė net 30 nacionalinių gestų kalbų vertėjų.
Trečiasis prioritetinis dalykas – pastangos kurtiesiems sudaryti realias galimybes keisti gyvenamąją vietą, turėti galimybę gauti ne tik bet kokį, bet ir prestižinį darbą svečioje šalyje. Čia dar yra nemažai spręstinų klausimų.
EKS daug dėmesio skiria bendradarbiavimui. Mus sieja glaudūs ryšiai su Europos Sąjungos institucijomis, Europos neįgaliųjų forumu, Europos kurčiųjų jaunimo organizacija.
– Kurtieji gestų kalbos vertėjai Europoje – palyginti jauna profesija. Kuo jie skiriasi nuo girdinčių gestų kalbos vertėjų ir kaip šie specialistai gali prisidėti prie geresnės kurčiųjų padėties?
S. Issari: Kaip ir mano kolega, pradėsiu nuo statistikos. Šiuo metu Europoje turime 9900 registruotų girdinčių gestų kalbos vertėjų ir 73 kurčiuosius gestų kalbos vertėjus. Gestų kalbos vertėjas – naujas konceptas. Dalis girdinčių abejoja naujos profesijos tikslingumu, bet nemažai kurčiųjų mano, kad kurčiuoju vertėju gali būti bet kuris klausos negalią turintis asmuo. Nesiveldama į diskusijas bandysiu įvardyti girdinčių ir kurčiųjų vertėjų profesinius panašumus ir skirtumus, taip pat apibrėžti pastarųjų specialistų veiklos sritis.
Akivaizdu, kad geras kokios nors kalbos geras mokėjimas savaime negarantuoja profesinio statuso, tad visus vertėjus vienija tai, kad kalbų ir vertimo technikų tenka mokytis studijų suole. Visiems vertėjams privalu kuo geriau pažinti paslaugų gavėjus, jų kultūrą, papročius. Kaip ir girdintiems vertėjams, kurtiesiems reikia išmanyti vertimo strategijas, išmokti į kalbą žvelgti ne tik kaip į kasdienį bendravimo įrankį, bet ir tam tikrą „organizuotą“ sistemą, išmanyti jos konstravimo principus. Švietimo procese gestų kalbą pasitelkiame kaip dvikalbio metodo įgyvendinimo priemonę, privalomai mokomės tarptautinių gestų, gebėjimo dirbti komandoje ir individualiai. Mus vienija vertėjo etikos kodeksas, poreikis tobulėti, kaupti patirtį.
Skirtumams priskirčiau priklausymą skirtingoms kalbinėms kultūrinėms grupėms ir dėl to įgyjamą skirtingą patirtį. Kai verčiame kurčiojo kalbą, mums, kurtiesiems vertėjams, užtenka užuominos, trumpo akių kontakto su kalbančiuoju, kad pagautume pačią esmę, galbūt iki gesto ar kūno laikysenos net neatkeliavusį niuansą. Taip nuskaityti įmanoma tik priklausant kurčiųjų bendruomenei, yra buvimo jos dalimi privalumas. Tačiau duotas pavyzdys jokiu būdu nėra bandymas supriešinti kurčiuosius ir girdinčiuosius vertėjus, vienus iškelti ar kitus nuvertinti. Ir vieni, ir kiti turi savo vietą ir paskirtį.
Vis dažniau kurtieji vertėjai pasitelkiami į vietos bendruomenes integruojant kurčiuosius emigrantus. Mes gebame per trumpiausią įmanomą laiką subendravardiklinti gestų kalbas ir susikalbėti net nemokėdami emigrantų kalbos. Teatre kurtiesiems gebame „pervaidinti“ istorijas jiems suprantama kalba, atkurdami prasminius akcentus, išsaugodami alegorijas, simbolius. Esame laukiami giminių sueigose, džiugiomis ir dramatiškomis progomis, verčiame tarptautiniuose renginiuose.
Kurčiuosius ir girdinčius vertėjus į komandą sutelkia tas pats paslaugos adresatas. Tai, ką darome drauge, pavadinčiau santuokos analogija.
EKS pripažįsta tik licencijuotą veiklą vykdančius kurčiuosius gestų kalbos vertėjus. Šiuo metu šią specialybę galima įgyti drauge su girdinčiais vertėjais bent keliose Europos valstybėse, atskirai – tik Vokietijoje. Bendras Suomijos, Vokietijos ir Škotijos projektas jau leidžia profesionalams puoselėti ir ambicingesnius planus – įgyti EUMASLI diplomą (European Master in SLI), dar kitaip – kurčiojo gestų kalbos vertėjo magistro diplomą. Šio išsilavinimo kurtieji gali siekti pasirinktinai konkrečiame vieno iš trijų partnerių šalių universitete.
– Gal galite Lietuvos kurčiųjų bendruomenės padėtį ir pasiekimus pakomentuoti iš EKS pozicijų?
G. Tapolczai: Žvelgiant iš gestų kalbos perspektyvos, lietuvių gestų kalbai reikia aukštesnio statuso. Neužtenka jos pripažinti kurčiųjų gimtąja kalba įstatyme. Viename teisės akte deklaruojama nuostata automatiškai neintegruojama į kitus juridinius dokumentus, tad daugelyje sričių jos galima nepaisyti. Konstitucija, žinoma, yra viršesnė už visus kitus nacionalinius teisės aktus.
Man buvo malonu susitikti su Seimo nare Raminta Popoviene, politike, jau ne pirmą kadenciją aktyviai įsitraukusia į kurčiųjų bendruomenės veiklą, didinančia kurčiųjų žinomumą visuomenėje, siekiančia kurtiesiems gerųjų permainų. Pakviečiau ją atvykti susipažinti su kurčiųjų padėtimi Vengrijoje. Susitarėme tęsti bendradarbiavimą susirašinėdami. Juk abu esame parlamentų nariai, stengiamės dėl kurčiųjų. Pagirtina, kad LKD glaudžiai bendradarbiauja su įvairaus lygio institucijomis, taip pat ir Seimu, rūpinasi kurčiuoju jaunimu.
Šiame renginyje buvo apie ką pasikalbėti su Neįgaliųjų reikalų departamento direktore Asta Kandratavičiene. Vadovė šiemet kartu su kurčiųjų delegacija lankėsi Vengrijoje. Lietuviai domėjosi mūsų šalyje veikiančia kurtiesiems skirta mobiliąja programa „Contact“, pritaikyta vaizdo skambučiams. Na, o mes didžiuojamės būdami Europos lyderiai šioje srityje.
Man, kaip EKS atstovui, nerimą kelia Lietuvos nacionalinės televizijos laidų pritaikomumas kurtiesiems. Tepasiekėte 5 proc. ribą – tai labai mažai. Numatytos didinti apimtys – kasmet po 5 proc. – taip pat neteikia optimizmo. Informacinės aplinkos pritaikymas pernelyg lėtas. Štai Vengrijoje startinė pozicija buvo 2 val., o per 5–6 metus pavyko pasiekti 10–12 val. per dieną. Ir turiu pasakyti, kad nesustojame.
Bet yra ir gerų dalykų. Lietuvoje kurtiesiems neribojamos vertimo paslaugos. Mano tėvynėje, nepriklausomai nuo užimamų pareigų, kurčiajam per metus numatytas 120 val. vertimo limitas. Aš jį išnaudosiu jau spalį. Kaip vėliau tinkamai atliksiu savo pareigas Vengrijos parlamente?
S. Issari: Noriu pagirti vertėjų komandą. 16 konferencijoje dirbusių vertėjų be trikdžių užtikrino vertimą. Tenkindami mišrios auditorijos, pasklidusios po salę ir tribūną, poreikius, vertėjai taikė kelias vertimo strategijas tuo pat metu ir puikiai jas valdė. Mes, užsieniečiai, taip pat jautėmės komfortiškai. Tai reiškia, kad jau spėjote užsiauginti gana stiprių kurčiųjų vertėjų. Graikijoje taip pat kartais dirbu vertėja. Turiu pripažinti, kad visuomet šį darbą atlieku neatlygintinai. Mano šalyje kurtieji vertėjai – neįteisinta profesija.
Guodžiatės, kad stokojate gestų kalbos vertėjų etatų. Susitelkite ir kuo greičiau įdiekite mobiliąją vaizdo skambučių programą – netrukus ji atsipirks. Daugeliu atvejų atkris kurčiųjų lydėjimo į įvairias įstaigas būtinybė, vertėjai galės daugiau paslaugų teikti nuotoliniu būdu, taupysis jų darbo laikas, jie mažiau pavargs, tad taps įmanoma suteikti daugiau paslaugų.
Mane kiek nuvylė, kad konferencijoje ne itin daug dėmesio skirta kurčiųjų švietimo reikalams. Pati dirbu su kurčiaisiais vaikais, todėl mano įžvalgos ir patirtis galėjo būti naudingos visai auditorijai.
G. Tapolczai: Norėčiau papildyti kolegę. EKS šiuo metu laikosi nuomonės, kad neturi reikšmės kurčiojo mokymosi vieta – kurčiųjų mokykloje ar su girdinčiais, jeigu tik vaikui sudaromos visavertės sąlygos informaciją gauti ir bendrauti gimtąja kalba. Čia kalbame apie žmogaus teisių užtikrinimą.
Autoriaus pastaba. Nors nelimituojamos vertimo paslaugos nusipelnė EKS lyderių pagyrų, Seimo narė R. Popovienė informavo, kad pernai baigtame vykdyti ketverių metų Gestų kalbos vartojimo plane nepasiektas rodiklis sumažinti vienam gestų kalbos vertėjui tenkantį krūvį – jis tebeliko 70 kurčiųjų. Tai, pasak parlamentarės, rodo, kad vertėjų trūksta, todėl kurtieji anksčiau ar vėliau vis tiek susiduria su vertimo paslaugų stygiumi. Ypač kurtieji studentai, kurie iki šiol priversti rinktis, kuriose paskaitose naudosis vertimo paslaugomis, o kuriose versis be jų.
