„Žvelgdami į šių dienų pasaulį, – sakoma popiežiaus tekste, – kai girdėti vis daugiau balsų, kurie, pasinaudodami nesaugumu ir kylančiais konfliktais, sėja susiskaldymą ir susipriešinimą ar tvirtina, kad saugumą užtikrinsime ir savo kultūrą išsaugosime tik bandydami atsikratyti kitų, juos sutrypti ar išguiti, jūs, lietuviai, turite tarti savo žodį: „priimti skirtumus“. Megzdami dialogą, būdami atviri ir supratingi galite tapti tiltu tarp Rytų ir Vakarų. Tai brandžios istorijos vaisius, kurį Jūsų tauta gali pasiūlyti pasaulio bendruomenei, o ypač Europos Sąjungai.“
Lyg skaitytum iš po istorinių įvykių ir akademinių dulkių ištrauktas Lietuvos filosofijos klasiko S.Šalkauskio (1886-1941) mintis apie lietuvių kultūros tikslą – Rytų ir Vakarų kultūrų sintezę.
Profesorius S.Šalkauskis paskaitų tekste „Visuomeninis auklėjimas“ 1927 m. rašo: „Mūsų kraštas turi aiškiai limitrofinį pobūdį, t.y. jis užima nedidelę teritoriją, kuri susiliečia su keliomis didelėmis tautomis ir kuri todėl yra veikiama įvairių kultūrinių įtakų. Šita prasme mūsų kraštas prisiartina prie tokių mišriųjų tėvynių, kokios yra Šveicarija ir Belgija. Jei šios guli ant slenksčio romanų ir germanų pasaulių, tai Lietuva užima vietą, kur arti sueina germanų ir slavų pasauliai... Lietuva tvirtai laikėsi ir klestėjo tol, kol du pasauliu (Rytai ir Vakarai) sueidavo į šiokią ar tokią pusiausvyrą, ir ji silpnėjo ir menkėjo sulig tuo, kaip vienas katras iš jųdviejų įgaudavo persvaros... Limitrofinių kraštų pašaukimas ir yra sudaryti dviejų pasaulių sintezę ir sykiu išlaikyti pusiausvyroje savo teritorijos plote kovojančius šitų pasaulių gaivalus (...). Tautinis lietuvių idealas: pilnutinė dviejų civilizacijų, Rytų ir Vakarų sintezė tautinės lietuvių individualybės lytyse.“
Citata ilgesnė nei dera, nes norėjau parodyti, kaip buvo mąstoma ir argumentuojama. Ne visiems S.Šalkauskio idėja buvo priimtina, polemika truko ne vienus metus. Pagaliau atsigulė į knygų lentynas. Okupacijos laikais – į spec. fondą. Sąjūdžio laikais neatgijo.
Po to, kas atsitiko po 1940 m., apie kokią nors sintezę tarp Rytų ir Vakarų, kai turima omeny konkrečios valstybės, regis, keista ir kalbėti. Geriausiu atveju – tyrinėti kaip kultūrinį idėjinį paveldą.
Kol studijavau Lietuvos katalikišką filosofiją, „sintezės“ tema labai patiko, Sąjūdžio laikais net norėjosi ją įsprausti į Sąjūdžio programą, bet greitai buvau pastatytas ant „realybės“ žemės. Tiltas tarp Vakarų ir Rytų nesąs tik metafora, tai galimybė „konkretiems“ Rytams lengvai sugrįžti atgal.
Bet štai, nepaisydamas konotacijų, asociacijų ir begalės klaustukų besiklausančiųjų galvose, popiežius Pranciškus prakalbo būtent tilto tarp Rytų ir Vakarų tema. Ar prieš viešinant tekstą nebuvo svarstomos galima, tarp jų ir neigiama, Lietuvos gyventojų reakcija? Spėju, kad buvo. Popiežius Pranciškus nekalba tik tai, kas norima girdėti.
Dialogas tiek tarp Rytų ir Vakarų, tiek tarp kultūrų, civilizacijų, religijų ar net vienos religijos atmainų, pagaliau, tarp konkrečių valstybių yra problema. Ir, nepaisant milžiniškų istorinių pamokų, didėjanti problema.
Pasirodo, „priimti skirtumus“ nėra paprasta ir tam reikia ne tik individui, bet ir tautoms papildomų pastangų. Dialogas su kitaip mąstančiais ar tikinčiais – sudėtingas procesas, nors kartais ir paprastas buitinis plepėjimas tarp krikščionio ir musulmono gali būti įvadas ir į gilesnį skirtumų supratimą.
Nesigilindami į matomus ir dar daugiau nematomus dialogo atspalvius, paklauskime savęs, ar popiežiaus Pranciškaus siūlomam tilto tarp Rytų ir Vakarų tiesimui esame pasiruošę. Norint ką nors pastatyti, pirmiausia reikia turėti projektą.
Po 1918 m. Lietuvos šviesuomenė aiškiai suprato, jog nepakanka turėti nepriklausomybe besidžiaugiančią visuomenę, reikia bendrų projektų, keliančių tautą į aukštesnį, ne tik materialinį, bet ir savimonės lygį, į naciją, kuri suvoktų savo misiją, turėtų tikslą ir sugebėtų jį įgyvendinti.
Tiltą tarp Rytų ir Vakarų galima laikyti vienu iš tokių projektų. Buvo ir kitų, ir net įdomesnių, pavyzdžiui, prieš pat karą atsiradusi „organinės valstybės“ koncepcija, nes ano meto inteligentija intensyviai domėjosi, kas vyksta pasaulyje, ir negailėjo laiko visuomenei šviesti. Arčiausia auditorija buvo mokykla ir nekeista, kad labai daug mokslinių disertacijų buvo pedagoginėmis temomis.
Visi tikėjosi savo idėjas įgyvendinti. Didelė visuomenės dalis buvo ir apsišvietusi, ir patriotiška, ir pasiruošusi kultūriniam dialogui su supančių valstybių visuomenėmis. Žinoma, tolesnė istorija pateikė labai rimtus išbandymus „priimti skirtumus“. Iki šiol jaučiame šių išbandymų pasekmes.
Šventasis Tėvas, primindamas holokausto ir sovietų aukas, buvo ypač susikaupęs. Be įsisąmonintos praeities ir išmoktų istorijos pamokų neįmanomi jokie „tiltai“ į jokią pusę.
Nors dabartinė Lietuvos visuomenė jau nebelygintina su uždaryta sovietine, daug pasiekusi ir atvira, naujomis aplinkybėmis paminėtam „tiltui“ tarp Rytų ir Vakarų nėra pasirengusi. Daugelio žvilgsnis tiek į Rytus, tiek į Vakarus yra arba siaurai politinis, arba komercinis, arba turistinis.
Vos tik popiežiui Pranciškui palikus Lietuvos žemę politikai vėl ėmė „tirti“ vieni kitus. Kur jau čia bekalbėsi apie dialogą, toleranciją ar juo labiau apie „priimkite skirtumus“.
