Valdančiųjų siūlymą komentavę politologai sako, kad tai silpnintų partinę sistemą. Siūlymo autorius Ramūnas Karbauskis atkerta, kad šitaip siekiama suvienodinti komitetų ir partijų galimybes, ir vadina tai „demokratijos plėtra“. Kas iš tiesų vyksta: demokratija stiprinama ar silpninama? Gal tai tiesiog gudrus būdas „valstiečiams“ turėti daugiau bendražygių savivaldybėse? Apie tai LRT TELEVIZIJOS laidoje „Dienos tema“ Vladimiras Laučius kalbėjosi su VDU profesoriumi, politologu Lauru Bieliniu ir „Lietuvos ryto“ politikos apžvalgininku Vytautu Bruveriu.
– Pone V. Bruveri, kodėl, Jūsų manymu, atsirado toks siūlymas ir kam jis gali būti naudingas?
V. Bruveris: Laukiau šito siūlymo. Tai, kad valstiečiai ir jų vadovybė kažkaip bandys stiprinti ir tų visuomeninių, vadinamųjų rinkimų komitetų, pozicijas, ir savo sąjungą su jais, buvo, mano nuomone, seniai akivaizdu. Aš, būdamas valstiečiu, elgčiausi lygiai taip pat. Šitas dalykas yra natūralus mažiausiai dėl 2 priežasčių. Viena vertus, seniai buvo matyti nuo pat kadencijos ar nuo Seimo rinkimų pradžios, kad tie vadinamieji visuomeniniai rinkimų komitetai yra tas darinys, kuris vadinasi Valstiečių ir žaliųjų sąjunga ir partija, yra artimiausi politiniai giminaičiai.
– Kodėl mes taip iš karto darome prielaidą, kad „valstiečiams“ šis siūlymas yra naudingas, o kitoms partijoms nenaudingas? Juk ir konservatoriai gali, ir socialdemokratai, ir darbo socialdemokratai gali jungtis su komitetais, jungtis į tas koalicijas, ne tik „valstiečiai“.
V. Bruveris: Pirmiausia čia naudingiausia yra tiems visuomeniniams komitetams, yra suvienodinamos jų politinio manevro galimybės. Taip, gali būti naudinga ir kitoms politinėms jėgoms, bet pirmiausia čia naudos siekia valstiečiai ir žalieji, nes tie komitetai, kaip minėjau, yra artimiausi jų politiniai ir ideologiniai giminaičiai, tiksliau, ideologijos nebuvimu, jie daugelyje savivaldybių yra ir strateginiai jų partneriai. Užtenka, pavyzdžiui, paminėti, kad ir tą pačią laikinąją sostinę Kauną. Visiškai neatmetu tokios galimybės, kad savivaldos rinkimuose bus sudaryta kažkokia strateginė „valstiečių“ ir mero Visvaldo Matijošaičio sąjunga, pavyzdžiui, mainais į paramą V. Matijošaičiui prezidento rinkimuose.
– Bet juk niekas netrukdo kitoms didelėms partijoms susitarti su kitais komitetais ir turėti sąjungininkų ne „valstiečių“ pusėje.
V. Bruveris: Manau, neatsitiktinai šitą pasiūlymą teikia net pats R. Karbauskis, o ne šiaip kažkoks paprastas valstietis-žaliasis, nes yra preliminarūs susitarimai ir sumetimai bent jau atskirose savivaldybėse. Dabar nevertinant, ar tai yra gerai, ar blogai, belieka konstatuoti, kad tai yra suprantama logiška politinė pragmatika.
– Pone L. Bielini, ginčijamasi dėl demokratijos: R. Karbauskis sako šitaip ją stiprinąs, o jo oponentai atkerta, kad jis silpnina partijas ir, vadinasi, kenkia daugiapartinei demokratijai. Bet juk visuomeniniai komitetai, kaip ir partijos, yra mūsų demokratinės sistemos dalis. Tai kodėl galimybių suvienodinimas turėtų kenkti demokratijai?
L. Bielinis: Manyčiau, demokratijos pagrindas nėra kažkokios aiškios normos realizavimas – tai greičiau biurokratinis požiūris į demokratiją. Tai, kad kuriasi arba vienaip ar kitaip inicijuojasi kitokią formą turinčios politinės jėgos arba politinius interesus turinčios struktūros, reiškia tiktai viena – būtent demokratijos plėtimąsi, nes pagrindas yra visuomenės aktyvumas, judėjimas, ir tie komitetai savotiškai demonstruoja: štai, jeigu partijų lygiu visuomenė galbūt ne tokia aktyvi, tai šituo lygiu visuomenė tampa aktyvesnė. Politikai, kurie tą supranta, inicijuoja ir įstatymus, inicijuoja ir sąjungas su tokiais komitetais. Tie, kurie nesupranta arba konservatyviai mano, kad turi būti tik taip, kaip buvo visada, jie yra savotiškame kevale ir negali suvokti, kad gyvenimas keičiasi.
– Tarkime, teisūs tie, kurie sako, kad visuomeninių komitetų ir partijų galimybių suvienodinimas silpnina partijas. Bet visuomenės nuomonės apklausos liudija, kad rinkėjai partijomis nepasitiki. Matyt, žmonės todėl ir ieško alternatyvų. Gal čia ir yra tikra demokratija – duoti žmonėms tų alternatyvų, kurių jie nori, užuot stiprinus partijas, kuriomis nepasitiki?
L. Bielinis: Pabrėšiu: svarbiausia ne duoti žmonėms, ko jie nori, o leisti žmonėms formuoti tokias struktūras, kokių jie nori ir kokios jiems padeda aktyviau dalyvauti valstybės ir visuomenės gyvenime. Mes dar turime profsąjungų klausimą, kuris labai paslėptas, bet akivaizdu, kad pasaulyje labai dažnai ir profsąjungos dalyvauja politiniame gyvenime. Tai pas mus irgi bus.
– Bet jos nedalyvauja rinkimuose. Ta kritika, kurios susilaukė valdančiųjų siūlymas leisti visuomeniniams komitetams prieš rinkimus formuoti koalicijas, verčia klausti labai paprasto klausimo: gal apskritai rinkimų komitetai nereikalingi, nes juk pats jų buvimas silpnina partijas labiau nei galimybė formuoti koalicijas, pone V. Bruveri?
V. Bruveris: Apskritai dėl demokratijos nebūčiau linkęs išgyventi ir grąžyti rankas. Pirmiausia čia reikia kalbėti apie partijas, apie partijų sistemą. Akivaizdu, kad jos išgyvena gilią permanentinę krizę ir niekaip iš jos neišeina. Pagrindiniai tos krizės požymiai yra idėjų ir kadrų deficitas. Ir tų komitetų atsiradimas, ir tai, kad tie komitetai tampa vis ryškesni mūsų politiniame gyvenime, tai yra tiesiog šitos krizės simptomas, tai paliudijimas, kad partijos nesugeba užmegzti naujos kalbos su visuomene ir neturi idėjų bei žmonių, kurie pajėgtų tai padaryti.
Tuščia vieta ilgai nebūna, ypač politikoje. Iš principo galima būtų pritarti, kad tai yra tam tikra demokratijos plėtra, kad daugiau žmonių galės patekti į politiką ir savivaldos valdžios organus, ir ne vien tiktai iš partinių struktūrų. Viskas gerai. Aš tik pasigesčiau paralelinio proceso, tų vadinamųjų visuomeninių komitetų kontrolės finansiniu, skaidrumo ir atskaitomybės požiūriu. Kad nuoširdžiai rūpinamasi demokratijos plėtra, patikėsiu tik tada, kai bus ne tik stiprinama komitetų politinė padėtis, bet ir didinama jų atskaitomybė bei kontrolė, kad tai nebūtų visiškai efemeriškos struktūros, kurios išnyksta jau kitą dieną po rinkimų. Apie tai, beje, šią vasarą buvo daug kalbama. Prisimenu VRK organizuotą specialią konferenciją, kuri išimtinai buvo skirta tik šitiems komitetams. Politikai, tarp jų valstiečiai ir žalieji, žadėjo, kad imsis tokių iniciatyvų rudens sesijoje, – aš jų kol kas nematau. Matau tik tokias iniciatyvas, kurios tų komitetų pozicijas tiktai gerina.
– Pone L. Bielini, tai, apie ką kalba V. Bruveris, kad tie komitetai užima laisvą nišą, kurią užleidžia idėjų stokojančios partijos, ar šis procesas nekeičia ankstesnio proceso, kai vadinamosios populistinės jėgos, antai: Darbo partija 2004 m., Arūno Valinsko partija 2008 m., taip pat atiminėjo labai daug erdvės iš vadinamųjų tradicinių partijų, kurios taip pat tada idėjiniu požiūriu neatrodė labai stiprios. Ar nebus taip, kad dabar tą nišą bando užimti, bent jau savivaldos ir Europos Parlamento rinkimuose, ten, kur leista dalyvauti komitetams, būtent šitie visuomeniniai komitetai?
L. Bielinis: Žinote, ir partijų stiprumo-silpnumo klausimas, ir nišos išsaugojimo klausimas susiveda į labai paprastą dalyką: jeigu partijos bus silpnos, iš jų bus atimta viskas – ir struktūros, ir nišos, ir galimybės. Jeigu jos išliks, reiškia, jos yra pakankamai patvarios. O jeigu jos dar ir laimės, reiškia, jos yra stipresnės. Tai yra politinė kova, rungtis tarp įvairiausių struktūrų, idėjų ir interesų organizacijų, tai yra normalus politinis procesas. Jį sveikinkime.
– O galbūt reikia stiprinti partijas nenatūraliais būdais, nes kitaip daugiapartinė demokratija žlugs?
L. Bielinis: Jeigu kas nors iš viršaus sako, kad reikia stiprinti partijas, suteikime joms jėgos, tai yra demokratijos iškreipimas. Jeigu partija stipri, ji turi būti stipri iš apačios, iš partijos vidaus turi ateiti iniciatyvos. Jeigu iniciatyvos eina iš komitetų, reiškia tie komitetai nugalės partijas. Čia ir runkitės, gerbiamieji ponai.
