Akcijos dalyvių plojimais sutiktas socialinės apsaugos ir darbo ministras Linas Kukuraitis buvo pakviestas į saulėgrąžos vidurį, kur akcijos dalyviai stovėjo laikydami juodus skėčius. Prie ministro ir jį atlydėjusių ministerijos atstovų prisijungė ir Neįgaliųjų reikalų departamento direktorė Asta Kandratavičienė. Visi kiti akcijos dalyviai stovėjo saulėgrąžos „žiedlapiuose“, rankose iškėlę geltono popieriaus lapelius.
Stotis į simbolinį saulėgrąžos žiedą organizatoriai kvietė ir gausiai akciją fiksuoti susirinkusius žurnalistus ir fotografus. Kai visi buvo pasiruošę, virš akcijos dalyvių ėmė sklandyti dronas, fiksavęs akciją iš paukščio skrydžio.
Dalyviai klusniai klausė organizatorių komandų: „Žiedlapiai į viršų! Socialinių darbuotojų saulėgrąža! O dabar vėliavą į viršų! Šimtmečio saulėgrąža! Tegyvuoja mūsų valstybė! Tegyvuoja Lietuvos socialinių darbuotojų asociacija! Dabar mojuojam! O dabar apsikabinam kaimyną ir padėkojam už akciją!“
Organizatorių skaičiavimu, į Vingio parką susirinko apie 500 įvairiuose Lietuvoje kampeliuose veikiančių dienos centrų, nakvynės namų, pagalbos rizikos šeimoms, pagalbos į namus senyvo amžiaus žmonėms, vaikų ir šeimynų, socializacijos centrų darbuotojų ir jų paslaugas gaunančių žmonių. Akciją organizavo Valakupių reabilitacijos centras ir Lietuvos socialinių darbuotojų asociacijos Vilniaus skyrius.
„Suvažiavo iš visos Lietuvos – iš Zarasų, Kauno, Alytaus, Vilniaus, Jurbarko, Šiaulių, visus sunku išvardyti, – džiaugėsi Lietuvos socialinių darbuotojų asociacijos prezidentė Jūratė Tomašauskienė. – Mūsų akcijos tikslas dvejopas: norime atkreipti visuomenės dėmesį į socialinio darbuotojo profesijos svarbą, į jo statusą ir įvaizdį, taip pat parodyti savo sutelktumą ir džiaugsmą, kad galime dirbti pagal pašaukimą.“ Pasak Jūratės, demokratinė visuomenė neįsivaizduojama be socialinių darbuotojų: „Esame lyg visuomenės amortizatoriai, mūsų darbas tikrai prasmingas, bet deramai neįvertintas.“
„Kas yra socialinio darbo pripažinimas? – klausė Valakupių reabilitacijos centro Profesinės reabilitacijos skyriaus vadovė Natalja Markovskaja. – Tai oriai leidžiantys jaustis atlyginimai, socialinių darbuotojų indėlį atitinkančios darbo sąlygos. Lietuvoje viso to nėra. Atlyginimai, ypač rajonuose, prilygsta minimumui. Tai rodo, kad socialinis darbas suprantamas kaip pagalbinis, o taip neturėtų būti. Mes šia akcija norime parodyti, kad yra atvirkščiai.“
Akcijoje su savo įvairių negalių turinčiais globotiniais dalyvavo Vilniaus miesto vaikų ir jaunimo pensione dirbančios Violeta Medelienė ir Raimonda Kobeckienė. Raimonda pensione dirba 10 metų, o Violetos stažas – jau 25 metai. Socialinės darbuotojos prisipažįsta – skaudu dėl mažo profesijos prestižo: „Susiklostė tokia visuomenės nuomonė – žmonės dažniausiai nenori matyti neįgalių, senų, benamių, o mes dirbame būtent su tokiais.“
Violeta priduria, kad spaudoje ir televizijoje daug neigiamos nuomonės apie socialinius darbuotojus: „Žiniasklaida rodo tik tai, kas bloga, labai mažai pozityvių dalykų, mažai kalbama apie tai, kad socialiniai darbuotojai atlieka labai reikalingas funkcijas. Ir pačios įstaigos turėtų būti atviresnės, kad visuomenė galėtų iš arčiau susipažinti su kitokiais žmonėmis.“
Vilniuje įsikūrusiame dienos užimtumo centre „Vilties akimirka“ pirmus metus dirbanti Rūta Kiselevičiūtė akcijoje dalyvavo kartu su savo globotiniais Vitalijumi ir Sandra. Utenos kolegijoje baigusi socialinio darbo specialybę, Rūta 10 metų dirbo specialiojo pedagogo padėjėja Vilniaus Žygimanto Augusto pagrindinėje mokykloje. Dabartiniai Rūtos globotiniai – kompleksinę negalią turintys žmonės. Pašnekovė sako, kad jos darbas – sunkus ir morališkai, bet darbas su neįgaliaisiais – jos pašaukimas. „Man labai patinka mano darbas, džiaugiuosi, kad galiu padėti žmonėms. Kad tik Dievas sveikatos duotų“, – sakė akcijoje su džiaugsmu dalyvavusi Rūta.
