Būtent ši vieta Vilniuje, paversta Okupacijų ir laisvės kovų muziejumi, yra paskutinė, kurią, baigdamas susitikimus su Lietuvos žmonėmis, lanko popiežius Popiežius.
Kodėl gi tikintieji susitikimui su Šventuoju Tėvu pasirinko būtent šią vietą?
Istorija – paliečiama ranka
„Nebuvo planuojama, kad popiežius Pranciškus atvyks būtent Lietuvos valstybės 100-žmečio proga. Tai – gražus sutapimas. Kaip ir tai, kad rugsėjo 23-ioji yra holokausto paminėjimo diena.
Ir tai, kad popiežius lanko Lietuvoje laisvės kovų muziejų, yra nepaprasta. Valstybė neturi ateities be praeities. O ta praeitis mūsų buvo labai skausminga.
Atėjau specialiai į šią vietą. Dirbu genocido ir rezistencijos tyrimo centre, tad esu labai arti žaizdotos Lietuvos istorijos: tremčių, kalinimų“, – kalbėjo Aurelija Slušnienė.
Netikėtai gavo kvietimus
„Bandžiau pakliūti visur, kur tik lankėsi popiežius. Bet niekur negavau kvietimo. Apėmė neviltis. Bet niekas gi nežino Viešpaties kelių – du kvietimai rankose atsidūrė šeštadienį, taigi paskutinę dieną. Ir štai su Giedre esame čia“, – prakalbo Gintarė.
Jiedvi, įsiterpusios ant kėdžių prie vyresnio amžiaus žmonių, jautėsi šiek tiek nejaukiai. Nes, pasak merginų, tarp artimiausių jų giminių nėra tų, kurie būtų patyrę tremtį.
Statė paminklą iš akmenų
„Tikrai tai ne atsitiktinumas, kad esame čia“, – pratarė Petras Girdzijauskas. Jis – vienas tų žmonių, kurie susitikimui su popiežiumi Pranciškumi pasirinko būtent Lukiškių aikštę priešais Okupacijos ir laisvės kovų muziejų.
„Buvau du kartus teisiamas. Man buvo šešiolika metų, kai atsidūriau Dubravage. Jurbarko saugumas mane suėmė. Buvau uždarytas į kamerą, esančią greta tų, kurias šiandien lanko popiežius. Kalėjau joje nuo 1957 metų Kūčių iki 1958-ųjų birželio, teisiamas buvau kartu su A.Terlecku.
O paskui buvo dar vienas kartas“, – pratarė vyras.
Tačiau yra ir kita priežastis, nulėmusi jo pasirinkimą. Tai prie KGB rūmų esantis iš akmenų sumūrytas paminklas.
„Mes sunešėme tuos akmenis ir surašėme genocido vietas. Taigi mano akmuo – iš Dubravago.
Pavyzdžiui, Kazachijoje, Džeskasgane tankai sutraiškė 700 tremtinių. Kažkas iš išgyvenusiųjų tą siaubą užrašė ant akmenų vardus tų žuvusiųjų, kuriuos prisiminė“, – sakė P.Girdzijauskas.
Jis viliasi, kad popiežius Pranciškus padarys tai, ko jis ne kartą prašė dvasininkų – pašventins tremtinių pastatytą paminklą.
Nebuvo kalbūs
„Tremtį išgyveno mano senelis Kazys Dambrauskas. Jis kalėjo Šilutės kalėjime, o po to buvo ištremtas į Mordovijos lagerį. Jis buvo ūkininkas, turėjo ūkį Panevėžio rajono Šilagalio kaime.
Senelio sodyboje slapstėsi Vyčio apygardos partizanų vadas Bronius Karbočius. Sovietai atrado jų bunkerį, susprogdino. Už tai, kad slėpė partizanus, senelis buvo kalinamas.
Iš kalėjimo jis grįžo mirus Stalinui, 1953-siais“, – pasakojo į susitikimą su popiežiumi su žmona Stanislava iš Panevėžio atvykęs Vidmantas Masiliūnas.
Pasak Stanislavos, jos dėdė Juozapas buvo kunigas, kalėjo Vorkutos lageriuose, – ištremtas buvo už tai, kad partizanui suteikė Paskutinį patepimą.
Grįžęs iš lagerių jis kone trisdešimt metų kunigavo Utenoje.
„Ir mano tetos šeima buvo išvežta į tremtį, ir dar tuo metu, kai teta ką tik buvo susilaukusi trečio vaiko.
Tačiau sovietmečiu žmonės, išgyvenę tremtį, nepasakodavo, ką jiems teko patirti. Aš tik iš savo mamos žinojau, kas buvo įvykę. Skurdoki tie atsiminimai“, – užsiminė S.Masiliūnienė.
Atlydėjo artimuosius
„Galvojau, kad čia bus tiesiog mažiau žmonių. Ir kad bus lengviau sulaukti popiežiaus. Tačiau tremčių istorija neaplenkė nė mūsų giminės – buvo ir tremčių, ir kalėjimų. Atsivežiau mamą – ji labai to norėjo“, – sakė iš Panevėžio atvykusi moteris.
„Esu čia, nes tai mano tarnystė“, – šypsojosi 24 metų savanorė Augustė iš tvarkos ir cirkuliacijos komandos. Ji buvo greta Šventojo Tėvo šeštadienį – sužiūrėjo žmonių srautus ties Aušros Vartais. O sekmadienį tą patį darbą daro Lukiškių aikštėje.
„Popiežius pro mus pravažiavo, ir saulė pro debesis išlindo. Ir saulė ilgam liko. Lydėjome popiežių ir vėliau, vakare: padėjome žmonėms susirasti vietas.
