Kitą Šiaulių arenos koncesininką rinks konkurse, o dabartiniam už triūsą miestas likusius trejus metus mokės mažiau. Tokią žinią pirmadienį spaudos konferencijoje paskelbė Šiaulių miesto vadovai meras Artūras Visockas ir administracijos direktorius Antanas Bartulis.
Kuo laikyti nuo pavasario iki rudens besitęsusių derybų pabaigą, kurią spalio pradžioje dar palaiminti turės Šiaulių miesto taryba?
Pasiklausius Šiaulių vadovų, atrodytų, kad praėjus beveik 782 metams laimėtas dar vienas Saulės mūšis: prispaustas koncesininkas pakėlė rankas ir pasidavė, sutiko pagerinti sąlygas, nors anksčiau metų metus kartojo (o ankstesnė Šiaulių valdžia tuo visada tikėjo. – Aut. past.), jog sutartis – visus 15 metų neliečiama.
Taip, šiuo susitarimu galima padėti tašką bylinėjimuisi, kuris abiem pusėms yra ir ilgas, ir itin brangus procesas. Pagal koncesininkui palankią koncesijos sutartį, už kurią kosminę sumą teisininkams mokėjo Šiaulių miesto savivaldybė, ginčai gali būti nagrinėjami tik Arbitražo teisme.
Šiaulių miesto savivaldybė buvo pateikusi teismui 236 tūkstančių eurų ieškinį. Ši suma susidarė dėl galimai nepagrįstai sumokėto koncesijos mokesčio už 2016 m. Mat 2015 m. draudimo išmoką už pirktus bankrutavusio banko „Snoras“ vertybinius popierius atgavęs koncesininkas juos įtraukė į kitų metų apskaitą. O tai leido vėl parodyti, kad arenos valdymas nuostolingas, tad koncesijos mokestį mokėti neišvengiama.
Kasmet po 215 tūkstančių eurų valdytojui nuolankiai mokėjusi Šiaulių miesto valdžia šiemet pirmą kartą susizgribo, jog turi teisę ir užrišti pinigų maišą. Tai patvirtino ir nemokamą konsultaciją teikę Finansų ministerijos ekspertai, ir už solidų atlygį tą patį pamatę advokatų kontoros „Magnusson“ teisininkai.
Arenos valdytojas Gintaras Radavičius, žinoma, nesutiko su tokia nuomone. Koncesininkas svaidėsi žaibais ir vietos laikraščiuose, ir televizijoje, o jo iniciatyva porą kartų buvo nutrūkusios derybos. O jų pradžia, kiek teko girdėti, buvo tikrai įspūdinga – Šiaulių miesto vadovai iškėlė sąlygą, kad koncesininkas iki sutarties pabaigos dirba ne tik be dotacijų, bet ir pats moka po 120 tūkstančių eurų per metus.
Galima įtarti, kad po įspūdingos pradžios rudeniop skubiai susėsti prie derybų stalo abi puses privertė gyvenimas. Šiaulių valdžiai reikėjo rasti vietą statybų aikštele virtusio miesto gimtadienio šventei, o G.Radavičiui – laisvų rankų, mat teismas pritaikė laikinąsias apsaugos priemones ir areštavo areną valdančios VšĮ turtą, sąskaitas. Negana to, pasipylė grasinimai už skolas išjungti elektrą.
Paskutiniai įvykiai verčia spėti, kad derybos esmingai buvo užbaigtos ne dabar, o iki miesto gimtadienio šventės, įvykusios greta Šiaulių arenos esančioje erdvėje. Be to, skubėti vertė ir artėjantys renginiai – juk jau šį ketvirtadienį sezoną pradeda ir „Šiaulių“ krepšinio klubas.
Kas buvo pasiekta per derybas? Ar teisus buvo G.Radavičius, rūškanu veidu kelis kartus pakartojęs „geriau bloga taika nei geras karas“?
Pagal naujausią scenarijų Šiaulių miesto savivaldybė turi atsiimti ieškinį iš Arbitražo teismo, o sudarant taikos sutartį koncesininkas įsipareigoja grąžinti pusę ginčytino koncesijos mokesčio – 107 tūkstančius eurų. Tiesa, permoka atiduodama ne iškart, o proporcingai mažinant koncesijos mokestį paskutiniuosius trejus metus.
Be to, arenos valdytojas likusį laiką iki sutarties pabaigos sutiko pasitenkinti mažesniu koncesijos mokesčiu – verstis nebe su 215, o su 160 tūkstančių eurų. Tiesa, į praradimus įskaičiuota ir grąžintina dalis už 2016 m. gautą koncesijos išmoką. Žodžiu, dėl šių susitarimų miesto biudžete per trejus metus liktų pakankamai apvali 165 tūkstančių eurų suma.
Tiesa, Arbitražo teismui Šiaulių miesto savivaldybė buvo pateikusi gerokai didesnį ieškinį nei išsiderėtoji suma. Todėl skeptikai turi teisę baksnoti pirštu, jog šioje istorijoje tikrasis laimėtojas yra už nusikalstamą arenos valdymą jau nuteistas G.Radavičius, kuriam reikės sugrąžinti 71 tūkstančiu eurų mažiau.
Bene didžiausiu Savivaldybės derybininkų laimėjimu galima laikyti tik tai, kad koncesininkas įsipareigojo atsisakyti tikrai nemenkos privilegijos – pirmumo teisės tomis pačiomis finansinėmis sąlygomis prasitęsti koncesijos sutartį dar dešimtmečiui.
Kita vertus, šią privilegiją bet kada galėjo atimti ir arenos tikroji savininkė Šiaulių miesto savivaldybė. Ankstesnė valdžia apskritai turėjo puikią progą teisme net ir nutraukti sutartį, kai viešąjį interesą dėl savavališkai „pagerintos“ sutarties gynė Šiaulių apygardos prokuratūra, bet šios galimybės kilniaširdiškai atsisakė – pasirašė taikos sutartį.
Dabartiniai miesto vadovai irgi turėjo ne vieną progą nesuteikti galimybės koncesininkui be konkurso sunkiai triūsti dar 10 metų. Prisiminkime vien tai, kad Lietuvos aukščiausiojo teismo galutine ir neskundžiama nutartimi G.Radavičius buvo pripažintas areną valdęs nusikalstamai. Beje, šis teismo procesas ir baigtis vėl buvo ne arenos valdymą prižiūrėti privalančių politikų ir valdininkų nuopelnas.
Skandalų drebinamai Lietuvos futbolo federacijai žinios apie G.Radavičiaus teistumą pakako – veikėjas buvo priverstas trauktis iš Šiaulių apskrities futbolo federacijos prezidento posto, mat nebeatitiko keliamų skaidrumo standartų. Savivaldybei – ne?
Apie derybų su Šiaulių miesto vadovais baigtį kalbėjęs G.Radavičius paatviravo, kad nė vienas nenori kažko prarasti ir sutikti su prastesnėmis sąlygomis. Apie sunkų gyvenimą susiveržus diržą kalbėjęs arenos valdytojas užsiminė, jog nurėžtos išmokos gali ir nepakakti – kitąmet jis gali vėl pasibelsti į Savivaldybės duris.
Kyla klausimas: kas vis dėlto laimės daugiau, jei Taryba palaimins sutarties pakeitimus?
Atrodo, kad svarstyklės vis dėlto krypsta į arenos valdytoją, kuriam nesėkmė teisme būtų kainavusi 71 tūkstančiu eurų daugiau. Negana to, G.Radavičiui naujoji sutartis visiškai atrištų rankas – iš sutarties braukiamas (jau antrąkart, bet šįsyk legaliai. – Aut. past.) garsusis 10.2 punktas, įpareigojantis koncesininką dalintis gautu pelnu. Tuo tarpu Savivaldybei išliktų prievolė bet kuriuo atveju mokėti koncesijos mokestį – po 160 tūkstančių eurų per metus.
Negana to, koncesininkas atsikratytų ir dabartinėje sutartyje įrašytos prievolės užsakinėti tarptautinę audito kompaniją, o jo veiklą kontroliuoti turinti Savivaldybės valdininkų ir politikų komisija galėtų išeiti ilgų atostogų.
Tiek Šiaulių arenos valdytojas, tiek jo užtarėjai dažnai išmeta kozirį – neva koncesijos mokestis per mažas, jį reiktų didinti. Siūloma pasidairyti Panevėžyje, kur koncesininkui atriekiama dar didesnė suma, minimas ir Kauno pavyzdys.
Tačiau kažkodėl kukliai nutylima, kaip yra uostamiestyje. Juk jokia paslaptis, kad „Švyturio“ areną valdanti įmonė koncesijos mokesčio negauna išvis – visus pinigus privalo užsidirbti pati. Negana to, valdytojas kasmet įsipareigojęs investuoti į areną po beveik 150 tūkstančių eurų.
Tikintiems, kad arenų valdymas išties yra nuostolingas verslas ar labdaringa veikla, lieka pasiūlyti atsimerkti.
Mitą apie nuostolingą veiklą anksčiau jau buvo praskleidę Kauno „Žalgirio“ arenos valdytojai, viešoje veiklos ataskaitoje pateikę, kad 2011 m. viduryje atidaryta arena per pusmetį gavo daugiau kaip 11 mln. eurų pajamų, o grynasis pelnas siekė daugiau kaip 5,1 mln. eurų (!).
Todėl įvertinus visas aplinkybes, nebūtų sąžininga teigti, kad Saulės mūšyje dėl Šiaulių arenos būtent miestas pasiekė pergalę. Jei kas ir vadintų tai laimėjimu, neabejoju, labiau tiktų kur kas kuklesnis pavadinimas – Pyro pergalė. Ir ne daugiau.
