Valstiečių vedlys R.Karbauskis tokius metodus pavadino kagėbistiniais – esą diskredituoti valdžią ir pirmiausia premjerą suinteresuotos užsienio žvalgybos, bet jis visai neoriginalus – tik nusičiupo konservatorių ginklą. Atseit kas jį ar premjerą puls, dirbs rusų naudai.
Seniai girdėta ir jau gerokai įgrisusi giesmė. Anksčiau konservatoriai buvo ypač pamėgę šaukti, kad kai jie puolami, tai naudinga tik Lietuvos priešams, kurie tradiciškai tapatinami su Rusijos režimu.
Vis dėlto konservatorių juodraštyje galima aptikti ir kai ką visiškai nauja. Jie tarsi pripažįsta iki šiol menkai pastebėtą faktą: šalyje per pastaruosius porą metų įvyko politinis virsmas.
Kai valstiečiai laimėjo Seimo rinkimus, ne tik konservatoriai, bet ir kai kurie išmintingiausi politikos komentatoriai akivaizdžiai tikėjosi, kad ši politinė jėga pakartos A.Valinsko tautos prisikėlimą žadėjusios partijos likimą: susiskaldys, subyrės ir išnyks lyg dūmas.
Pranašystės neišsipildė. Įvyko priešingai: nepaisant kelių asmenų nubyrėjimo, valstiečiai per porą metų tik labiau sutelkė valdžią savo rankose ir šioje Seimo rudens sesijoje, matyt, jau mėgausis ir oficialia dauguma.
Gal net patys to nepastebėdami konservatoriai strategijos juodraščiu šį faktą pripažįsta. Negana to, jie visiškai nurašo iš Lietuvos politinio gyvenimo kaip išnyksiančias, į Seimą nepakliūsiančias partijas ir Liberalų sąjūdį, ir „socialdarbiečius“.
Dabar svarbiausias Tėvynės sąjungos priešas, į kurį ateityje turės lėkti visos strėlės, jau ne socialdemokratai. Tai valstiečiai.
Tokios mintys, net jei tik juodraštinės, rodo esminį konservatorių mąstymo posūkį. Per visą atkurtos nepriklausomybės laikotarpį konservatorių ir socialdemokratų politinė kova lėmė Lietuvos politiką, jie vieni kitus keitė valdžioje, laikė svarbiausiais konkurentais.
Ar po 28 metų socialdemokratai nueina nuo arenos, o kairiųjų dvikovoje su dešiniaisiais juos keičia valstiečiai? Bent konservatoriai, atrodo, linkę taip manyti.
Iš tiesų pro iškeltas valstiečių galvas beveik nematyti su jais koalicijoje likusių „socialdarbiečių“. Liberalai sudaužyti ir nežinia kada atsigaus, o ir Europje šio sparno partijos praranda pozicijas – jas išstumia tiek dešinės, tiek kairės populistai.
Tik gal dar per anksti skelbti socialdemokratijos Lietuvoje mirtį. Skilus socialdemokratams abi partijos atsidūrė antrajame politikos ešalone, o „socialdarbiečiai“ atrodo dar ir pavargę, nepasakantys nieko naujo, todėl labai nesunku nuspėti, ką jie kalbės per rinkimų kampaniją.
Tačiau G.Paluckas gali pateikti ir staigmenų. Atsisakydamas pasirašyti partijų susitarimą dėl gynybos politikos, kuriuo numatoma iki 2030 m. padidinti krašto apsaugos finansavimą iki 2,5 proc. BVP, jis sukėlė konservatorių, laikančių tokius planus net per mažai ambicingais, pasipiktinimą, bet, ko gero, rinkėjų neprarado, o greičiau laimėjo.
Net jeigu tokie politikai kaip R.Juknevičienė ir mano, jog prieštarauti gynybos išlaidų didinimui gali tik Maskvos agentai, Lietuvoje yra žmonių, ir jų turbūt ne taip ir mažai, manančių kitaip.
Vienintelis išsiskirdamas iš partijų pritariančiųjų choro, pasisakydamas dar ir prieš visuotinį šaukimą į karinę tarnybą, kuriuo džiaugiasi ne visas jaunimas, G.Paluckas aiškiai taikosi į šiuos balsus ir pataiko tiksliai.
Jis tai grindžia socialdemokratų ideologija, kad svarbiausia – socialinė politika. Šauksmai, jog socialinių išlaidų nevalia priešinti su gynybos biudžetu, neįtikins žmonių, kurie mano, kad Lietuvos saugumui visuomenės nepasitenkinimas gyvenimo lygiu kelia net didesnį pavojų nei galima Rusijos agresija.
Vienaip ar kitaip, tokia pozicija aiškiai išsiskiria, ir kuo daugiau G.Paluckas bus puolamas už savo kairumą, tuo labiau jis bus pastebimas viešojoje erdvėje.
