Tuo metu Lietuvos pusė nežino, kaip reaguoti į užgriuvusį dėmesį. Istorikai tvirtina viską ištyrę: J. Noreika-Generolas Vėtra žydų nežudęs, bet su naciais kolaboravęs.
Seimo Valstybinės istorinės atminties komisijos pirmininkas Arūnas Gumuliauskas pasirodžiusias publikacijas vadina mėgėjiškomis, kliaujasi Lietuvos istorikais, tačiau ar Vilniaus centre turi kabėti lentelė J. Noreikai, nesako.
„Išbandymas Lietuvai: J. Noreika – nacių kolaborantas ar nacionalinis didvyris?“. Taip pavadinta publikacija įtakingame JAV leidinyje.
„The New York Times“ korespondentas Maskvoje Andrew Higginsas straipsnį pradeda pristatydamas J. Noreiką kaip žmogų, kurio nuopelnais jau daugybę metų didžiuojasi jo gimtasis Šukionių kaimas, įsikūręs vakarinėje Lietuvos dalyje.
J. Noreikos vardu pavadinta Šukionių kaimo pagrindinė mokykla, o šalia sodybos, kurioje jis gimė, atidengtas šiam žmogui skirtas paminklinis akmuo.
Nepaisant viso to, pašnibždomis be perstojo kalbama, esą J. Noreika padėjo naciams žudyti žydus. Anot laikraščio, vis dėlto vyrauja įsitikinimas, kad tokio pobūdžio kalbas inicijuoja piktavališkos išorės jėgos, padedančios Maskvai vykdyti gerai sustyguotą kampaniją, kurios tikslas – lietuvius pavaizduoti kaip fašistus.
Deja, rašo „The New York Times“, pastaruoju metu kaltinti Rusiją vykdant propagandą tapo gerokai sunkiau dėl paties J. Noreikos anūkės Silvijos Foti, šių metų liepą paviešinusios šokiruojančią žinią, esą jos senelis buvo brutalus antisemitas ir nacių kolaborantas.
Prašo nukabinti atminimo lentą
Klausimą dėl Generolo Vėtros vasaros viduryje kėlė Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė (LŽB). Vilniaus geto sunaikinimo 75 m. metų sukaktį mininčius žydus glumina visuomenėje vis dar kylančios diskusijos dėl J. Noreikos atminimo įamžinimo.
Bendruomenės tvirtinimu, J. Noreika „ženkliai ir tiesiogiai prisidėjo prie Holokausto vykdymo politikos Lietuvoje“. Bendruomenės tvirtinimu, yra išlikę J. Noreikos pasirašyti dokumentai dėl žydų izoliavimo.
„Įvertinus turimą informaciją, darytinos išvados dėl J. Noreikos kolaboravimo su nacių valdžia bei prisidėjimo prie Lietuvos žydų persekiojimo, todėl šis asmuo vienareikšmiškai negali būti pristatomas kaip Lietuvai nusipelnęs asmuo“, – ir šiandien kartoja bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky.
LŽB pastebi, kad iki šiol nepašalintas J. Noreikos atminimui skirtas ženklas – lenta ant Lietuvos Mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos pastato. Bendruomenė prašo atsakingų institucijų susitelkti operatyviam šios politinės, etinės ir teisinės problemos sprendimui ir pasirūpinti derama pagarba Holokausto aukoms – išspręsti J. Noreikos atminimo lentos pašalinimo klausimą iki valstybinės Lietuvos žydų genocido aukų atminimo dienos 2018 m. rugsėjo 23-ąją minėjimo.
Ši skaudi sukaktis – jau ateinant sekmadienį.
Lietuvos istorikai mato kitaip
Tuo metu Seimo Valstybinės istorinės atminties komisijos pirmininkas istorikas Arūnas Gumuliauskas Generolo Vėtros klausimu remiasi Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro (LGGRTC) 2017 m. pažyma.
Joje rašoma: „Apibendrinant galima teigti, kad vokiečių okupacijos laikotarpiu J. Noreika nėra dalyvavęs žydų masinėse naikinimo operacijose Telšių ir Šiaulių apskrityse. Tačiau okupacinei nacių valdžiai jį, kaip ir kitus lietuvių civilinės administracijos pareigūnus, pavyko įtraukti į su žydų izoliavimu susijusių reikalų tvarkymą.“
Pažymoje aiškinama, kad 1941 m. liepą nacių okupacinei valdžiai nepavyko įtraukti J. Noreikos į Telšių aps. Plungės vls. vykusią žydų naikinimo operaciją. Tačiau, pastebi istorikai, esami archyviniai duomenys, istoriniai darbai leidžia teigti, kad J. Noreikos veikla tuo metu, kai jis ėjo Šiaulių aps. viršininko pareigas, buvo susijusi su žydų izoliavimu.
A. Gumuliausko nuomone, užsienyje pasirodančiose publikacijose, taip pat anūkės S. Foti pareiškimuose daug netiesos – pavyzdžiui, dėl žydų naikinimo Plungėje.
„Taigi yra labai kvalifikuotas atsakymas, aš jį turiu, kol kas į mus niekas šiuo klausimu nesikreipė. Aš stebiu visas publikacijas, bet man jos atrodo labai mėgėjiškos, ypač anūkės pasisakymai. Aš manau, tai turėtų persikelti į žymiai aukštesnę plotmę – tyrimų ir analizės, o ne manipuliuoti netikrais faktais ar tik nuogirdoms“, – sakė A. Gumuliauskas.
Pasak A. Gumuliausko, kol kas ši problema sprendžiama spontaniškai, kada „vienas kažką parašo, kitas kažką parašo“. „Jei būtų koncentruotas paklausimas, mes šią problemą spręstume, bet kol kas tik pasišaudymai. Kai susipažinau su ataskaita, mano nuomonė šiek tiek atsargesnė, kad galėčiau daryti labai kategoriškas ir konkrečias išvadas“, – teigė Seimo narys.
Jis neatsakė į klausimą, ar Generolas Vėtra turėtų būti pagerbtas atminimo lentele. Nuomonę jis žada pateikti atsiradus naujiems tyrimų rezultatams.
Pripažįsta kolaboravus
„The New York Times“ publikaciją skaitė ir LGGRTC vadovė Birutė Burauskaitė.
„Ne pirmą kartą kas nors sugalvoja testą Lietuvai, dėl socialinių dalykų ir dėl šitų, tai labai rimtas klausimas, reikia labai profesionaliai, kvalifikuotai ir rimtai jį spręsti“, – sako B. Burauskaitė.
Pasak jos, J. Noreika nebuvo uolus nacių įsakymų vykdytojas – jis buvo išsiųstas į Štuthofo lagerį. Kaip rašoma centro pažymoje, vokiečių saugumo policijos ir SD vadas Lietuvoje Karlas Jėgeris taip apibūdino J. Noreikos suėmimo priežastis: „Vadovavo lietuvių pasipriešinimo judėjimui ir ypač kurstė prieš Reicho komisaro paskelbtą lietuvių tautos mobilizaciją.“
„Be to, sovietinių tyrinėtojų byloje jam irgi nėra inkriminuojama žudynės, bet kad jis bendradarbiavo būdamas Šiaulių apskrities viršininku, yra tokių duomenų. Jei toje valdžioje esi, formaliai jai priklausai, gal jis nelaikė savęs kolaborantu, bet, žiūrint į jo veiklą, galima vadinti, kad jis buvo nacių kolaborantas“, – dėstė pašnekovė.
Tačiau į J. Noreiką B. Burauskaitė siūlo žiūrėti grįžtant prie tų laikų situacijos. Jos aiškinimu, žydų kaltintojai geto steigėjus paprastai priskiria prie tų, kurie prisidėjo prie žudynių. Tačiau, teigia pašnekovė, to meto žmonėms nebuvo savaime suprantama ir žinoma, kad getas yra pirminis etapas iki duobės.
„Mes labai sunkiai atskiriame, ką dabar žino istorikai apie tų dienų situaciją ir ką galėjo tas žmogus, veikiantysis asmuo, tuo metu žinoti. Tai įvertinti labai svarbu“, – kalbėjo B. Burauskaitė.
Tačiau kas turi reaguoti į užsienio spaudoje keliamus klausimus?
B. Burauskaitės teigimu, politikams šiame etape nereikėtų kištis, kadangi tai istoriniai dalykai ir vertinimai. „Mes dažnai atsiduriame situacijoje, kada centro istorikus verčia duoti ne tik istorinę išvadą, bet ir nurodyti, ar nukabinti lentą, nenukabinti, pervadinti gatvę ar ne. Tam yra politikai, kurie, turėdami informaciją, patys tegul sprendžia, tegul nelenda į krūmus.
Tegul apsisprendžia, ar, jų nuomone, žmogus, kuris veikė iki karo ir karo metais, buvo nubaustas ir nacių už nepakankamai uolų darbą, o paskui kito okupanto nužudytas... Tai kaip tik yra atspindys, per kokius išbandymus ėjo Lietuvos žmonės, kas čia vyko, kaip sakė Timothy Snyderis, kruvinose Europos žemėse“, – sakė centro vadovė.
Ji apgailestauja, kad politikai nuo atsakomybės bėga – nori, kad istorikai priimtų ir politinį vertinimą. Pasak B. Burauskaitės, niekas negali teigti, kad neatsiras papildomų dokumentų, bet šiandien J. Noreikos atvejis ištirtas.
Ką rašo „New York Times“: viltis sugriovęs verdiktas
Kaip teigiama „The New York Times“ publikacijoje, savo vienareikšmišką verdiktą straipsnio pavidalu S. Foti publikavo leidinyje „Salon“, kaipmat sukeldama ne tik nacionalinio lygmens emocingus debatus pačioje Lietuvoje, bet ir „juk sakėme“ tipo žinučių srautą valstybės kontroliuojamoje Rusijos žiniasklaidoje.
„Tai, ką sužinojau, mane siaubingai šokiravo, – sakė S. Foti. – Nieko apie visą šį nacių reikalą iki tol nebuvau girdėjusi.“
Šokiravo ši žinia ir Jolantą Tamošiūnienę, Šukionių Jono Noreikos pagrindinės mokyklos mokytoją ir bibliotekininkę.
Vis dėlto labiausiai ją sukrėtė ne pats S. Foti atradimas, o tai, kad patriotais save laikančių emigrantų šeimos narė šį atradimą paskelbė viešai, privatų šeimos reikalą paversdama vieša nacionaline gėda.
„Visi čia esame girdėję, ką karo metais darė J. Noreika, – sakė J. Tamošiūnienė. – Akivaizdu, kad jo pasirinktas kelias buvo klaidingas. Tačiau jo anūkei derėjo patylėti. Kiekvienoje šeimoje yra bjaurių dalykų, tačiau apie juos nutylima. Verčiau apie tai nekalbėti.“
Nenorą viešinti šeimos paslapčių galima suprasti, rašo A. Higginsas. Pasak jo, tokiai mažai, daugybę traumų patyrusiai šaliai, kuri po to, kai 1918 m. pirmąsyk tapo nepriklausoma nuo Rusijos, vieną kartą buvo okupuota nacistinės Vokietijos ir du – Sovietų Sąjungos, tai tarsi natūralus savigynos mechanizmas.
Tačiau ši tyla suteikia tik dar daugiau svorio Rusijos tvirtinimams, esą lietuviai mėgina dangstyti nusikaltėlius, ir šaliai, kuri pagrįstai didžiuojasi sukūrusi tolerantišką ir demokratišką valstybę ant Sovietų Sąjungos paliktų griuvėsių, užtraukia ilgą ir kartais nepelnytai tamsų šešėlį.
Niekas Lietuvoje neneigia nei Holokausto, nei to, kad savo vaidmenį jame suvaidino ir vietos gyventojai. Apie jo baisumus mokoma mokyklose, jį viešai smerkia šalies valdžia. Pastaruoju metu pasigirsta vis daugiau raginimų iš jaunesniosios kartos – tos, kurios sąmonė mažiau sužalota prisiminimų apie sovietų priespaudą, sąžiningai įvardyti kai kurių nacionalinių didvyrių, tarp jų ir J. Noreikos, vaidmenį.
Sovietmečio prisiminimai – skaudesni
Neseniai Lietuvoje viešėjęs Izraelio ministras pirmininkas Benjaminas Netanyahu gyrė Lietuvos veiksmus pagerbiant Holokausto aukų atminimą ir šalies pasiryžimą siekti užkirsti kelią bet kokioms antisemitizmo apraiškoms.
Atsižvelgdamas į S. Foti paskelbtas išvadas, Vilniaus miesto meras kreipėsi į Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrą, prašydamas iš naujo įvertinti, ar J. Noreika vertas nacionalinio didvyrio vardo, ir išsiaiškinti, ar jo garbei skirta memorialinė lenta ant Lietuvos mokslų akademijos bibliotekos fasado neturėtų būti nuimta.
Vis dėlto Europoje nacionalistinėms nuotaikoms stiprėjant ir įtampai su Rusija didėjant, J. Noreikai pavyko, nepaisant pasikartojančių protestų, išlikti saugiam ant pjedestalo.
Bandymams išbraukti J. Noreiką iš didvyrių gretų priešinasi ne tik nacionalistai, bet ir daugelis lietuvių, kurių artimieji buvo ištremti arba nukankinti KGB. A. Higginso teigimu, šie nusikaltimai Holokaustą – kur kas didesnio masto nusikaltimą – jų akyse daro mažiau ryškų ir neleidžia jiems smarkiai smerkti tų, kurie savo veiksmais priešinosi sovietų valdžiai.
„Apie kovą su komunizmu jie sukūrė ištisą nacionalinį naratyvą, kurio nepajėgia išardyti“, – sakė Pietų Afrikos litvakas Grantas Gochinas, Holokausto metais Lietuvoje praradęs 100 savo šeimos narių, iš kurių nemaža dalis žuvo J. Noreikos žinioje buvusioje teritorijoje.
Giliausiai į daugelio lietuvių, latvių ir estų atmintį įsirėžęs prisiminimas iš karo ir pokario metų, pasak rašinio autoriaus, susijęs su tremtimi: apie 200 tūkst. žmonių išvežta Sibirą ir Kazachstaną, dešimtys tūkstančių pasitraukė į mišką.
Kitų, visų pirma tų, kurių prisiminimus apie šeimą paženklinęs Holokaustas, akyse – tai taip pat neabejotinai skaudi nelaimė, tačiau kur kas mažiau siaubinga už sistemingą daugiau kaip 200 tūkst. Lietuvos žydų sunaikinimą.
Seniai žinomas propagandinis metodas
„Kiekviena tauta turi turėti savo didvyrius. Šiuo požiūriu lietuvius suprantu. Tačiau kaip galima didvyriais laikyti tokius, kaip J. Noreika?“ – sakė į pensiją išėjęs profesorius, vienintelis Vilniuje likęs žydas, gimęs čia dar iki užeinant naciams 1941 m., Pinchosas Fridbergas (80).
P. Fridbergo teigimu, lietuvių sąmonę temdo gili Rusijos baimė ir plačiai paplitęs įsitikinimas, kad viskas, kas kenkia jų šalies įvaizdžiui, yra Rusijos skleidžiama dezinformacija ar – mažų mažiausiai – skeptiškai vertintina žinia, kadangi yra į naudą Kremliui.
„Kad ir ką kas sakytų ar darytų, jei tai nukreipta prieš Rusiją, jie – didvyriai“, – sakė P. Fridbergas.
2015 m. gavęs grupės žymių Lietuvos visuomenės veikėjų pasirašytą peticiją, kuria reikalauta nukabinti nuo bibliotekos sienos Vilniuje J. Noreikai skirtą memorialinę lentą, Genocido ir rezistencijos tyrimo centras paprieštaravo – esą panieka, kuri dabar rodoma Lietuvos patriotų atžvilgiu, yra inicijuojama kaimynų Rytuose.
Maskvos oponentų vaizdavimas fašistais – jau dešimtmečius Rusijos naudojama propagandos priemonė, pažymi A. Higginsas. Lietuvius, latvius, estus ir ukrainiečius, kurie mėgino priešintis įtraukiami į Sovietų Sąjungą, Maskva visą laiką bandė parodyti kaip nacių kolaborantus arba jų ideologinius įpėdinius, nesvarbu, kokios iš tikrųjų buvo šių žmonių pažiūros ar nuveikti darbai.
Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas šį naratyvą tęsia toliau, nuolat lygindamas Rusijos oponentus su fašistais.
Anot Vilniuje gyvenančio jidiš kultūros puoselėtojo amerikiečio Dovido Katzo, reaguojant į Rusijos skleidžiamą propagandą, tokioms šalims, kaip Lietuva ir Ukraina, vertėtų karo istorijoje aiškiai atskirti didvyrius nuo nusikaltėlių. Tačiau vietoj to jos susigūžia, tarsi gindamosi, taip tik kenkdamos pačios sau.
„Vien tai, kad Rusija kažką pasako turėdama blogų kėslų, nepadaro to kažko automatiškai blogo“, – sakė jis.
Paskutinius karo mėnesius J. Noreika praleido įkalintas nacių – būtent šį faktą jo gynėjai paprastai pasitelkia kaip argumentą, įrodantį, kad jo pažiūros iš tiesų niekada nebuvusios pronaciškos. Tačiau pagrindinis motyvas, kodėl Lietuvoje jis laikomas didvyriu, pasak straipsnio autoriaus A. Higginso, yra tai, kad Sovietų Sąjunga yra apkaltinusi jį išdavyste ir už vaidmenį organizuojant antikomunistinį pasipriešinimą nuteisusi mirties bausme. Autorius taip pat pažymi, kad po karo J. Noreika dirbo teisininku Mokslų akademijoje Vilniuje.
Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, kaltinimai J. Noreikai buvo panaikinti, o jis pats paskelbtas kankiniu, ignoruojant faktą, kad nacių okupacijos laikotarpiu jis dirbo valdžios struktūrose.
„Žudikas prie rašomojo stalo“
Kaip skelbia „The New York Times“, šiandien šalis nusėta Holokausto aukų kapavietėmis ir memorialais, ir vienas didžiausių tokių objektų – miške Plungės rajone, kaip tik toje teritorijoje, kurioje J. Noreika vadovavo Lietuvos aktyvistų frontui (LAF) – antisemitizmą atvirai propagavusiai grupuotei, aršiai kovojusiai prieš sovietų okupaciją, o po metų džiaugsmingai pasitikusiai nacius kaip išvaduotojus.
Pasak iki karo Vilniuje gyvenusio žydo sūnaus Eugenijaus Bunkos, J. Noreika veikiausiai nežudė žydų pats, tačiau jam esą vis tiek tenka už tai atsakomybė – jis buvo administratorius, pasirašinėjęs įsakymus nusavinti žydų turtą ir vykdyti žydų izoliavimą.
„Girdžiu visus šiuos žmones šaukiant, kad mūsų patriotus reikia ginti, tačiau tie, kurie laikosi kitokio požiūrio, – visi tyli“, – sakė jis.
„Mano senelis turėjo būti baltasis riteris žėrinčiais šarvais, neabejotinas didvyris nuo pradžios iki galo“, – sakė S. Foti. Deja, vietoj to jai teko suprasti, kad jis buvo masinių žudynių bendrininkas. J. Noreika, kalbėjo ji, nespaudė gaiduko – jis buvo „žudikas už rašomojo stalo“.
Jos teigimu, J. Noreika prižiūrėjo žudynių vykdymą Plungėje, kurioje pats su šeima įsikėlė į jaukius iš žydų atimtus namus, ir Šiauliuose, kuriuose 1941 m. antroje pusėje, valdant naciams, pradėjo eiti apskrities viršininko pareigas.
„Lietuviai buvo išprievartauti tris kartus: dukart – komunistų ir kartą – nacių, – sakė S. Foti. – Jie težino tik tai, kad buvo išprievartauti – kad tai jie yra aukos. Jokioms kitoms aukoms vietos jų sąmonėje nėra.“
