Beveik prieš du dešimtmečius Lietuvos ir Latvijos parlamentai rugsėjo 22-ąją paskelbė Baltų vienybės diena, kuri kasmet minima uždegant laužus ant piliakalnių. Šimtai laužų liepsnos ir šį šeštadienį, popiežiaus atvykimo dieną.
Kalbėdamas su „Lietuvos rytu“ senojo baltų tikėjimo „Romuvos“ religinės bendrijos vaidila Jonas Vaiškūnas pripažino, kad toks sutapimas jiems šiek tiek nepatogus.
„Popiežiaus vizitas – labai rezonansinis, todėl kai kurie Baltų vienybės dienos organizatoriai tiesiog perkėlė savo renginius.
Pavyzdžiui, Vilniuje kasmet tą dieną deginamos šiaudinės skulptūros, tačiau šiemet tai buvo padaryta rugpjūčio 8-ąją ir pavadinta Tautos diena.
Baltų vienybės dienos niekas nenukelia, ji įtvirtinta kalendoriuje, negali būti nei pastumta, nei nukelta, kaip ir pats lygiadienis – astronominis reiškinys.
Tad ir Lietuvoje, ir Latvijoje degs laužai ant piliakalnių, vyks keli šimtai didelių ar mažų renginių. Popiežiaus atvykimas jų nesustabdys, tik gal apie tai bus mažiau išgirsta“, – kalbėjo J.Vaiškūnas.
– Kodėl jūs, pagonys, nutarėte pasveikinti atvykstantį Katalikų bažnyčios vadovą?
– Prieš popiežiaus vizitą tikimės provokacijų. Žmonės, kurie nenori, kad mūsų „Romuvos“ religinė bendrija būtų įteisinta ir pripažinta valstybine, gali organizuoti įvairias provokacijas prisidengę mūsų vardu.
Todėl nutarėme pasveikinti į Lietuvą atvykstantį didžios religijos dvasinį vadovą ir tuo pabrėžti, kad gerbiame visus tikėjimus, tarp jų ir krikščionybę, nepaisant istorinių peripetijų.
Taip pat norėtume priminti popiežiui mūsų didžiojo valdovo Gedimino principą, kad visi pripažįstame vieną Dievą ir garbiname jį pagal savo papročius. Bet taip pat pripažįstame kitas tautas, kurios garbina savo Dievą pagal savo papročius, ir tikimės to iš kitų.
Tikimės, kad ir Pranciškaus tikėjimo atstovai, kurie dabar Lietuvoje sudaro daugumą, šios mūsų teisės neatims arba neginčys.
– Ar Pranciškus yra kalbėjęs apie pagonis?
– Popiežius nėra nieko pasakęs, tik yra atsiprašęs už Kryžiaus žygius. Tiesa, nepamenu, ar šis, ar prieš tai buvęs.
– Kaip tai vertinate?
– Visada malonu, kai kas nors atsiprašo. Bet negirdėjau, kad būtų atsiprašyta Lietuvos. Atsiprašymai buvo abstraktūs: „Už Kryžiaus žygius.“ Norėtųsi, kad atsiprašymas būtų ne anoniminis, o konkretus.
– Kaip, jūsų manymu, pasitikdami popiežių turėtų elgtis politikai, kurie išpažįsta senąjį baltų tikėjimą?
– Nežinau, ar politikai apskritai turėtų ką nors daryti per popiežiaus vizitą, ar jie turėtų pulti ir bučiuoti jam ranką? Mano manymu, jie turėtų elgtis natūraliai.
Įsivaizduokime politiką, kuris yra marginalaus tikėjimo atstovas – ne Ramūną Karbauskį, kokį nors kitą. Tarkime, Latvijos prezidentą Raimondą Vėjuonį, apie kurį sakoma, kad jis yra dievturių šalininkas.
Mano manymu, popiežiui atvykus į Latviją, jis neturėtų apsimesti tuo, kuo nėra. Jis turėtų elgtis pagal savo vidinius įsitikinimus.
Būkime savimi. Jei visi klaupiasi, o tau tai svetima, nesiklaupk. Tegu žino, kad yra kitokių tikėjimų, kitokių laikysenų ir jos yra gerbtinos.
– O kodėl siūlote nekalbėti apie R.Karbauskį?
– Kai mes kalbame apie R.Karbauskį, sakome „sekėjas“. Jis pats to niekada nepasakys. Mes jaučiame, kad jis mums simpatizuoja, bet nėra mūsų bendrijos narys.
Galima būti kataliku, bet niekas jūsų nevadins Katalikų bažnyčios nariu.
O R.Karbauskį bandoma specialiai įbrukti į romuviečius.
Tai žmogus, kuris mus gerbia ir myli. Norėčiau, kad visi politikai tokie būtų. Tarp garsių žmonių yra nedaug tokių, kurie viešai gerbia mūsų tikėjimą.
R.Karbauskis yra pavyzdys politikams. Juk kiekvienas lietuvis savo senąją tradiciją turėtų gerbti. Tai suderinami dalykai.
Kodėl vis stengiamasi vienus su kitais supriešinti: jei tu už pagonis, tai esi prieš krikščionis?
– Ar Lietuvos pagonys nenukentėjo dėl popiežiaus vizito? Juk Seime buvo nukeltas svarstymas dėl jūsų pripažinimo valstybine religija.
– Atsakymas: „Ne!“ Mano manymu, svarstymas pripažinti mus valstybine religija neturi jokio ryšio su popiežiaus atvykimu.
Šį rudenį, kai Pranciškus bus išvažiavęs ir šis klausimas vėl iškils, esu įsitikinęs, bus ieškoma kitokių paaiškinimų, kodėl reikia šį svarstymą atidėti.
Taip, apie tai buvo kalbama per Seimo sesiją: popiežius atvažiuoja, nereikia „Romuvos“ pripažinti. Girdėjau, ir neoficialiai buvo skambinama iš aukštų rūmų, taip pat įvairių dvasinių centrų į Seimą, sakant: baikit, ką jūs darot, Pranciškus atvažiuoja, čia įžeidimas.
Tik klausimas, kuo tai įžeidžia popiežių, kaip jis būtų paniekintas, jei mus pripažintų? Ar todėl, jog popiežius siuntė kalavijuočius ir kryžiuočius, kad išnaikintų šį tikėjimą, o jo atvažiavimo proga paaiškėjo, jog Lietuvos katalikai neatliko darbo iki galo?
Kitaip nesuprantu, kodėl popiežiui turėtų rūpėti, ką mūsų valstybė pripažįsta ir ko ne.
– Vis dėlto ar jus galima vadinti pagonimis? Atrodo, kad romuviečiai vengia šio žodžio.
– Vadinkite. Bet yra žmonių, kurie nenori, kad juos taip vadintų.
Žodis „pagonybė“ atsirado istoriniame kontekste, kai buvo vartojamas neigiamai. Pavyzdžiui, ir kai kurie čigonai nori būti romais, o gruzinai – kartvelais.
Dabar jau atsirado mokslininkų terminas „prigimtinis tikėjimas“. Kitaip sakant, savas, neatneštas iš šalies, perduodamas iš kartos į kartą.
– Ar Lietuvos ir Latvijos prigimtinio tikėjimo žmonės visai neseniai susijungė į bendrą senovės baltų religinį judėjimą irgi dėl popiežiaus Pranciškaus vizito į Baltijos šalis? Juk tiek metų šis klausimas net nebuvo svarstomas.
– Jeigu mūsų valstybės Lietuva ir Latvija niekaip politiškai negali susivienyti, yra atskirtos dėl politinių procesų, tai dvasiniu lygiu pareiškėme, kad kuriame bendrą religinį judėjimą, kad mūsų iki šiol besiplėtojusios religinės šakos jungiasi ir tai yra viena religija.
Ir Lietuvoje, ir Latvijoje sieksime, kad būtume pripažinti tautine etnine religija.
Iš pirmų lūpų
Tomas Viluckas, Religinio gyvenimo apžvalgininkas:
„Popiežiaus Pranciškaus atvykimas į Lietuvą per Saulės mūšio metines yra sutapimas, atkreipiantis mūsų dėmesį į tai, jog kadaise Evangelija į Lietuvą buvo nešama ugnimi ir kardu, o dabar popiežius atvyksta kaip taikos apaštalas.
Popiežius Jonas Paulius II per didįjį krikščionybės jubiliejų 2000 metais atsiprašė už Kryžiaus žygius.
Į Kryžiaus žygius mes žiūrime iš savo lietuviškos perspektyvos. Bet pasaulyje Kryžiaus žygiai yra siejami su konfliktais Viduriniuose Rytuose. Ginkluotų Romos karių siuntimas į Šventąją Žemę buvo skirtas apsaugoti piligrimus nuo puldinėjimų.
Tik vėliau tai tapo ekspansija, bandymu įtvirtinti galią ginklu. Ordinai, turėję vykdyti policijos funkciją, ilgainiui virto kariniais padaliniais, kurie plėšikaudavo. Kryžiuočių ir Kalavijuočių ordinai buvo išformuoti, o kai kurie ordinai net Bažnyčios uždrausti.
Saulės mūšis – istorinė data, susieta su mūsų tautine tapatybe. Bet kiek tos gentys, kurios tuo metu kovėsi su kalavijuočiais, turėjo tautinio tapatumo su lietuviais? Iki šiol neturime aiškaus vaizdo, kas ten vyko.
Žinoma, tai, kad Evangelija buvo pasitelkiama kaip įrankis ginkluotiems užpuldinėjimams, yra apgailėtina.“
Grigalius IX atleido kalavijuočius nuo įžadų
1236 metų vasarą Rygoje susitelkė nemaža kariuomenė, kai kuriais skaičiavimais, galėjusi siekti nuo 4 iki 8 tūkstančių karių. Tarp jų buvo 55 kalavijuočių riteriai, 550 jų palydovų ir maždaug tiek pat kryžininkų (600). O Lietuvos padėtis tuo metu buvo sunki, gal net kritiška.
Kalavijuočių ordino magistro Folkvino vedama kariuomenė maždaug rugsėjo pradžioje iš Rygos patraukė į Lietuvą, kur pasidalijusi į būrius ir plėšdama kraštą pamažu judėjo link Šiaulių, bet priešais juos pasuko atgal per pelkes bei šilynus.
Rugsėjo 21-ąją, visą dieną žygiavę per pelkes, kariuomenės pulkai priėjo upelį (greičiausiai Mūšą), netoli kurio žvalgai pastebėjo lietuvius. Folkvinas norėjo iš karto žygiuoti jų pasitikti ir taip pasirinkti mūšiui patogesnę poziciją.
Bet išaušus rugsėjo 22-osios rytui ir baltų kariuomenei prisiartinus prie stovyklavietės, kryžininkų kariuomenė staiga nutarė trauktis. Bet buvo jau vėlu – paaiškėjo, kad nakvynės vietą iš vienos pusė supa pelkė.
Eiliuotosios Livonijos kronikos teigia, kad kryžininkai pateko į tokią padėtį, kurioje beveik negalėjo priešintis, todėl blaškėsi pakrikę, bandė pasprukti iš apsiausties ir buvo išmušti nesipriešindami.
Ten pat nurodoma, kad kalavijuočiai, vadovaujami magistro Folkvino, nepakriko ir bandė gintis, bet galiausiai lietuviai kuokomis juos išmušė.
Anot minėtos kronikos, mūšyje žuvo 48 Kalavijuočių ordino riteriai ir pats magistras Folkvinas.
Daugumos istorikų nuomone, Saulės mūšiui vadovavo žemaičių kunigaikštis Vykintas.
Sumuštos kalavijuočių kariuomenės likučiai rugsėjo pabaigoje pasiekė Rygą ir nesugebėjo net išsiųsti žinios popiežiui apie įvykusią katastrofą.
Tik prasidėjus laivybos sezonui, kovą, pas popiežių Grigalių IX su žinia apie pralaimėjimą išvyko kalavijuočių pasiuntinys. Ten buvę Kalavijuočių ordino atstovai, suklupę prieš popiežių, buvo atleisti nuo savo įžadų, įpareigoti vilkėti vokiečių ordino drabužius ir laikytis jo taisyklių.
Paminklas jau griūva dar nepastatytas
Lauke prie Jauniūnų kaimo (Joniškio r.), kuris paskelbtas Saulės mūšio vieta, jau dešimt metų nesėkmingai bandoma pastatyti memorialą.
Buvo planuojama sustumti kalvą, ant kurios per šventes degs laužai, pastatyti mūšio areną su saulės laikrodžiu, iškasti tvenkinį ir per jį nutiesti tiltą. Vienoje tilto pusėje turėjo būti pasodintas ąžuolynas, kitoje – ordino riterių pralaimėjimą simbolizuojanti kelmynė. Tam išleista daugiau nei 600 tūkst. eurų. Bendra objekto vertė – 1,386 mln. eurų.
Tačiau per tą laiką gigantiškas objektas pradėjo griūti.
Tiesa, istorikai vis dar nesutaria, kur iš tikrųjų vyko Saulės mūšis.
