Kartą per penkerius metus išsinuomoji visas daugiau ar mažiau vaizdingesnes vietas. Ir tada lauki, kol sutrikę kandidatai į prezidentus ima prašyti pernuomoti. Juk neskelbsi savo ilgai slėpto ir ilgai laukto apsisprendimo buitiškai, iš kokios nors virtuvės ar troleibuso.
O jei rimtai, tai pastarojo meto gyvos feisbuko transliacijos ir vaizdingo fono ieškojimai rodo bandymus suteikti mūsų rinkimų nuobodybei bent šiek tiek šou elementų. Ir, aišku, pamaitinti simbolikos ieškotojus.
Jei kandidatas atsiveria Kaune ir po daugiametriniu Vyčiu, dar kitaip vadinamu tiesiog Vici skulptūra, vadinasi, save jis nori priešpriešinti Vilniui, kitaip tariant, tapatintis su visa likusia Lietuva.
Jeigu kitas kandidatas apnuogina savo sprendimą Biržų pilyje, vadinasi, jis daugiau linkęs gręžtis į tuos laikus, kai dar nebuvo globalizmo, visi valgėm taurus, užkąsdami vilpišiais, laikėmės baltiškos draugystės ir apskritai buvom tyresni.
Jeigu trečiasis pasiskelbia greta Vilniaus universiteto Gyvybės mokslų centro, jis, suprask, simbolizuoja proveržį, žinias, genų žirkles ir kitus žiemkenčiams bei ropėms priešingus Lietuvos konkurencinius pranašumus.
Visa bėda su tais majestotiškais fonais ar jų simbolikomis, nes jie atrodo it pusiau skusti pusiau lupti. Trūksta jiems stadioninių minių, vėliavų ir plakatų, decibelų palaikymo, įžymybių kandidatams dedikuojančių lemiamą tritaškį arba saksofono solo.
Gal todėl ir tie apsisprendimo žodžiai valdiškai atkalbami į negausias kameras antrame plane nejaukiai besimuistant palaikymo komandoms atrodo lyg kažkas būtų pabandęs perkelti Vakarų pasaulio rinkimų šou į mūsų platumas, bet, velnias žino, gal paskutiniu momentu išsigando savo drąsos, gal renginio biudžetas aptirpo, bet iškepė tik pusgaminis.
Kaip tame anekdote kur žmogelis skundžiasi įsigijęs padirbtų balionėlių. O klausiamas, kaip nustatė, kad jie padirbti, atsako – taigi nedžiugina.
Bet yra vienas mažas skirtumas: čia ne balionėliai – problema, o žmogelis.
Nagi pridedame ranką prie širdies ir pasakome, kada paskutinį kartą lankėmės kokiame nors ne tik rinkimų, bet tiesiog politiniame renginyje.
Teisingai, gal tiktai pavasarį, kai prie Seimo susibūrė tūkstančiai žmonių, kuriuos iki krūminių dantų užkniso parlamento impotencija sutvarkyti priesaiką sulaužiusio M.Basčio reikalą.
Žmonių, beje, buvo kelis kartus daugiau negu pats eksparlamentaras gavo balsų pirmajame rinkimų ture Zanavykų apygardoje. Bet vis tiek perkopė į antrąjį turą.
O kodėl tiems, kurie jau pasirinko savo kandidatą, nenuėjus jo pasižiūrėti gyvai, nepaspaudus jam rankos, kažko nepaskandavus, ko nors nenušvilpus? Kodėl būtinai politika turi būti verčiama kalbančių galvų maratonu, iš jos atimant tai, kas būtina bet kuriam gyvenimo elementui, – energiją, norą, emociją?
Čia gal mūsų introvertiškumas kaltas?
Bet kad nėra jis toks amžinas, visuotinis ir nuolatos dominuojantis. Minios susirenka ir į muges, kurių vienintelis privalumas – nusipirkti tą patį daiktą ar produktą kaip turguje, tik sumokėti dvigubai brangiau.
Bet nieko, einam, džiaugiamės ir linguojam. O su rinkimais ir politika neišeina.
Arba jeigu išeitų, tai tik taip, kad vieninteliai, kurie gali tikėtis tūkstantinės minios ovacijų girdinti jų apsisprendimą siekti posto garbės ir atsakomybės, – ką tik medalį laimėję sportininkai. Bet ir tai bėda – visi jų tiesiog keturiasdešimties nesulaukę. Tai nebent jų treneriai liktų.
Arba, aišku, toks daugiau kultūrinis variantas – roko arba popso žvaigždės atsisveikinimo turas po arenas, paskutinė bisui atlikta daina, ir jau tada – pasiryžimas siekti prezidento posto, fejerverkai, nuo lubų byrantis konfeti, gaudimas ir šūksniai.
Tada gal ir galima tikėtis kokio nors šou, bet prisimenant, kokių kartais žvaigždžių turime, gal geriau nereikia.
