Kaip kitaip dar gali suprasti paramą būstui reguliuojančių įstatymų pataisas, kurioms po pateikimo pritarė Seimo dauguma?
Valdantieji siūlo savivaldybėms leisti nuomotis socialinius būstus iš gyventojų mažiausiai 5 metams. Dabar jos gali tokius būstus tiktai statyti.
Matematika čia paprasta: dabar socialinio būsto laukia 10,5 tūkst. gyventojų, šį skaičių padalini iš 2 mln. eurų, kuriuos valdžia ketina skirti, ir gauni 190 eurų. Vidutiniškai po tiek tektų kiekvienam laukiančiam pastogės.
Savaime suprantama, sulaukęs būsto kiekvienas varguolis per artimiausius rinkimus pagalvotų, jog geriau balsuoti už valstiečių valdžią, kuri jam tą stogą suteikė. O rinkimai ne už kalnų, savivaldos – jau kovą.
Tik viską tenka rašyti tariamąja nuosaka. Mat tokią naujovę sumaniusi valdžia taip atitrūkusi nuo gyvenimo, jog visai nenutuokia, kokia padėtis socialinio būsto srityje.
O tikrovė tokia: savivaldybės, neįstengdamos pastatyti socialinio būsto, jau keletą metų beviltiškai dairosi, kur tų butų varguoliams nupirkti.
Parduoti beveik niekas nenori. Ir ne dėl to, kad savivaldybės siūlo juokingas kainas.
Pardavėjų nevilioja ilga, kartais pusmetį trunkanti procedūra, kurią kaskart privalo atlikti butą perkanti savivaldybė. Tai – viešųjų pirkimų konkursai, šūsnys dokumentų.
Kodėl savivaldybėms butų niekas nenorės nuomoti, atsakymas kitas.
Jį žino kiekvienas socialinį būstą skirstantis rajono arba mažesnio miesto valdininkas, matantis, kokie nudrengti būna būstai iš jų išsikrausčius socialiai remtiniems gyventojams. Kas norės, kad per 5 metus jo turtas pavirstų landyne?
Tad 190 eurų už rinkėjo balsą neužteks. Jau seniai praėjo tie laikai, kai jis būdavo perkamas už 10 eurų ar butelį skaidriosios.
