Taip manyti verčia Vygaudo Ušacko elgesys, kai nelaukdamas pirminių rinkimų partijoje pabaigos, jis pasiskelbė sieksiantis prezidento posto. Konservatorių partijos pirmininko perspėjimai, kad nelaimėjęs partijos rinkimų V. Ušackas turės trauktis arba iš prezidento rinkimų, arba iš partijos, neatrodo, kad būtų išgąsdinę V. Ušacką arba bent jau privertę atsižvelgti labiau į partijos nei į savo planus.
LRT TELEVIZIJOS laidoje „Savaitė“ – konservatorių garbės pirmininkas Vytautas Landsbergis.
– Jums patiktų, kad būtent V. Ušackas būtų konservatorių kandidatas į prezidento postą?
– Jis turėtų kitaip elgtis tam, kad būtų kandidatas nuo mūsų partijos ir tam, kad man tai patiktų.
– Ką jis turėtų daryti arba, gal greičiau, ko nedaryti?
– Na, turėtų nesiskelbti, kad jis eina į rinkimus, nepriklausomai nuo to, kokia bus partijos nuomonė.
– Jeigu jis sukūrė tas Vyčio kuopeles, o pirminiuose rinkimuose gali balsuoti nebūtinai konservatorių partijos nariai, tai iš tų kuopelių atvažiuos žmonės balsuoti už V. Ušacką, jis laimės rinkimus ir tada partija bus priversta jį laikyti kandidatu.
– Aš žinau, kad partijoje yra susirūpinimo dėl to, kad gali ateiti nauji, ne tiktai partijos šalininkai, bet apskritai pašaliniai žmonės, ir pasinaudoti tokia galimybe pakeisti galimą tų atrankinių rinkimų rezultatą. Yra kažkokių pasvarstymų. Tie atėję žmonės turi registruotis, kad jie norės balsuoti ir jie gali būti matomi per tą registravimą.
Jeigu atėjo iš Viktoro Uspaskicho įmonės 1000 darbuotojų ir atnešė po tam tikrą leistiną sumą paramos partijai, iš to pasidarė 100 tūkst. parama. Tai mūsų vargšė naivi demokratija tik skėsčioja rankomis arba pati buvo korumpuota.
Čia yra tokie patys dalykai. Gali ateiti fiktyvūs simpatikai ir pasijuokti iš tos partijos, kuri neturėjo jokių priemonių ir pabandė tokį naujovišką metodą. Ir tegu svarsto partijos vadovybė, kaip reikės vesti tuos pirminius rinkimus.
Nors vienas kandidatas jau yra apsisprendęs, kad jis bus kandidatas, bet kuriuo atveju jam partija yra antraeilis dalykas. Šalutinės takas, o gal ir tą dar paimti galima? Apie tą problemą galvoja partijos vadovybė, apie tai buvo kalbama prezidiumo posėdyje.
– Bet galbūt tai gali sukelti net ir, pavyzdžiui, skilimą partijoje?
– Aš nemanau, kad dėl tokių dalykų gali būti. Na, gali atsirasti viduje partijos V. Ušacko partija. Gali būti.
– Manote jis netgi galėtų kurti savo partiją?
– Tai jis jau kuria savo partiją. Tiktai kiek toje partijoje bus Tėvynės sąjungos narių arba skyrių, tai kol kas niekas nežino.
– Kaip jūs apskritai vertintumėte, jeigu konservatorių kandidatas būtų ne partijos narys?
– Aš nesu kategoriškai prieš. Aš turiu abejonių, bet kas iš to. Mes gaišime laiką kažkokio ten... buvusio politiko abejonėms.
– Manyčiau, kad tai nėra laiko gaišimas, nes su konservatorių partija vis tiek žmonės sieja kažkokius savo lūkesčius, ir, jeigu toje partijoje yra problemų ir tos problemos taps kliūtimi pasirinkti tinkamą kandidatą, tai aš manau, kad valstybei nuo to nėra gerai.
– Tai partija pati supranta, kad tokių grėsmių gali būti. Klastojimo grėsmių gali būti ir reikia numatyti priemones, kaip užkirsti joms kelią ar kaip eliminuoti tuos atvejus, kai paaiškėja, kad tai iš tikrųjų yra fiktyvūs simpatikai, kurie ateina tik vienu klausimu pasisakyti, o ne įvairiais programiniais šios partijos klausimais.
– O jūsų nuomonės kas nors klausė, kaip išspręsti tą problemą?
– Tai argi aš esu tas, kuris sprendžia šitokią problemą. Aš esu stebėtojas.
– Bet jūsų anūkas vadovauja partijai, jūs tikrai galėtumėte patarti.
– Tai jūs manote, kad anūkas – mano pavaldinys, kad aš jam ką nors nurodau?
– Nemanau, kad pavaldinys, bet galvojau, gal klauso jūsų. Pasiklauso? Gal pasiklausė?
– Kai kada, ne kasdien.
– Šituo klausimu nelabai klausė?
– Nesitarėm mes konkrečiai šituo klausimu.
– Gerai, profesoriau, ką jūs manote apie artėjantį politinį sezoną?
– Politinis sezonas bus tiesiog kruvinas. Jau yra nusibrėžti tikslai, juos diktuoja rinkimų tvarkaraščiai. Ir, atsižvelgiant į tam tikrus tuos rinkimų tvarkaraščius, valdančioji partija arba dauguma Seime – tai ir yra Lietuvos valdovai arba vienas tos daugumos ir tuo pačiu Seimo vadovas, pasakyčiau, Seimo valdytojas – atvirai deklaruoja tikslą sutriuškinti oponentą.
Iš mūsų pusės partijos pirmininkas išleido tam tikrą tokį pareiškimą, apeliaciją ne kariauti, o taikytis. Toje apeliacijoje yra tam tikro priekaištavimo, kvietimo prisipažinti klaidas ir kaltes.
Tai nėra pats produktyviausias kelias ir valdytojas iš karto tą išnaudoja. Galima tuos dokumentus truputį kitaip redaguoti, bet esmė yra ne tame, ne stiliaus kokioje nors klaidelėje.
Esmė yra tuose klausimuose, kurie iškelti: kūrimas struktūrų kovai su politiniu oponentu dėl kokių nors praeities epizodų ir blokavimas bet kokių klausimų, susijusių su valdytoju arba su valdančiąja jėga.
– Tai reiškia, kad nėra jokių galimybių grįžti prie konstruktyvaus darbo? Jūs niekaip to nematote?
– Na, kokios galimybės? Jeigu staiga pasikeistų vieno žmogaus psichologija, galbūt ir jo aplinka. Galbūt jo instruktoriai kaip nors kitaip jį nuteiktų.
– Kitaip sakant, jūs manote, kad šitą politinį sezoną ir apskritai visą toną užduoda vis dėl to vienas žmogus?
– Arba per jį. Tam tikra jėga per jį.
– Bet ta jėga yra Lietuvoje?
– Nebūtinai, ne tik. Aš manau, kad ne tik Lietuvoje yra, kas stebi ir aprobuoja, galbūt pakoreguoja, ką galima leisti, ko negalima leisti.
