Šis originalus meno ir poilsio zonos kūrinys įrengtas ant seniai nebeveikiančio fontano griuvėsių.
Nieko ypatinga, tačiau svarbiausia – šviežia idėja. Kaunui labiausiai trūksta šviežumo. Visas tas art deco architektūros stiliaus ir Mažojo Paryžiaus ilgesys jau dvelkia nebe romantika, o pradeda atsiduoti pelėsiais.
Fontano dugne išlieta guminė danga, ornamentuota rytietiškais motyvais. Tokie rytietiški akcentai šalia mečetės daro Kauną lyg kažkuo panašų į Islamabadą, pasakytų koks nors niurzgalius, o juk Kaunas didžiuojasi esantis lietuviškiausias miestas Lietuvoje.
Bet nuo to gryno lietuviškumo jau darosi bloga, ypač kai tas lietuviškumas išsigimsta į karmėlavinę didžiausių didžkukulių subkultūrą. Visą pasaulį gąsdiname cholesterolio bombomis, laikydami jas nacionalinio pasididžiavimo vertybe, nors didžkukuliai anaiptol nėra lietuviškos virtuvės išradimas.
Bet tai iš esmės nieko blogo, geriau jau grasinti pasauliui bombomis iš tarkuotų bulvių ir mėsos nei geležinėmis, prikimštomis sodrinto urano.
Dar pajuokiname Lietuvą ir pasaulį tuštukėmis poniutėmis, apsikarsčiusiomis „Swarovski“ kristalais. Iš tiesų atsitiktinai patekęs į kokį nors Kauno neva aukštuomenės vakarėlį gali pasijusti tarsi legendinės amerikiečių komedijos „Blondinės“ su Pamela Anderson pagrindiniame vaidmenyje filmavimo aikštelėje. Ir kažkaip ilgu pasidaro dar netolimoje praeityje vykusių „Mis Laikinoji sostinė“ ir Kauno ponios rinkimų, kurie pasižymėjo savitu stiliumi, elegancija ir pabrėžė tai, ką Kaunas ir apskritai Lietuva turi geriausio, – gražias ir protingas moteris.
Jas įvertino ir arabų šeichai, ir pilvoti germanai, tik gaila, kad išsigabena į savo šalis, o galėtų įsikurti Kaune ir taip pagerinti biologinę jaunosios kauniečių kartos kokybę.
Juk laikai keičiasi – sovietmečiu Kauno tautinis grynumas buvo tautos išlikimo sąlyga, o dabar tas grynakraujiškumas ima kelti nuobodulį ir labai norisi trupučio kultūrinės įvairovės.
Vienas kitas procentas kitataučių Kaunui nepakenktų, priartintų miestą prie šiuolaikiško civilizuoto pasaulio. Tiesa, jau atvyksta dirbti ir gyventi šiek tiek ukrainiečių, bet jų kultūrinio svorio kol kas nejuntama.
Apskritai Kaunui būtų laikas perdėlioti ir istorinės atminties gaires. Antai pastaruoju metu sparčiai tvarkomas Ramybės parkas. Tas pats, kuriame ir pastatytas rytietiškas batutas su suoliukais. Puiku, kad tvarkomas parkas, viskas dėl to gerai.
Bet Ramybės parke yra toks keistas lyg ir memorialas, lenta su užrašu, kad čia turėjo būti įrengtas legendinių lakūnų Stepono Dariaus ir Stasio Girėno mauzoliejus. Ketinimų buvo, bet mauzoliejus dėl įvairių priežasčių nepastatytas. Ne – tai ne, bet kuriems galams apie tai nuolat priminti memorialine lenta? Nejaugi suplanavus statyti kokį nors objektą ir jo nepastačius toje vietoje prikalsime memorialinę lentą?
Dar nežinia, ar S.Dariaus ir S.Girėno skrydį per Atlantą derėtų vadinti žygdarbiu, ar nutrūktgalviška avantiūra? Juk iš kai kurių prisiminimų apie tą įvykį galima suprasti, kad „Lituanica“ buvo senas ir techniškai netvarkingas lėktuvas.
O juk tokie talentingi jauni vyrai, dar daug gero Lietuvai galėjo nuveikti. Ypač gabus buvo S.Darius, kuris supažindino Lietuvą su beisbolu ir buvo vartininkas per pirmąsias tarptautines Lietuvos futbolo rinktinės rungtynes su Estija. Tiesa, sėkmė sportininko nelydėjo – beisbolas Lietuvoje neprigijo, o futbolo rungtynes su Estija, kai vartus sergėjo S.Darius, Lietuva pralaimėjo 0:5.
Mūsų istorinėje atmintyje dar pilna menkaverčio šėgžmo, kurio vertėtų atsikratyti. Verčiau nors kuklia premija pagerbkime menininką Morfai už išradingumą, jei jau Santakos ženklas pasirodytų per didelis apdovanojimas.
O šiaip visus neveikiančius Kauno fontanus vertėtų patikėti menininkams – jie jau sugalvotų, ką su jais padaryti.
