Šiemet kovo 29 dieną suėjo dešimt metų, kai du sūnus nužudžiusi Kelmės rajono Petrališkės kaimo gyventoja kali Lukiškėse.
Ištekėjusi už kito nuteistojo iki gyvos galvos Rolando Svirbutavičiaus ir tapusi Svirbutavičiene ji po 10 įkalinimo metų formaliai įgijo teisę prašyti malonės – neterminuotą bausmę iki gyvos galvos pakeisti terminuota – 15, 20 metų kalėjimo.
Tad moteris, kuriai dabar 44-eri, dar turėtų laiko pasidžiaugti gyvenimu laisvėje.
Prašymą sušvelninti bausmę A.Bružaitė-Svirbutavičienė įteikė teismui drauge su sutuoktiniu – už keturių žmonių nužudymą iki gyvos galvos nuteistu 47 metų R.Svirbutavičiumi. Kol kas jų prašymai atmesti.
Bet viltis miršta paskutinė. Ją dar sustiprino Europos žmogaus teisių teismas, kai 2017 metais nusprendė, kad Lietuva pažeidžia Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 30-ąjį straipsnį, – įkalintiems iki gyvos galvos nesuteikia vilties pamatyti laisvę.
Kol Lietuva tik baigia rengti pataisas, garsioji kalinė jau dešimt metų Lukiškėse kuria savo gyvenimą. Ir jis gana spalvingas.
Nebenorėjo jokio vyro
Netrukus po to, kai 2008 metų kovą A.Bružaitė buvo atvežta į Lukiškių kalėjimą atlikti bausmės, ji sutiko savo kameroje pasimatyti su „Lietuvos ryto“ žurnaliste.
„Viską darysiu, kad negyvenčiau“, – tuomet man sakė moteris. Ji prisipažino, kad kameroje iškart mėgino pasismaugti iš savo drabužių susukta virve. Jos gelbėti buvo iškviesti gydytojai.
„Nebenoriu gyventi. Noriu nuristi nuo savo likusių trijų vaikų tą baisią kuprą. Juk tiek laiko, kiek aš gyvensiu, jiems bus primenama, kad jų motina – vaikžudė.
Nebebus manęs, nutils ir tos kalbos. Aš nusprendžiau, kad mano mirtis būtų geriausia dovana mano vaikams. Ir atsiprašymas, – ašarodama tuomet kalbėjo A.Bružaitė. – Ir šiąnakt juos sapnavau. Jei galėčiau, išplėščiau širdį. Bet kas patikės? Aš visiems – melagė, aferistė, žudikė. Tegul apmėto mane akmenimis, tegul degina ant laužo. Aš to verta.“
Kai paklausiau, gal atsiras jos gyvenime vyriškis, kuris norės ją palaikyti, kalinė tyliai ištarė: „Aš nebetikiu jokiu vyru. Jokiu. Ir man nieko nebereikia.“
Tačiau A.Bružaitės gyvenimas kalėjime susiklostė visai kitaip.
Apskundė savo dukterį
Kalinė dar kartą šokiravo Lietuvą, kai po metų, 2009-ųjų vasarį, prabilo, kad vaikus nužudė ne ji, o artimas šeimos žmogus. Atseit – vyriausioji jos duktė.
2009 metų kovą Apeliacinis teismas nagrinėjo kalinės pareiškimą, kuris dėl įrodymų stokos buvo atmestas.
Tuo savo žingsniu nuteistoji pelnė dar didesnę žmonių neapykantą ir savo šeimos pasmerkimą. Nors ji niekada neįvardijo, o tyrimas taip ir neatskleidė vaikų nužudymo motyvo, niekam neberūpėjo vėl kelti prielaidų, ar ji yra tikroji žudikė.
Nei buvęs vyras, nei vaikai niekada A.Bružaitės kalėjime nelankė.
Kitaip nei pati A.Bružaitė prognozavo, jos buvęs vyras nenusigėrė. Jis rūpinasi vaikais, kaip tolimųjų reisų vairuotojas keliauja po Europą, o vyriausioji duktė, susilaukusi dviejų vaikų, su vyru įsikūrė Londone, dirba mėgstamą darbą.
A.Bružaitei liko vienintelis kelias – kalėjime kurti nors mažytį, bet asmeninį gyvenimą. Ir vyriškio paieška tapo svarbia jo dalimi.
Skriejo meilės laiškai
A.Bružaitė, pirmoji ir vienintelė Lietuvoje moteris, nuteista kalėti iki gyvos galvos, buvo pasmerkta dar vienai – vienatvės – bausmei.
Ji nepanoro atlikti bausmės Panevėžio moterų kalėjime, esą baiminosi moterų reakcijos. Ši įkalinimo įstaiga taip pat kratėsi „gyvagalvės“, nes tokiai kalinei čia nėra reikiamų sąlygų.
A.Bružaitė liko Lukiškėse be teisės matytis su čia laikinai kalinamomis moterimis, nes įstatymai draudžia nuteistiesiems iki gyvos galvos bendrauti su kito režimo kaliniais ar kalinėmis.
Palaikyti jai draugiją galėtų tik tokie patys „gyvagalviai“ – nuteistieji iki gyvos galvos. Bet įstatymas to nenumatė.
Kalėjimas A.Bružaitei neturi galimybių įrengti darbo vietos ceche, nes dirbti jai gali būti leista tik atskirai nuo vyrų.
Tačiau netrukus A.Bružaitė sulaukė didelės išskirtinės malonės – jai buvo sudaryta galimybė bendrauti su vyrais – kitais nuteistaisiais iki gyvos galvos, džiaugtis jų dėmesiu ir draugija.
Jie gali susitikti kalėjimo koplyčioje, susirinkimuose, kur skaito maldas, drauge dalyvauti socialiniuose projektuose. Grupelę „gyvagalvių“ ji mokė ir megzti.
Nenuostabu, kad greitai tarp vienintelės kalinės ir vyriškių, išsiilgusių moters šilumos, ėmė lakstyti amūro strėlės. Galimai tuomet ir suvirpėjo A.Bružaitės širdis.
Susiradus likimo draugą gyvenimas taptų daug šviesesnis. Keliai buvo du: arba rasti draugą laisvėje, arba tarp „gyvagalvių“. Tik tokiu atveju ji galėtų ištekėti.
Įstatymas nenumato galimybės tekėti už terminuota bausme nubaustų kalinių, nors A.Bružaitę dažnai pasiekdavo jų meilės laiškai.
Dar nenuteista, tik uždaryta į Šiaulių tardymo izoliatorių ji prasitarė „Lietuvos ryto“ žurnalistei, kad kalėjimo „paštu“ sulaukia vieno kalinio laiškų, nuleidžiamų iki jos lango virvute.
Moteris džiaugėsi, kad tas vyras ją palaiko ir žada lankyti kalėjime. Bet, matyt, tai meilei buvo lemta užgesti.
Jau kalėdama Lukiškių kalėjime ji sulaukdavo nemažai kitose įkalinimo įstaigose kalinčių vyriškių laiškų – juos persiųsdavo jos draugės.
Net man, žurnalistei, teko būti nelegalia laiškaneše. Labai prašoma vieno kalinio, į savo laišką A.Bružaitei įdėjau ir jo laišką. Tačiau tokie santykiai niekada negalėjo virsti ilgalaikiais.
Dovanos – iš ūkininko
Matyt, tai suprasdama kalinė ieškojo ir draugo iš laisvės. Tokio susirašinėjimo įstatymas nedraudžia. Ilgą laiką A.Bružaitė bendravo su vieno kaimo ūkininku, prašydavo ir sulaukdavo jo paramos: dovanų savo vaikams, pinigų, medaus, brangių produktų.
Nors laiškuose jie vienas kitą jau vadino ir „sužadėtiniu“, ir „žmona“, iki vestuvių nebuvo prieita. Ūkininkas suabejojo kalinės meile.
Liko kitas kelias: susirasti gyvenimo draugą tarp likimo draugų – nuteistųjų iki gyvos galvos.
Kurstė kalinių pavydą
„Gyvagalvių“ Lukiškių kalėjime šiuo metu yra 92. Draugą pasirinkti tarsi būtų iš ko. Bet nemažai jų jau kali po 20 metų, yra degradavę, niekuo nesidomintys, senyvo amžiaus, turi tam tikrų psichikos nukrypimų.
Tad galimų kandidatų į sutuoktinius tarp kalinčių už ypač sunkius nusikaltimus, žmogžudystes buvo nedaug. Ir ne visi geranoriškai nusiteikę moters atžvilgiu.
Prieš kelerius metus gavau vieno nuteistojo laišką. Vyriškis negailėjo Almai skaudžių žodžių: „Anksčiau aš normaliai žiūrėjau į A.Bružaitę, kol nesusipažinau iš arčiau.
Tokio moters šiurkštumo, cinizmo nebuvau matęs. Kad jos užpakaliui būtų šilčiau, ji gali bet ką parduoti.
Netiesa, kad tie vaikai jai kada nors išvis rūpėjo. Viskas yra tik vaidyba. Ji parduotų net Dievą, kad būtų patenkinti jos seksualiniai poreikiai. Mes tik laukiame, kada A.Bružaitė čia susiras vyrą, nes jai užpakalis dega.
Ji per bendrus susirinkimus su „gyvagalviais“ renkasi, su kuo bendrauti.
Kartą esą juokais per susirinkimą pasakė: „Aš žinau, kad jūs visi čia dėl manęs, kad manęs geidžiate, bet aš jums neprieinama.“
Lukiškėse dirbusios psichologės padedama ji buvo užmezgusi romaną su Justinu Buta, kalėti iki gyvos galvos nuteistu už banko apiplėšimą ir nužudymą. Juodu burkuodavo kampe per susirinkimus.
Bet šiam kaliniui prezidentė suteikė malonę, jis buvo iškeltas į koloniją atlikti 25 metų laisvės atėmimo bausmės.
Alma labai krimtosi, per psichologę susirašinėjo su juo laiškais.
Bet ilgai nesnaudė. Jo vietą užėmė kitas, po to – dar kitas. Mat Alma yra labai išranki.“
Vyrą išsirinko per mišias?
A.Bružaitės išrinktuoju 2015-ųjų rudenį tapo iki gyvos galvos kalėti nuteistas R.Svirbutavičius.
Išvaizdų vyriškį kalėjimo administracija apibūdino kaip ramų, inteligentišką kalinį, dirbantį baldų gamybos ceche.
Anot Lukiškių kalėjimo direktoriaus Viktoro Davidenkos, kaliniai per mėnesį gali uždirbti iki 400 eurų.
Tai tikrai pravartu jaunajai šeimai, juolab kad ir nuotaka kažkiek užsidirba siūdama ir savo kameroje surinkinėdama tam tikras detales.
Savo būsimą vyrą A.Bružaitė, dabar jau Svirbutavičienė, galėjo nusižiūrėti bendruose susirinkimuose, bažnyčioje per mišias, kuriose dalyvauja drauge su „gyvagalviais“.
Žvilgsniai, netyčiniai prisilietimai, ir meilės ugniai įsiliepsnoti tereikėjo degtuko. Jie galėjo bendrauti laiškais, bet ne per kalėjimo darbuotojus, o oficialiai siųsdami per Lietuvos paštą.
Pranešę kalėjimo administracijai apie sprendimą tuoktis, jie užpildė Teisingumo ministerijos nustatytą prašymą įregistruoti santuoką.
Jame abu turėjo pateikti šiuos duomenis: asmens kodą, gimimo datą, vietą, tautybę, pilietybę, šeiminę padėtį (našlys, išsituokęs, nevedęs), parašyti, kelintą kartą tuokiasi, nurodyti pavardę po santuokos. Jiems buvo išaiškintos sutuoktinių ir tėvų pareigos.
Lukiškių kalėjimas Civilinės metrikacijos skyriui išdavė šiuos duomenis patvirtinančią pažymą. Tada buvo paskirta santuokos registravimo diena. Lukiškių kalėjime paprastai tai yra ketvirtadienis.
Susitinka kartą per mėnesį
A.Bružaitės ir R.Svirbutavičiaus vestuvėse buvo net septyni liudininkai – jaunojo tėvai ir dar penki jo draugai iš laisvės. Almos artimųjų ar draugų nebuvo.
Dovanų jaunoji gavo gėlių puokštę, kurią jaunasis turi teisę, parašęs prašymą, užsisakyti parduotuvėje. Drabužius parūpino jaunojo tėvai. Kalėjimo direktoriaus leidimu jauniesiems buvo suteiktas trumpalaikis pasimatymas dviese susitikimų kambaryje.
Vestuvių akimirkas nufotografavo pareigūnai, jauniesiems atidavė diskelį. Administracija nuotraukų archyve nepasilieka.
– Kas pasikeitė A.Bružaitei-Svirbutavičienei ištekėjus? – paklausiau kalėjimo direktoriaus V.Davidenkos.
– Galbūt ji jaučiasi saugesnė, turi globėją – vyrą. Įstatymas numato vedusiems vieną ilgalaikį 24 valandų pasimatymą per du mėnesius.
Kadangi jie abu gerai elgiasi, aš turiu teisę skirti dar vieną papildomą 24 valandų pasimatymą ir skiriu. Tad jie kas mėnesį gali džiaugtis šeiminiu gyvenimu.
– Niekada negirdėjote sutuoktinių nusiskundimų vienas kitu? Nesipyksta?
– Niekada. Manau, kad tie pasimatymai yra labai laukiami. Kalėjime yra susituokę gal 50–60 kalinių, jų nuotakos – iš laisvės arba Panevėžio moterų kalėjimo.
Jokių barnių bent pareigūnai negirdi. Vyrai dažnai ir materialiai pasirūpina savo žmonomis, skiria joms nuo 20 iki 100 eurų.
Visą straipsnį skaitykite šeštadieniniame „Lietuvos ryte“.
