Viešųjų ryšių ekspertas: apie naudą turėtų pasakoti jos gavėjai
Komunikacijos ir viešųjų ryšių ekspertas Arijus Katauskas atkreipia dėmesį, kad surengti dosnumo akciją, kurioje vienu ar kitu tikslu renkamos aukos, nėra taip paprasta. Neretai pasitaiko atvejų, kai problema sumenkinama arba priešingai – pateikiamos sutirštintos spalvos. Taip pat, anot A. Katausko, akcija būna naudojamasi kaip reklama tiems, kurie ją rengia, o ne bandoma iš tiesų kažkam padėti.
„Tai yra būdas pasinaudoti tam tikra problema, tam tikra aplinka, kad atskleistum savo savybes. Jeigu pasižiūrėtume į normalius verslus ir labdarą ar net socialinės atsakomybės projektus, dažniausiai jie vykdomi gana tyliai. Iš to nedaromas didžiulis šou. Visada galioja pagrindinė komunikacijos taisyklė – jeigu darai kažką gero, turi kalbėti tas, kuris gauna naudą, o ne tu turi kalbėti, kad kažkam kuri naudą“, – sako A. Katauskas.
Jo pastebėjimu, taip pat labai dažnai bandoma problemą pateikti apibendrintai – vieno regiono problema priskiriama visai šaliai, vienos šalies – visam žemynui: „Jeigu išeisi ir pasakysi, kad tam tikroje teritorijoje tam tikras žmonių skaičius nuo kažko kenčia, neišeis tokia stipri žinutė kaip pasakius „mes padėsime visai Afrikai“. Iš kitos pusės, nebeišskiriamos kažkokios problemos. Dažniausiai uždedamas štampas visai tautai, visai valstybei.“
Tos pačios pozicijos laikosi ir verslininkė iš Etiopijos Eskedar Maštavičienė. Jos teigimu, „Unicef Lietuva“ ne pirmus metus nurodo padedanti Afrikos vaikams ir, kaip pastebi pašnekovė, net nesivargina pakeisti rodomų vaizdų.
„Mes negalime rodyti tų pačių vaikų, mamų, tų pačių situacijų: pavargę, purvini žmonės su musėmis ant veido. Iš tikrųjų kartais jie net nesistengia pakeisti žodžių. Kiekvienais metais gauname tą pačią informaciją, tą patį vaizdą. [...] Didžiausia problema, kad ne tik rodomi tam tikri žmonės, bet jie piešiami kaip šalies ir kontinento atstovai – „čia kalbama apie Afriką“, – akcentuoja E. Maštavičienė.
Jos teigimu, Etiopija iš tiesų yra labai įvairi. Nors šalis, kaip ir daugelis, turi savų problemų, ji taip pat yra šalis, kuri turi vieną seniausių istorijų, kuri eksportuoja kavą, auksą, marmurą ir kitas prekes.
„Iš tikrųjų, kaip ir kiekviena šalis, Etiopija turi problemų, susijusių su nedarbu, su technologijomis – valstybė pažengė ne taip greitai kaip technologijos. Bet, jeigu žiūrėtume į statistiką, Etiopijoje skurdas sumažėjo, kai padidėjo investicijos“, – nurodo E. Maštavičienė.
Jos tvirtinimu, būtent dėl šios priežasties valstybė pati bando mažinti skurdo, nedarbo lygį ir skatina investicijas. Paprastai netgi suteikia 70 proc. paramą investuotojams, todėl norintys investuoti privalo turėti tik 30 proc. reikiamos sumos.
Dėl „Unicef Lietuva“ siužetų leidimą veikti gali prarasti „Unicef Ethiopia“
Dėl tokios padėties, teigia E. Maštavičienė, atsakingos Etiopijos institucijos ketina „Unicef“ atvejį nagrinėti iki galo. Jau buvo paprašyta informaciją skleidžiančios Lietuvos televizijos siužetų nerodyti ir atsiprašyti už galimai padarytą žalą ir gėdą.
„Čia bus einama iki galo, nes Etiopijos valstybė pasakė, kad „Unicef Ethiopia“, kuri yra „Unicef Global“ dalis, prarastų leidimą veikti Etiopijoje. Manau, kad „Unicef Lietuva“ turi atsigręžti į save ir atsakyti į daug klausimų, kuriuos kelia žmonės“, – sako E. Maštavičienė.
A. Katauskas atkreipia dėmesį, kad ši situacija gali sukelti ir didesnių keblumų. Anot viešųjų ryšių specialisto, visame pasaulyje žmonių atvaizdų naudojimas yra apibrėžtas teisės aktų. Tikėtina, kad filmuojant siužetus apie „Unicef Lietuva“ veiklą Etiopijoje buvo privaloma gauti filmuotų ir fotografuotų žmonių raštišką sutikimą.
„Kaip bus apsaugotas atvaizdo naudojimas? Kur bus galima jį naudoti? Kas prižiūrės visus šiuos dalykus? Mano nuomone, čia yra teisinių niuansų“, – kelia klausimus A. Katauskas.
E. Maštavičienė patvirtina – tokie patys atvaizdo naudojimo teisės aktai galioja ir Etiopijoje.
Ji pabrėžia – kalbant apie šį konkretų atvejį derėtų atkreipti dėmesį, kad „Unicef Lietuva“ ir „Unicef Global“ nėra ta pati organizacija. E. Maštavičienės aiškinimu, „Unicef Lietuva“ yra nacionalinis komitetas, kuris negauna finansavimo iš Jungtinių Tautų Organizacijos.
„Ji yra nepriklausoma – daro ką nori ir kaip nori. Jie turi leidimą dirbti po „Unicef“ skėčiu, kad galėtų rinkti lėšas“, – sako E. Maštavičienė.
Ragina kurti gerumo tradicijas, o ne rengti gerumo akcijas
A. Katausko aiškinimu, rengiant tokias akcijas labai lengva nueiti lengviausiu keliu – reali situacija šaržuojama, todėl ji padaro didelį poveikį visuomenei. Anot viešųjų ryšių eksperto, tokia praktika ne kartą taikyta ir Lietuvoje, tačiau po kurio laiko ji galiausiai susiduria su didele problema – į ankstesnius dirgiklius žmonės paprasčiausiai nebereaguoja.
„Netgi Lietuvoje organizuotos akcijos, pavyzdžiui, dėl paramos vaikams, sergantiems vėžiu, vyresniems žmonėms. Tačiau kiekvieną kartą reikia vis daugiau dirgiklių, kad įjungtum gerumo geną, kad žmogus skirtų lėšų“, – tvirtina A. Katauskas.
Jis pateikia pavyzdį – Arūno Matelio meninis filmas „Prieš parskrendant į Žemę“ apie vėžiu sergančius ir Lietuvoje gydomus vaikus jų nerodė kaip vargšų ar mirštančių. Parodžius šį filmą Japonijoje, Japonijos atstovai, menininkai pradėjo patys organizuoti keliones į Lietuvą, čia rengė koncertus, kurių metu surinktos lėšos buvo paaukotos vėžių sergantiems vaikams.
„Kažkas galėjo pasinaudoti proga ir šaržuoti šią temą, besiremdami tomis „tradicijomis“. Tačiau, kai tai buvo pateikta per meną, kai tai buvo pateikta per menininko supratimą... tas filmas visai kitokio pobūdžio. Palyginkime su tuo, kas rodoma „Unicef Lietuva“ medžiagoje apie Etiopiją, apie Afrikos vaikus. Pamatome visiškai kito lygio priėjimą prie problemos. Iš tiesų kyla klausimas – kada rezultatas geresnis“, – svarsto A. Katauskas.
Jo nuomone, Lietuvoje derėtų formuoti labdaros, paramos ir apskritai gerumo tradicijas. Jo teigimu, tokia veikla nebūtinai privalo turėtų konkretų gavėja. Viešųjų ryšių ekspertas pateikia pavyzdį, kad šeimos galėtų paprasčiausiai priimti sprendimą kalėdinėms dovanoms skirtus pinigus paaukoti labdarai.
„Kitu atveju mes ir turėsime matyti vis daugiau skurdo, vis daugiau skausmo. [...] Pats paprasčiausias dalykas – šiais metais parėmiau, kitais metais gavau tą patį vaizdą. Ką tai reiškia? Tai reiškia, kad mano parama nieko nepakeitė, vadinasi, tame nėra jokios prasmės“, – sako A. Katauskas.
Jis apibendrina – tokios situacijos daro žalą ir kitoms labdaros akcijoms, nes žmonės jomis paprasčiausiai pradeda abejoti.
