Valdančiųjų viceministrą E. Gustą pasivijo nuodingas „Toksikos“ tvaikas

Kaip atsitiko, kad Lietuvai buvo įbruktas gerokai galingesnis įrenginys, nei ketinta statyti?

LRT tyrimų skyrius išsiaiškino, kad čia neapsieita be politinės įtakos. Šią skandalingai pradėtą gamyklą skubant užbaigti, tuomečiam ūkio ministrui E. Gustui įtaką galėjo daryti jo aplinkos žmonės, palaikę tiesioginius ryšius su italais, stačiusiais „Toksiką“.

Vos už 8 kilometrų nuo Šiaulių, Jurgeliškių kaime, nuo 2015 m. veikia valstybės įmonės „Toksikos“ pavojingų atliekų deginimo gamykla, ne kartą sukėlusi vietos gyventojų nerimą dėl poveikio aplinkai. Kūno dalis, panaudotus švirkštus, adatas, tvarsčius ar kitas medicinines atliekas deginantis įrenginys vietinių net buvo vadinamas „pragaro mašina“ arba „mirties gamykla“.

Lygiai prieš dešimtmetį, 2008 metais, pradėtas gamyklos statybas nuo pat pradžių lydėjo skandalai. Jų rezultatas – šiuo metu Vilniaus miesto apylinkės teisme baigiama nagrinėti baudžiamoji byla.

Joje kaltinimai pateikti Italijos verslininkui, įrenginį stačiusios bendrovės „Hafner Srl“ vadovui Heinrichui Hafneriui ir buvusiam „Toksikos“ vadovui Virginijui Daubarui.

Tačiau LRT tyrimų skyrius šioje istorijoje atrado ir politinį pėdsaką. Mat Italijos verslininkui H. Hafneriui iki šiol talkina buvusio ūkio ministro Evaldo Gusto visuomeninis patarėjas, socialdemokratams priklausęs advokatas Kęstutis Virbickas.

Formaliai teisme H. Hafnerį gina advokatas Vytenis Dziegoraitis. Tačiau už V. Dziegoraičio stovi būtent K. Virbickas, kuris Italijos verslininkui advokatą V. Dziegoraitį pats surado ir nusamdė. V. Dziegoraičiui baudžiamojoje byloje talkina ir K. Virbicko advokato kontora.

„Mes suradome. Mes nesame baudžiamųjų bylų specialistai, sakykime taip. Dirbame su civiliniais, tarptautiniais klausimais, o kadangi tai buvo baudžiamoji byla, konkretus baudžiamasis procesas, mes kuruojame tą klausimą, o čia (teisme gina – red. past.) mūsų kolegos“, – pripažino K. Virbickas.

„Visa tai susiję su Heinrichu Hafneriu, jam ikiteisminis tyrimas kažkoks nesąmoningas, užsuktas lygioj vietoj“, – pridūrė jis.

Sulaukęs žurnalistų skambučio, K. Virbickas pats pasikvietė paaiškinti „iškreiptą situaciją“ ir kodėl esą puolamas H. Hafneris. Tačiau prieš kamerą komentuoti, kodėl gina Lietuvoje broko palikusį verslininką, vėliau atsisakė.

K. Virbickas neslėpė, kad su Italijos verslininku susipažino dar iki lemtingų sprendimų priėmimo. K. Virbicką ir H. Hafnerį esą sieja ir bendri projektai Vidurinėje Azijoje.

2013 m., kai K. Virbickas tapo E. Gusto patarėju, sutapimas ar ne, pavojingų atliekų įrenginiui (nors jis ir neatitiko pirkimo sąlygų) uždegta žalia šviesa.

Siekdamas savo tikslų, H. Hafneris kelius mynė į Italijos ambasadą, o ambasadorius Stefano Taliani de Marchio – pas ministrą E. Gustą. Tyrimų skyriaus kalbinamas E. Gustas iš pradžių tikino jokio spaudimo iš italų nejutęs ir su ambasadoriumi net nesusitikęs.

„Ne, tikrai nejutau. Ir neteko nė karto susitikti su Italijos ambasadoriumi ar su įmonės vadovu. Nė karto nebuvau susitikęs“, – tikino E. Gustas.

Tačiau Ūkio ministerija patvirtino, kad E. Gustas sako netiesą. Su ambasadoriumi jis ministerijoje susitiko mažiausiai kartą – 2013 m. rugpjūčio mėnesį. Dar vienas sutapimas, kad po šio susitikimo, tų pačių metų rugpjūtį, su „Hafner Srl“ vėl atnaujintos derybos. Nejau ir tai buvęs ministras taip greitai pamiršo?

„Galbūt sutapimas. Bet apie tai nebuvo kalbos, spaudimo jokio nebuvo daroma“, – kalbėjo E. Gustas.

Tai, kad jo buvęs patarėjas teisminiame procese talkina „Hafner Srl“, E. Gustas esą išgirdo tik iš žurnalistų.

„Ne, šito aš nežinau... Blogai vertinu“, – nedaugžodžiavo dabar žemės ūkio viceministro pareigas einantis E. Gustas.

Jis tikino prisimenantis, kad K. Virbickas domėjosi „Toksikos“ klausimu, esą net buvo Ūkio ministerijai pavaldžios įstaigos valdybos narys. Tiesa, tiek „Toksika“, tiek pats K. Virbickas tvirtino, kad valdyboje jo niekada nebuvo.

Beje, tas pats K. Virbickas dėmę reputacijoje užsidėjo dar gerokai iki „Toksikos“. 2005 m. jis buvo priverstas palikti Seimo kontrolieriaus postą dėl galimo protegavimo įtariamųjų prekyba žmonėmis. Tuomečio Seimo kontrolieriaus K. Virbicko interesų skaidrumu suabejota po to, kai jis tarpininkavo Norvegijoje už kriminalinius nusikaltimus suimtam Lietuvos piliečiui. Norvegijoje teisiamam vyrui K. Virbickas tuomet irgi rekomendavo kelis advokatus.

Kai E. Gustas pritarė pavojingų atliekų deginimo gamyklos startui, jau buvo aišku, kad įrenginys bus pastatytas ne toks, kokį pirko Lietuva. Tačiau buvęs ministras tikina, kad savo veiksmais Lietuvai padarė tik paslaugą, mat grėsė prarasti Europos Sąjungos paramą – 15 mln. eurų.

Baimė prarasti ES lėšas persekiojo visas tris įrenginį stačiusias valdžias. Projektas startavo 2007 m., kai vyriausybei vadovavo socialdemokratai ir ministras pirmininkas Gediminas Kirkilas. Ūkio ministru tuomet buvo Vytas Navickas, į tuometę vyriausybę deleguotas Kazimiros Prunskienės vadovautos Valstiečių liaudininkų sąjungos. Pradėjus statyti gamyklą, prie Ūkio ministerijos vairo stojo konservatoriai – iš pradžių Dainius Kreivys, vėliau – Rimantas Žylius. Gamykla pradėjo veikti į valdžią grįžus socialdemokratams.

Šį projektą buvo skubama baigti, nors statytojai paliko broko. Politinio spaudimo neatlaikę pasitraukė keli tuomečiai „Toksikos“ vadovai.

Vienas pirmųjų iš pareigų pasitraukė Ramūnas Peciulevičius.

„Savo poziciją išsakiau tiek valdybai, tiek Ūkio ministerijos vadovybei, jog yra duotas terminas ištaisyti broką ir iš naujo pakartoti bandymus. O jei tai nevyks, privalu skelbti naują konkursą, kurio metu būtų ištaisyti trūkumai, o jų taisymo kaina nukreipta išieškoti, – prisiminė R. Peciulevičius. – Kadangi puikiai žinojau, kad tokiu keliu eiti negerai, kad tai būtų nusikaltimas, atnešantis žalos, atsisakiau kategoriškai (priimti įrenginį – red. past.), tada man buvo pasiūlyta pasitraukti iš pareigų abiejų šalių sutarimu. Aš savo poziciją, kad, mano supratimu, vogti iš Lietuvos ir Europos Sąjungos biudžeto yra negerai, išsakiau ir tuomečio premjero (Andriaus Kubiliaus – red. past.) kabinete, ir prezidentūroje (prezidentė tuo metu buvo Dalia Grybauskaitė – red. past.).“

Tačiau nei tuometis premjeras, nei prezidentūra neskubėjo ginti viešojo intereso, kad rangovai gamyklą pastatytų tokią, kokią pirko Lietuva.

Spaudimo valstybinei komisijai priduoti įrenginį neatlaikė ir iki 2013 m. įmonei vadovavęs Žilvinas Čenkus.

„Buvo spaudimas iš visų pusių kuo greičiau priimti gamyklą, ne iki galo įsigilinant į tas problemas, kurios buvo susijusios su tuo projektu. Mūsų, kaip vadovybės, tikslas buvo, kad būtų pastatyta gamykla, atitinkanti visus aplinkosaugos reikalavimus... Dėl to spaudimo ir dėl to skubinimo aš pats ir pasitraukiau iš pareigų“, – pasakojo Ž. Čenkus.

Anot jo, spaudimą tuometei valdžiai darė Italijos ambasada, kurios atstovai, tarp jų ir ambasadorius, mynė takus pas ministrus ir skubino laiminti įrenginį tokį, koks jis buvo pastatytas.

2009 m. ministerijoje Italijos ambasadorių Renato Maria Ricci priėmė tuometis ūkio ministras Dainius Kreivys.

Tačiau ir jis tikina jokio spaudimo nejautęs ir apskritai trūkumų nematęs, nors ministro pareigas einant D. Kreiviui, įrenginys kaip tik baigtas statyti.

„Ne, tuo metu nesimatė, negalėjai pasakyti, kas yra statoma. Viskas išaiškėjo pridavimo momentu, kada atliekami bandymai. Ministravimo metu jokių signalų iš įmonės nebuvo atėję ir neteko apie tai girdėti“, – teisinosi D. Kreivys.

2013 m. tas pats ambasadorius Renato Maria Ricci apsilankė ir pas tuometę ūkio ministrę Birutę Vėsaitę.

„Kiek atsimenu, mano bendra nuostata buvo, kad reikia kuo greičiau paleisti, nors ten, aišku, buvo problemų“, – pripažino buvusi ministrė.

Anot buvusių valstybės įmonės vadovų, informacija apie galbūt „Toksikoje“ klastojamus dokumentus pasiekė ir ne vieną Seimo narį.

Į stringančias įrenginio statybas bandė gilintis Seimo Antikorupcijos komisija. Tuometė jos narė, konservatorė Agnė Bilotaitė ne kartą viešai reiškė susirūpinimą dėl pavojingų atliekų deginimo gamyklos statybų. 2014 m. jai buvo pateikta „Hafner Srl“ galbūt suklastota įrenginio bandomojo paleidimo darbų ataskaita.

Šią ataskaitą italų bendrovė užsakė iš Vokietijos techninės apžiūros asociacijos TÜV.„Hafner Srl“ jiems pateikė savo monitoringo apie į aplinką išmetamų teršalų kiekius ataskaitą, tačiau, ko gero, pamiršo, kad tokį pat monitoringą kasdien vykdė ir tos pačios „Toksikos“ darbuotojai. Jų ataskaitoje ir užsakytoje „Hafner“ išmetamų teršalų rodmenys skyrėsi.

Abi ataskaitas gavusi A. Bilotaitė ketino kreiptis į prokuratūrą, tačiau netrukus sulaukė italų bendrovės laiško, kuriame buvo grasinama teismais. Kaip tik tuo metu artėjo ir 2014 m. Europos Parlamento rinkimai, kuriuose politikė dalyvavo.

„Jūs man priminėte, buvo gautas toks laiškas. Bet kadangi man teko ne kartą patirti įvairų spaudimą, kažkaip nereaguoji. Bet, manau, kad tokios priemonės nėra priimtinos“, – aiškino A. Bilotaitė.

Italų laišką gavusi politikė apie verslo bandymus užgniaužti tyrimą institucijoms taip ir nepranešė, nors pati gilinosi į „Toksikos“ klausimus.

„Tuo metu galbūt reikėjo pasvarstyti apie tokį dalyką ir skųsti tokį elgesį, gal šiuo metu elgčiausi kitaip. Bet maniau, kad geriau ignoruoti, visiškai nekreipti dėmesio“, – pripažino ji.

Dar įdomesnės italų bendrovės atėjimo į Lietuvą aplinkybės.

Dar iki viešojo konkurso gamyklai statyti paskelbimo delegacijos iš Lietuvos vyko į Italiją ir Vokietiją.

Pavyzdžiui, buvęs „Toksikos“ vadovas V. Daubaras, kuris yra sulaukęs kaltinimų baudžiamojoje byloje, kartu su kitais bendrovės darbuotojais ir 2005 m., ir 2008 m. vyko į Tarptautinę aplinkosaugos parodą IFAT Miunchene. Šioje parodoje dalyvavo ir „Hafner Srl“.

„Kiek man teko girdėti, pardavėjas mums atvežė įrenginį, kuris buvo nepanaudotas kažkur kitur. Jis buvo pritaikytas visai kitoms sąlygoms. Paprasčiausiai jis rado galimybę kaip tarpininkas nupirkti jį pigiai, pigiai atvežti šitą įrenginį į Lietuvą. Aš kiek suprantu, kiek pamenu, ponas Hafneris buvo ne atstovas, o tarpininkas, įsigijęs atliekamą įrenginį ir jį įsiūlęs kažkokiu būdu, nelabai skaidriu, Lietuvai“, – samprotavo buvęs ministras D. Kreivys.

„Klausimas, kodėl taip atsitiko, yra atviras, ir, ko gero, yra tam tikros priežastys, – svarstė Seimo Antikorupcijos komisijai priklausanti A. Bilotaitė. – Nemanau, kad čia kažkokia nekompetencija, kažkoks žioplumas. Greičiausiai sąmoningai padaryta dėl to, kad galbūt buvo kažkokie galimi susitarimai.“

LRT tyrimų skyriui tapo žinoma, kad už pelningą projektą „Hafner Srl“ atsidėkojo konsultantams iš Lietuvos. Bendrovė šešiaženklę sumą sumokėjo verslo konsultantei Ramunei Markevičiūtei. Ji tikina, kad tuo metu bendradarbiavo su Italijos verslo pramonės rūmais ir ieškojo, kas galėtų vykdyti milijoninį projektą Lietuvoje.

Suma, kurią už „Hafner Srl“ atvedimą į Lietuvą gavo R. Markevičiūtė, LRT tyrimų skyriui žinoma, tačiau už jos paviešinimą verslo konsultantė grasina teismais, nors patvirtina, kad atlygį iš H. Hafnerio gavo.

„Tai yra sutartinis klausimas tarp manęs ir pono Hafnerio. Trečiųjų asmenų sutarties viešinimas yra nusikaltimas“, – nukirto ji.

Nors nuo skandalingų statybų pradžios praėjo jau dešimtmetis, istorijoje taškas dar nededamas. Ministrų pastangos žūtbūt neprarasti europinių lėšų toli irgi nenuvedė. Formaliai ES lėšomis finansuotas projektas iki šiol nebaigtas.

Europos Komisija, patikrinusi įrenginį, taip pat nustatė, kad jis pastatytas nesilaikant rangovo pasiūlymo, pirkimo dokumentų ir rangos sutarties sąlygų. Lietuvos jau buvo paprašyta grąžinti panaudotas ES lėšas, tačiau su Europos Komisijos atstovais suderėta, kad grąžinimo klausimas nukeliamas, kol baigsis teismo procesas. Tačiau ir jam, praėjus dešimtmečiui, jau gresia senatis. Byla kaip tik baigiama nagrinėti pirmos instancijos teisme, todėl Lietuvos jau labai greitai gali būti paprašyta grąžinti įsisavintas lėšas – iš viso 15 mln. eurų.

„Greičiausiai tie pinigai, kurie buvo skirti iš ES, turės būti grąžinti“, – spėjo A. Bilotaitė.

Paskutinįkart Europos Komisijos atstovai „Toksikoje“ lankėsi pernai. Tikrino, ar įrenginys atitinka saugumo ir aplinkosaugos reikalavimus.

„Visi aplinkosaugos parametrai yra išlaikomi, t. y. visi saugumo kriterijai. Europos Komisijos atstovai pastabų neturėjo. Dėl vykdomo tyrimo šiandien išvadų neturime. Koks bus likimas ES lėšų, duomenų neturime. Viliamės, kad to nereikės daryti, nes iš esmės įrenginys šiandien yra veikiantis ir eksploatuojamas“, – sakė „Toksikos“ komercijos vadovas Lukas Andronavičius.

Tačiau nei pačios „Toksikos“ vadovybė, nei ūkio ministras kol kas nelinkę galvoti, iš kur tektų sukrapštyti iš ES biudžeto projektui skirtus 15 mln. eurų.

Kitą savaitę, rugsėjo 13 d., Vilniaus miesto apylinkės teisme numatytas ir vienas paskutinių posėdžių. Nors teisiamųjų suole – ir Italijos verslininkas H. Hafneris, ir buvęs „Toksikos“ vadovas V. Daubaras, kitiems istorijos herojams pavyko iš balos išlipti sausiems. Ikiteisminio tyrimo metu įtarimai buvo įteikti ir tuomečiam „Toksikos“ darbuotojui, vėliau ėjusiam ir tarnautojo Ūkio ministerijoje pareigas Sauliui Faidušui, taip pat jo žmonai, projekto valdymo komandos narei Raimondai Faidušienei. S. Faidušas savo parašu įmonę „Hafner Srl“ laimino kaip konkurso nugalėtoją, o valdininko žmona dirbo italų bendrovės atstove. Tačiau tiek S. Faidušui, tiek jo žmonai įtarimai buvo panaikinti.

Sausi iš balos išlipo ir Aplinkos projektų valdymo agentūros (APVA) valdininkai, kurių parašais buvo laiminamos skandalingos įrenginio statybos.

Rangos sutartį pasirašė ir tuometis APVA vadovas Kastytis Tuminas, kuris iki šiol dirba agentūroje. Čia eina vyriausiojo patarėjo pareigas.

„Toksika“ tikina, kad APVA valdininkai taip pat prisidėjo klastojant dokumentus. O agentūros valdininkų veiksmai užkirto kelią susigrąžinti 1,4 mln. eurų kompensacijos už netinkamai atliktus darbus.

Dar 2014 m. „Hafner Srl“ agentūrai pateikė prašymą pakeisti banko garantiją. Prieš tai ją buvo suteikęs Italijos bankas „Cassa di Risparmio di Bolzano Spa“.

„Hafner Srl“ pateikė naują Londono registruoto banko „Crown Financial & Merchant Bank PLC“ sutarties vykdymo garantiją, o APVA ją priėmė. Garantija turėjo suteikti galimybę atgauti kompensaciją už netinkamai atliktus darbus.

Tačiau 1,4 mln. eurų taip ir nepavyko atgauti, mat garantinį raštą neva išdavęs bankas „Crown Financial & Merchant Bank PLC“ Italijoje net neturėjo filialo, priešingai nei teigė „Hafner Srl“. Garantinį raštą pasirašė asmenys, kurių pareigos ir atsakomybės nebuvo nurodytos, tik inicialai. Dar įdomiau tai, kad vienas dokumentą pasirašęs asmuo – lietuviška pavarde D. Bučinskas, o pats dokumentas surašytas su skyrybos klaidomis.

Tačiau APVA valdininkai tokią garantiją vis vien laimino, nors agentūrai teisines paslaugas teikęs advokatas Saulius Aviža pateikė išvadą, kad banko garantijos patikimumas abejotinas. Be to, agentūrai pateikta informacijos, kad bankui suteiktas žemiausias kredito reitingas „E“, o 2010–2012 m. bankas nedeklaravo jokios apyvartos pelno ar nuostolių.

„Pakeisti garantiją davė leidimą pati APVA, ji turėjo nuodugniau įsigilinti, ar tas bankas, kuris prisiėmė atsakomybę, yra patikimas. Mūsų žiniomis, teisininkai, kurie instruktuoja APVA, pateikė analizę, kad tas bankas yra nepatikimas“, – tikino „Toksikos“ vadovas A. Dirvinskas.

LRT tyrimų skyriaus turimo susirašinėjimo kopijos rodo, kad perspėjimus dėl banko nepatikimumo gavo ir tuometis vadovas K. Tuminas, ir jo pavaduotojas Vidmantas Vansavičius.

Dėl šio klastojimo „Toksika“ kreipėsi ir į FNTT, tačiau tyrimas vėliau nutrauktas. Šiemet kreiptasi į vyriausybę, kuri pavedė Aplinkos ministerijai atlikti tyrimą. Vasaros pabaigoje APVA informavo vidinį patikrinimą atlikusi ir nieko nenustačiusi. Tai pranešė ne kas kitas, o APVA vadovo pavaduotojas V. Vansavičius, dėl kurio patikrinimas ir turėjo būti atliktas.

1,4 mln. eurų taip ir liko „Hafner Srl“ kišenėje.

„Mes jų negausim, mes norėjom juos atgauti, bet jų neatgausim“, – sakė A. Dirvinskas.

Visuomenei skandalus primiršus, politikai ir pati „Toksika“ šiauliečiams ruošia staigmeną – sieks leidimo didinti Ūkio ministerijai pavaldžioje bendrovėje per metus sudeginamų atliekų kiekius.

„Mes turim kreiptis į Aplinkos ministeriją su prašymu padidinti kiekius“, – sakė „Toksikos“ generalinis direktorius A. Dirvinskas.

Dar prieš statant gamyklą buvo atliktas poveikio aplinkai vertinimas. Tuomet nustatyta, kad gamykla per metus gali sudeginti ne daugiau nei 8 000 tonų pavojingų atliekų. Dabar šią ribą planuojama padidinti, t. y. per metus leisti sudeginti 10 000 tonų pavojingų atliekų. Apie tokį deginamų pavojingų atliekų kiekį prieš statant gamyklą net nebuvo kalbama. Tačiau įrenginį pastačius galingesnį, nei buvo planuota, prie jo užsimota „pritempti“ ir naujus leidimus.

„Pats įrenginys pastatytas deginti 10 000 tonų (pavojingų atliekų per metus – red. past.), įmonė planuoja kreiptis į Aplinkos ministeriją, kad papildomai išnaudotų tuos pajėgumus“, – aiškino ūkio ministras Virginijus Sinkevičius.

Prieš atiduodant vertinti įrenginį, „Toksikos“ vadovai aiškino, kad nieko tokio, jei gamykla yra galingesnė, nei buvo pirkta. Esą „net su mersedesu, įsigytu vietoj zaporožiečio, galima važiuoti lėčiau“. Greičio pedalą spausti ketinama atlikus naują poveikio aplinkai vertinimą. Tai suteiktų galimybę į Šiaulių pašonę vežti bei deginti daugiau pavojingų atliekų.

Deginimo įrenginys mokesčių mokėtojams jau pridarė nuostolių. Lietuvos teismo ekspertizės centras liepos pabaigoje pateikė naujus skaičiavimus, pagal kuriuos 2010–2015 m. patirti nuostoliai siekia 1,61 mln. eurų. Tačiau ekspertai skaičiavo tik jau patirtus nuostolius.

Dar 2011 m. statybas prižiūrėję ekspertai apskaičiavo, kad pastatyto deginimo įrenginio nuostoliai per 20 jo eksploatavimo metų kainuos 26,96 mln. eurų. Tačiau „Toksika“ tikina, kad rado būdą, kaip tokių nuostolių išvengti.

„Aš žinau, kad buvo nuogąstavimų, kad norėjome pirkti žiguliuką, bet už tuos pinigus gavom mersedesą, o jo kuras brangesnis... Bet šitoje vietoje mes susitvarkėme. Vietoj krosnies kuro naudojame panaudotą alyvą, kurią gauname, ir mums tai nėra brangu“, – aiškino A. Dirvinskas.

Tačiau ne viskas taip paprasta, kaip aiškina Ūkio ministerijai pavaldi bendrovė. „Toksika“ panaudotą alyvą priima veltui, kai kiti perdirbėjai ją superka. Todėl dėl jos įmonei dar tenka ir pakonkuruoti rinkoje. Be to, toks būdas leidžia mažinti papildomas deginimo išlaidas, o ne visiškai jų išvengti. Deginimo temperatūrai nukritus žemiau 1 100 laipsnių, siekiant ją vėl pakelti, į degimo kamerą būtina pilti jau ne panaudotą alyvą, o dyzeliną.

Jei ne statytojų brokas, „Toksikai“ dabar net netektų sukti galvos, kaip išvengti papildomų nuostolių deginant atliekas.

2003 m. suplanuojamas projektas „Pavojingų atliekų tvarkymas Lietuvoje“.

2007 m. Aplinkos projektų valdymo agentūra paskelbia viešąjį konkursą atliekų deginimo gamyklai statyti.

2008 m. kovą pasirašoma sutartis su rangovais – bendrovės „Senovė“ ir italų bendrovės „Hafner Srl“ konsorciumu. Gamyklą įsipareigojama pastatyti iki 2010 m. rudens.

2010 m. paaiškėja, kad įrenginys pastatytas nesilaikant reikalavimų ir standartų, jis teršia aplinką. Per įren­gi­nio ban­dy­mus užfiksuojama, kad į ap­lin­ką iš­me­tama 3,4 kar­to di­des­nis kiekis vė­žį su­ke­lian­čių me­džia­gų – diok­si­nų ir fu­ra­nų, nei leistina.

2014 m. įrenginį planuojama įjungti, tačiau atliekant paskutinius bandymus gamykloje įvyksta sprogimas, per kurį pa­stumiamas san­da­ri­ni­mo žie­das, kros­nis su­stab­doma ava­ri­niu bū­du. „Toksikos“ vadovai šį faktą bando nuslėpti ir tik vėliau nusamdo ne­prik­lau­so­mą ekspertą – technikos moks­lų dak­ta­rą Chris­tophą Müllerį iš Švei­ca­ri­jos parengti ataskaitą. Per keliolikos ekspertizių gamykloje nustatomi 959 trūkumai ir neatitikimai, iš jų 33 pripažįstami esminiais. Statytojai atsisako pašalinti trūkumus ir broką.

Ūkio ministerija „Hafner Srl“ ketina skirti 0,4 mln. eurų sumą trūkumams šalinti, nors tai turi būti padaryta statytojo sąskaita.

2015 m. UAB „Toksika“ pavojingų atliekų deginimo krosnis Šiaulių rajone užkuriama. Darbą pradėjusi gamykla – 13 proc. galingesnė, nei buvo pirkta. Pastatyta krosnis-vamzdis 3 m trumpesnis, nei buvo nurodyta pirkimo sąlygose. Beveik 27 mln. eurų ekspertų apskaičiuotas nuostolis – net didesnis, nei kainavo pačios gamyklos statybos. Joms iš Lietuvos ir Europos Sąjungos biudžeto atseikėta 25 mln. eurų.

Valstybinė komisija gamyklą priima nepaisydama esminio ekspertų ne kartą nurodyto trūkumo. Lietuva pirko gamyklą, kurios šiluminė apkrova būtų 5 MW/h. Dabar veikiančios gamyklos galingumas – 6,4 MW/h.

2016 m. ikiteisminį tyrimą atlikę FNTT ir Generalinės prokuratūros pareigūnai bylą perduoda Vilniaus miesto apylinkės teismui.