Kadangi čia viskas pernelyg amerikoniška, tam atvejui, jei šis tekstas pateks panašiai apsišvietusiam absolventui, sufleruojame: pirmoji data – tai metai, kai Kolumbas atrado Ameriką, o antroji – diena, kai trylika valstijų paskelbė nepriklausomybę nuo Jungtinės Karalystės karūnos.
Laimei, šiais laikais praprusęs vaikis į mokyklą gali atsinešti begalę naudingų gandų ir nuogirdų. Jis, pavyzdžiui, jau gali būti girdėjęs apie etatinį apmokėjimą ir mokinio krepšelį. Ir žinoti, kad pirmas yra gerai, o antras – blogai. Nors šiek tiek labiau argumentuotų aiškinimų, kodėl yra taip, o ne kitaip, girdėjęs tikrai nebus. Kodėl? Todėl, kad ir patys pedagogai ar mokyklų vadovai dar nespėjo išsiaiškinti, kuo tas etatinis apmokėjimas padarys perversmą švietimo sistemoje.
Būsimasis mokinys jau gali būti girdėjęs, kad viena iš trijų svarbiausių idėjų Lietuvai – padaryti mokytojo profesiją prestižinę per artimiausius kelerius metus. Jį turėtų apimti didis dvasios pakilimas suvokiant, kad dalyvauji tokiame eksperimente. Gal net matysi, kokiais būdais jis tampa kūnu. Bet čia jau mažiau šansų, žinant, kad idėja Lietuvai buvo pristatyta skambiai, o į kokį stalčių ji nugulė ir kada bus ieškoma naujos idėjos – nežinia.
Taip pat būsimasis dešimtukininkas gal girdėjo apie didžiausią ir aktualiausią švietimo problemą – kiek uždirba A.Landsbergienės įmonėse dirbančios pedagogės ir kuo tai nusipelnė netgi premjero patarėjo S.Malinausko dėmesio.
Kilnus tikslas – apsaugoti balsavimus Seime nuo interesų konflikto – lyg ir buvo daugmaž paaiškintas. Tačiau vis tiek liko nuosėdų, kad ieškant partinių apsistumdymų vėl į antrąjį planą nustumta tikroji švietimo sistemos bėda. Tiek to, pirmokams politika dar anksti domėtis.
Apie tautinę mokyklą jau vargiai kas bus girdėjęs, nes tokią koncepciją sunkiai beprisimena ir ją anksčiau siūlę. O jeigu prisimintų, tai labai sudėtingai sutartų tarpusavyje, kokia ji turi būti. Bet kuriuo atveju jeigu tautinė – tai būtinai kitokia.
Kažkas gal jau bus papasakojęs ir apie baigiamojo lietuvių kalbos ir literatūros egzamino rašinio temas, kurios įvaro negimėlio siaubą žmonėms, dar nespėjusiems atsiversti jokios lietuviškos literatūros. Ir gerai, nes jeigu avansu žinosi, jog kažkada tau reikės per kelis puslapius tampyti lyrinio herojaus kančias, verčiau net neimsi poezijos į rankas ir rinksiesi laisvą esė.
Tiesa, per tą laiką, kol prieisi iki išsvajotos abitūros, gali ir pačių egzaminų nebelikti, nes taip atrodo laisvalaikiu vyriausiojo edukologo karjera užsiimančiam Seimo Kultūros komiteto pirmininkui.
Žodžiu, prisiklausyti iš anksto daug įmanoma, todėl lieka džiaugtis, kad pirmokams tokie dalykai mažai įdomūs. Nes mažai kas gali taip atgrasyti nuo lavinimosi, kaip mūsų, suaugusiųjų, nesugebėjimas ketvirtį amžiaus sutarti, ko reikia mokyti mokykloje.
Atrodytų, taip paprasta, žmonija lyg ir spėjo išsiaiškinti, jog svarbiausia – išmokyti mąstyti. Ieškoti tarpusavio ryšio tarp priežasties ir pasekmės. Mokytis, kur greičiausiai ir paprasčiausiai rasti reikalingą informaciją. Suprasti, kad vienokią reikia vertinti kritiškiau, kitokią – ne taip kritiškai.
Ir tai, kad šalyje dar labai daug mokytojų, kurie sugeba šiuos dalykus išaiškinti, tik įrodo sveiko proto atsparumą įvairiausioms programoms ir cirkuliarams, kuriais dažniausiai imituojamas realus darbas ir maskuojamas nesuvokimas, ką daryti, kad tėvai pagaliau nustotų tarkuoti švietimo sistemą, o vaikai nežengtų į ją iš anksto nusiteikę būsimam fiasko.
Tai, kad šis sveikas protas nesunaikinamas tokiomis kolektyvinėmis politikų ir biurokratų pastangomis, suteikia daugiausia vilčių, kad ir šiemet į suolą nutūpusi vaikų karta po dvylikos metų išeis žinodama daugiau nei dvi datas – 1410 metus ir vasario 16-ąją.
