Kad šis atsargus ir savo karjerą pragmatiškai planuojantis veikėjas turi prezidentinių ambicijų, rodė jau kelių pastarųjų mėnesių jo veikla, kuri labiau buvo panaši į savireklamos kampaniją.
Tačiau šiltame poste sėdintis G.Nausėda iki paskutinės jam tinkamos akimirkos norėjo sverti savo galimybes ir uostyti politinius vėjus, be to, siekė maksimaliai sutrumpinti buvimo kandidatu į prezidentus laiką.
Bet vienas kovotojų prieš skandinaviškus bankus Seimo Biudžeto ir finansų komiteto pirmininkas, valstiečių atstovas S.Jakeliūnas užvakar oficialiai kreipėsi į SEB vadovybę reikalaudamas paaiškinti, ar šis bankas nesikiša į politiką, kai vienas matomiausių jo darbuotojų vykdo „hibridinę“ prezidento rinkimų kampaniją.
Lygiai taip pat prie sienos banką anksčiau rėmė ir konservatorius Ž.Pavilionis, irgi neslepiantis ambicijų dalyvauti prezidento rinkimuose.
Bankas nutarė nebelaukti trečio arba ketvirto priminimo ir paskelbė, kad G.Nausėda pasitraukia iš SEB. Tai iš esmės reiškia, kad šis ekonomistas dalyvaus prezidento rinkimuose, nors pats vis dar branginasi – paskelbs savo sprendimą vėliau, bet labai greitai.
Taigi pirmasis pretendentų į D.Grybauskaitės įpėdinio karūną ešelonas ryškėja. Neseniai apie pasirengimą siekti prezidento posto kone atvirai pripažinus premjerui S.Skverneliui lieka laukti, ką savo noru arba kokių nors aplinkybių spaudžiami bus priversti pasakyti kiti kol kas šešėlyje tūnantys pretendentai.
Rinkėjams pagaliau bus aiškesnė pasiūla ir baigsis juos kvailinančios slėpynės. Tai gerai. Lietuvos politika bent šiuo aspektu juk turi artėti prie vakarietiškų standartų.
Vis dėlto tai, kad tas artėjimas vyksta tokiu būdu, politikams tebežaidžiant savo žaidimus, rodo, jog mūsų šalis vis dar pakankamai nenutolo nuo posovietinių Rytų erdvės.
Beje, šią savaitę tikru Sibiro speigu padvelkė Vidaus reikalų ministerijos parengtas ir Vyriausybės pateiktas įstatymo projektas, numatantis gerokai išplėsti Vadovybės apsaugos departamento (VAD) galias.
Pareigūnams būtų suteikta teisė ir pareiga kovoti su viskuo, kas galėtų „neigiamai paveikti valstybės vadovų autoritetą“.
Projektą kurpę išminčiai nė žodžiu neužsiminė, ką turi galvoje rašydami apie pavojus pirmųjų valstybės asmenų autoritetui, o vėlesni politikų ir pareigūnų mėginimai tai paaiškinti priminė nevykusią komediją. Kaip niekas nesugebėjo prisiimti ir autorystės – ministerija baksnojo į VAD, pastarasis – į ministeriją.
Anokia garbė būti autoriais, kai projektas iš karto buvo sumaltas į miltus tvirtinant, kad jis leis užgniaužti aukščiausių pareigūnų kritikus, be to, ir pati asmens sargybinių nuolat apsupta D.Grybauskaitė naują įstatymą pavadino „buka policine priemone“.
Kad ir kaip būtų, projekte minimos geopolitinės grėsmės leidžia spėti, kad jį raitė ar bent jau įkvėpė tų pačių antpečiuotų informacinio karo su Rusija apaštalų publika.
Kariuomenės ir saugumo propagandininkai greičiausiai sukurpė ir neseniai panašų triukšmą sukėlusį ir tyliai palaidotą įstatymo projektą dėl prekių, kurios neva menkina ir iškraipo didingą Lietuvos istoriją.
Žvelgiant į visa tai vyriausiosios ginkluotųjų pajėgų vadės, kuri kartu yra ir pagrindinė šio karo šauklė, piktinimasis savo globotinių kūrybos vaisiais, juos tyčia priskiriant politinei priešininkei Vyriausybei, – ne mažiau tragikomiškas.
Kita vertus, sunku paneigti, kad tokie iš tiesų policiniai įstatymai, išskrendantys iš šios Vyriausybės rūmų, atitinka bendrą draudimų politikos, vis stipriau atsiduodančios policinėmis tendencijomis, dvasią, kuri būdinga valstietiškajai valdžiai.
Šitokie projektai kaip pastarasis prisvilęs VAD blynas iš tešlos, kuri užmaišyta vištos koja, – ne vienintelis, apkartinęs vasaros pabaigą.
Nemaža tikimybė, kad rudenį bus raškomi ir daug kartesni valstiečių sėjos vaisiai.
Rugsėjo 1-ąją daugelis šalies mokyklų pedagogų pasitiko ne susikaupę naujų mokslo metų darbams, o nerimaudami dėl ateities.
Valdančiųjų pačioje Seimo pavasario sesijos pabaigoje žūtbūt prastumta nauja mokytojų etatinio apmokėjimo tvarka sumaištį mokyklose pasėjo iškart, o visą vasarą panika tik augo.
Šios pertvarkos esmė – kiekvienas mokytojas per savaitę turi surinkti 36 etatines valandas, kurias galima sudurstyti iš „kontaktinio darbo“ su mokiniais, rengimosi pamokoms ir „veiklos bendruomenėje“. Tų valandų ir krūvio paskirstymą, o kartu ir pedagogų atlyginimą, lems mokyklų vadovų sprendimai.
Šias nuostatas kaip beprasmiškas, atveriančias kelią manipuliacijoms, iš pat pradžių kritikavo autoritetingi mokyklų vadovai, taip pat pedagogų profsąjungos, kurių į savo pusę rimbu ir meduoliais nepavyko palenkti Švietimo ir mokslo ministerijai.
Kritikai teigė nesuprantantys, kam reikia tokių sudėtingų, papildomu darbu visus apkraunančių schemų siekiant keliasdešimčia eurų padidinti mokytojų algas, – juk ir taip esą aišku, kad tai padaryti bus galima tiktai mažinant pedagogų skaičių. Nuogąstaujama, kad šiuo jovalu rengiama dirva tokiems atleidimams.
Regis, ir pačiai ministerijai nėra iki galo aiški nei jos galvotrūkčiais įvedama sistema, nei galimi jos padariniai. Ką jau kalbėti apie mokyklas ne tik didžiuosiuose miestuose, bet ir provincijoje, kurios visą vasarą blaškėsi nežinodamos, kas jų laukia rudenį.
Itin ironiškai visa tai atrodo prisiminus, kad ką tik visa Lietuva ošė ir svaigo nuo svarbiausia šimtmečio idėja išrinktos deklaracijos, – per artimiausius kelerius metus mokytojo profesiją paversti prestižine.
Apžvalgininkas
