„Kai žmonės miršta ant rankų – prie to niekada nepriprasi“, – sakė jau dvidešimt metų Vilniaus greitosios pagalbos stotyje mediku dirbantis Gintaras Vaišnoras (44 m.) ir čia pat pridūrė, kad per du dešimtmečius darbinės praktikos teko priimti ir kelis netikėtai į šį pasaulį pasibeldusius kūdikius.
Labiausiai mediką piktina, kai atskubėjus į šiurpių nelaimių, avarijų vietas šalia besibūriuojantys smalsuoliai viską uoliai filmuoja išmaniais telefonais, bet nesiryžta padėti net prašomi. „Kartais, jei galėčiau, tai tuos mobiliuosius taip giliai sugrūsčiau, kad ieškotų visa chirurgų brigada“, – šyptelėjo pašnekovas.
– Kaip kilo mintis rinktis tokią profesiją?
– Esu humanitaras, o visos kitos profesijos, kurių buvo galima mokytis Utenoje buvo techninio profilio, tad vienintelė man likusi humanitarinė profesija buvo medicina. Baigiau Utenos medicinos mokyklą kurį laiką ieškojau darbo aplinkiniuose rajonuose ir vėliau atvažiavau į Vilnių. Tuo metu Vilniaus greitosios pagalbos stotyje dirbo keli mano bendramoksliai – tai priėmė ir mane.
– Ar pamenate, koks buvo jūsų profesinis krikštas – atvejis kur prireikė itin greitos reakcijos?
– Pamenu, vienas pirmųjų iškvietimų tai buvo nieko ypatingo – pagalbos prireikė lėtine liga sergančiai moteriai. Pamenu, kad pacientė atsisakė vykti į ligoninę, o mes ją išbarėme, kad nesirūpina savo sveikata.
Dar atliekant praktiką buvo atvejis, kai žmogus susilaužė koją ir mums teko skubėti kažkur į rajoną teikti jam pagalbą. Tuomet juk dar nebuvo modernių greitosios pagalbos automobilių, važinėjome senais žalios spalvos UAZ. Pacientą radome gulintį ant žemės ir drebantį iš šalčio, mat buvo ruduo. Jam buvo sulaužytas šlaunikaulis, tad teko skubiai leisti vaistus, guldyti žmogų ant neštuvų ir gabenti į ligoninę. Kaip dabar pamenu, felčerė sakė ką daryti, o aš, toks naujokėlis, laksčiau aplinkui ir dariau, ką reikia. Pradėjus dirbti greitosios pagalbos stotyje prasidėjo kasdienė rutina, tad į įvairius rimtus atvejus teko skubėti ne po vieną kartą ir sunku ką nors išskirti.
– Jūsų budėjimo pamaina greitosios pagalbos stotyje trunka visą parą. Kaip ji atrodo?
– Praėjusią po vidurnakčio į iškvietimą skubėjome tik vieną kartą, bet taip būna retai. Su kolegomis juokaujame, kad naktį Vilnius apsiramina ir nėra taip klaiku, kaip atrodo. Pamaina paprastai keičiasi apie pusę septintos ryto, turime pusvalandį greitosios pagalbos automobilio sutvarkymui, pasipildome medikamentų atsargas, o tada jau prasideda....
– Visuomenė greitosios pagalbos medikų darbą stebi itin atidžiai ir pamatę greitosios automobilį sustojusį kokioje nors įdomesnėje veitoje skuba fotografuoti. Neseniai viešumoje nuskambėjo atvejis, kai greitosios pagalbos medikė lydėdama vaiką į kitą ligoninę pakeliui sugalvojo nusipirkti braškių...
– Taip tikrai neturi būti. Neseniai kilo pasiktinimas Anykščių greitosios pagalbos darbuotojais, kad sustojo pavalgyti kebabų. Tie žmonės nėjo darbo metu į restoraną ir nevažiavo tarnybiniu automobiliu per visą miestą, tiesiog turėjo penkias minutes užkąsti. Mes turime racijos stoteles, automobilyje yra navigacija, tad dispečerinė seka kiekvieną mūsų minutę.
Kiekvieną kartą, kai sustojame užkąsti, apie tai būna informuota dispečerinė, tad jei matote, kad medikai kemša kebabą, tai galite nesivarginti, nefotografuoti, nefilmuoti ir neskųsti. Nebūna taip, kad žmonės miršta, o medikai tuo metu pietauja.
Ne kartą pačiam pradėjus darbą septintą ryto pietauti teko tik apie penktą. Dėl tokio režimo nebuvimo, priaugau nemažai svoriu. Tai sveikatai ne į naudą.
– Ar yra tokių sostinės rajonų, į kuriuos greitosios pagalbos medikai nenori vykti ar budėjimas per kurias nors šventes reiškia nesibaigiantį iškvietimų maratoną?
– Niekas nemėgsta dirbti Naujųjų metų naktį, nespėji skubėti į iškvietimus dėl girtų ar susižalojusių žmonių. Jei Naujųjų metų išvakarėse būna darbo diena, dar šiek tiek ramiau, bet naktį prasideda pragaras ir mums, ir policijos pareigūnams. Visi lakstome liežuvius iškišę.
Iškvietimų skaičius tokią naktį „sėkmės“ dalykas, juolabiau, kad vienoje vietoje teks sugaišti pusvalandį, o jei pacientą reiks transportuoti, tai prireiks ir valandos. Gali plėšytis kiek nori, bet viena brigada neišvažiuos daugiau nei dvylika kartų per dvylika valandų. Yra buvę rekordų, kai per parą teko skubėti ir į 30 iškvietimų. Tikriausiai įsivaizduojate, kaip atrodo žmogus po tokios darbo paros?
– Jūsų darbe esame sezoniškumo?
– Tam tikra prasme – taip, rudenį, pavasarį prasideda peršalimo ligos, tada iškvietimų daugiau. Vasara galėtų būti ramesnis laikas, bet „etatinės močiutės“ vis tiek kviečia... Kai būna geras oras, žmonės išvyksta ilsėtis, tai ir miestas ištuštėja.
– O šios „etatinės močiutės“ atvykus suteikti pagalbos gal spėja ir politikus iškoneveikti ar šilumos kainomis pasiskųsti?
– Žinoma, ir mus ministerijai paskųsti ir atleisti iš darbo. Sako: „ko rankų nenusiplovei, tuojau į ministeriją paskambinsiu“, „Nestatyk čia lagamino“ ir kt. Nors Vilniaus senjorės tikrai kartais piktnaudžiauja greitosios iškvietimais, šiaip jau būna be didelių pretenzijų. Tiesa, kartais jau išgirdę adresą žinome, kas mus sutiks.
– Ar būna atvejų, kad žmonės prašo dar kokių nors papildomų paslaugų: suleidote vaistų, bet nori, kad pasėdėtumėte ir paguostumėte?
– Tikrai būna – sėdime ir guodžiame. Tai tipiniai garbaus amžiaus močiučių atvejai: vyras jau dešimtmetį miręs, vaikai – Anglijoje, anūkai – iš vis neaišku kur ir žmogus jaučiasi vienišas. O čia kažkas atvažiuoja, rūpinasi, rodo dėmesį, ko gali daugiau reikėti? Būna taip, kad po kurio laiko jau dispečeriai pradeda ieškoti, tai pasiteisiname, kad laukia kiti kvietimai.
– Ar per dvidešimt darbo metų yra tekę bendrauti su žmonėmis, kurie ketino nusižudyti?
– Taip ir ne kartą. Dabar tokius žmones iš karo gabename į psichiatrinę ligoninę, kur jiems pagalbą teikia specialistai. Jei asmuo atsisako, galime kviesti ir policiją ir prašyti jų pagalbos lydėti. Neseniai buvo labai liūdnas atvejis, kai kalbėdamas su gydytoju ligonis tiesiog iššoko pro savo buto langą ir užsimusė. Būta ne vieno atvejo, kai pavyksta žmogų nuo neapgalvoto žingsnio atkalbėti, bet tai reikalaujančios labai daug susitelkimo ir įtampos pilnos akimirkos.
– Ar jūsų darbe būna atvejų, kai atvykę suteikti pagalbos greitosios medikai patys atsiduria pavojuje?
– Taip, pats darbo metu buvau užpultas, yra tekę panaudoti kovines dujas. Atvykus į iškvietimą bute buvo neblaivus agresyviai nusiteikęs asmuo, kuris kibo į atlapus. Teko išsitraukti dujų balionėlį ir kviesti policiją. Po šio incidento greitosios pagalbos stoties vadovai kiekvieną ekipažą aprūpino dujų balionėliais. Atvejų, kai užpuolami greitosios pagalbos medikai pasitaiko nuolat.
– Kokios situacijos jums pačiam suteikia daugiausiai streso?
– Tai tokio situacijos, kai pacientai su durtinėmis žaizdomis, ar tenka dirbti rimtų avarijų vietose, suktis privalome kaip galėdami greičiau. Kolega yra pasakojęs apie atvejį, kai atskubėjęs į avariją išvydo tokį vaizdą: nukentėjęs žmogus guli po automobiliu, o jo draugai netoliese mušasi su kita kompanija. Tam, kad galėtų medikas prieiti sužeistojo, teko pora kartų kartų užsimoti kumščiu. Tokiomis sąlygomis tenka dirbti, kai įvykio vietoje nebūna policijos pareigūnų.
Kai būna labai įtartini iškvietimai, informuojama policijos pareigūnus ir į įvykio vietą vykstame kartu. Bėda ta, kad policijos pajėgos dar labiau optimizuotos nei mūsų, tad ir į įvykio vietą dažnai vėluoja.
– Ar pasitaiko melagingų iškvietimų?
– Yra buvęs atvejis, kai pakvietė konstatuoti mirties. Užlipau į ketvirto aukšto laiptų aikštę – žmogus guli. Aš jį pajudinau, o lavonas atsikėlė ir išėjo. Paklausiau mus kvietusio žmogaus, kas čia buvo, o jis man atsakė: „Aš numirėlių bijau, bijojau jį judinti“.
Prieš kelis metus yra buvęs toks atvejis, kai gavome iškvietimą į Naująją Vilnią, kad moteriai skauda pilvą. Nuvažiuojame į vietą, moteris susisėmusi už pilvo šaukia... Ir pagimdo... Paklausiau, ar ji nežinojusi, kad laukiasi, tai pacientė man patvirtino, kad mėnesinių kurį laiką nebuvo. Gali būti, kad moteris stokojo kai kurių socialinių įgūdžių.
– Tai spėjote tą gimdymą priimti?
– Žinoma, spėjau, bet žodžiai, kurie man tuo metu pylėsi iš burnos, tai vaiko vardui buvo tikrai netinkami.
– Ar tai buvo pirmas jūsų priimtas gimdymas?
– Tikrai ne. Žinote, kuo moteris turi daugiau vaikų, tuo greičiau pagimdo. Būna taip, kad kai prasideda sąrėmiai, turinčios tokios patirties būsimos mamos dar niekur neskuba, o kai atvažiuojame, būna jau vėlu moterį kur nors vežti. Būna taip, kad tik spėji išsipakuoti gimdymo paketą... Du vaikus yra tekę priimti namuose, o kartą, kai atskubėjome, vaikas jau buvo gimęs.
Į diskusijas, kad reiktų legalizuoti gimdymą namuose, aš žiūriu labai neigiamai. Jei greitosios pagalbos medikams pridėtų ir šitą funkciją, tai reiktų ieškotis kito darbo.
– Kartais gyvybiškai svarbus tampa laikas – kaip greitai turi atvykti greitoji medicinos pagalba?
– Vilniaus mieste dirbti šiek tiek paprasčiau nei rajone ir į bet kurią miesto vietą mes galime atvykti per 15 minučių.
– Kokių savybių reikia norint sėkmingai dirbti tokį darbą?
Labai svarbi empatija bei šaltakraujiškumas ir greita reakcija. Kai žmogus žiūri tau į akis, negali ilgai mąstyti, ką dabar su juo daryti.
– Ar lietuviai geranoriški ir skuba padėti ar tik spokso nosis krapšto?
– Dar pamiršote pridurti, kad tuo metu viską filmuoja. Žinoma, visokių žmonių būna. Pats nevengiu paprašyti pagalbos, nes kiekviena papildoma rankų pora lemia didesnį operatyvumą. Įsivaizduokite, į iškvietimą atvažiuojame dviese, o pacientas sveria daugiau nei 80 kilogramų, tai trečia žmogaus pagalbos nori nenori reikia.
Žmonės neturėtų bijoti padėti patekusiam į bėdą. Nereikia bijoti prieiti prie gulinčio žmogaus ir įsitikinti, kokia yra jo būklė, ar jam reikalinga medicininė pagalba, ar jis tiesiog prigulė pailsėti (buvo ir tokių atvejų). Niekas nepasmerks ir nenubaus, jei jūs pirmi imsite teikti pagalbą nukentėjusiam.
Tiesa, dažnas atvejis, kai močiutės, sutikusios žmogų, kuriam reikalinga medicininė pagalba, visiems iš eilės siūlo „Nitrogliceriną“. Tai stiprus vaistas ir jo bet kam duoti negalima.
Visų gerbiamas ir mylimas Leonidas Donskis Vilniaus oro uoste numirė ne todėl, kad greitoji ilgai važiavo. Jei šalia būtų buvęs kažkas, kas bent porą minučių būtų atlikęs krūtinės paspaudimus (pagal paskutinius tyrimus, nereikia net pūsti į burną), gal filosofas būtų likęs gyvas...
Būtų puiku, kad teikti pirmąją pagalbą mokytų nuo mokyklos. Juk dešimties metų vaikas jau galėtų atpažinti pavojingus simptomus ir iškviesti pagalbą, o šešiolikmetis jau mokėtų pradinio gaivinimo veiksmus.
– Kaip per jūsų darbo greitosios pagalbos stotyje metus keitėsi darbo sąlygos?
– Sąlygos tikrai pagerėjo, dabar į iškvietimus važiuojame naujais automobiliais, turi puikią aparatūrą. Pasvajoju, kad nuo emocinio nuovargio kenčiantiems kolegoms būtų galimybė pabendrauti su psichologu, kad po konflikto ar sunkaus reanimacinio kvietimo žmogus galėtų su kuo nors pasikalbėti.
– Ar lietuviai dėkingi žmonės?
– Taip, 99 proc. žmonių po pagalbos suteikimo padėkoja ir matosi, kad jie jaučiasi dėkingi.
– Kas padeda išblaškyti darbe persekiojančią įtampą?
– Esu pamišęs dėl roko muzikos, mėgstu skaityti fantastinę literatūrą, šiek tiek piečiu ir rašau.
