Policijos interneto svetainė nurodo vienintelį informacijos telefono numerį, kuriuo priversti skambinti visi šalies gyventojai. Jie sujungiami tik po ilgoko įrašyto monologo, kurio metu nuobodžiai aiškinama, kokį numerį kokiu atveju reikia spausti.
Net ir prisiskambinus norimą telefono numerį sužinoti sudėtinga, nes neaišku, kokio pareigūno ieškoti, – daugelio apskričių policijos interneto svetainėse nėra nurodomos jų pavardės.
Slepiama net tai, kas vadovauja teritoriniams policijos komisariatams.
Žmonių skambučiai trukdė dirbti
Policijos departamento Komunikacijos skyriaus vedėjas Ramūnas Matonis aiškino, kad pertvarkyti policijos interneto svetainę ir panaikinti pareigūnų kontaktinius duomenis buvo nuspręsta dar metų pradžioje: „Buvo įkurtas informacinis skyrius su bendru telefonu ir jame dirbantys aštuoni konsultantai suteikia visą pageidaujamą informaciją.“
Kokiu teisiniu pagrindu tai buvo padaryta, jis negalėjo paaiškinti: „Aš nepamenu, ar komisariatams buvo išsiuntinėtas raštiškas nurodymas, ar jie buvo informuoti žodžiu. Tiesiog po policijos taryboje priimto protokolinio sprendimo visiems apskričių komisariatų vadovams buvo pasakyta, kad taip turi būti.“
Anot R.Matonio, taip pasielgti buvo nuspręsta dėl to, kad policijos pareigūnai anksčiau sulaukdavo labai daug skambučių, kurie jiems trukdė dirbti ir vykdyti tiesiogines funkcijas.
Tačiau prieštaraudamas sau Komunikacijos skyriaus vadovas vėliau teigė, kad paskambinus bendruoju informacijos telefonu sužinoti konkretaus pareigūno telefono numerį esą labai paprasta.
Didmiesčių policija neprieinama
R.Matonis aiškino, kad departamento reikalavimai yra vienodi visiems apskričių komisariatams: nurodomas bendras telefonas ir kontaktai žiniasklaidai.
Bet pasižvalgius po apskričių komisariatų interneto svetaines paaiškėjo, kad ne visi vienodai suprato departamento nurodymą.
Stropiausiai Policijos departamento nurodymą įgyvendino Vilniaus ir Kauno apskričių vyriausieji policijos komisariatai – jie visuomenei neteikia jokios kontaktinės informacijos: nei teritorinių komisariatų vadovų, nei rajonuose teritorijas prižiūrinčių pareigūnų pavardžių, nei jų telefonų.
Matyt, per neapsižiūrėjimą Vilniaus policijos komisariatas skelbia tik vienintelio Ukmergės rajono policijos komisariato viršininko pavardę su darbo telefono numeriu.
Nebūtų galima prisiskambinti ir Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininkui, o kas vadovauja teritoriniams policijos komisariatams – paslaptis.
Svetainėse nurodomos tik tam tikras teritorijas prižiūrinčių pareigūnų pavardės su nuotraukomis, tačiau su jais nebūtų galima net susitarti dėl susitikimo, nes slepiami darbo telefonai.
Svetainėse informacija skiriasi
Užtat Šiaulių apskrities policijos svetainėje galima sužinoti, kas vadovauja teritoriniams komisariatams, kurie pareigūnai atsakingi už savo teritorijas, nurodomi ne tik jų darbo, bet ir mobilieji telefonai.
Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininkų pavardės neslepiamos, tačiau jiems prisiskambinti – nevalia.
Rajonų komisariatai teikia informaciją apie gyventojus aptarnaujančius pareigūnus, tačiau sudėtinga būtų ką nors surasti Mažeikių rajono policijos komisariate – nė vieno pareigūno pavardės ir jo telefono.
Atviriausias visuomenei vienintelis Tauragės apskrities Šilutės rajono komisariatas – nurodomi visi Veiklos skyriaus pareigūnai su darbo ir mobiliųjų telefonų numeriais.
Net nejauku pasidarė išvydus tokį netikėtą atvirumą – ar saugiai jaučiasi Šilutės pareigūnai, ar žmonės nenukamavo jų savo bėdomis?
Slaptumas buvo netikėtas
Keisčiausia, kad toks policijos svetainių pertvarkymas tapo netikėtas net patiems kai kurių apskričių komisariatų vadovams.
Klaipėdos vyriausiojo policijos komisariato viršininkas Alfonsas Motuzas negalėjo atsistebėti pamatęs, kad svetainėje nebeliko anksčiau buvusio jo mobiliojo telefono numerio: „Dar liepą, prieš man išeinant atostogų, jis buvo.“
A.Motuzas nesuprato ir kodėl dingo jiems priskirtas teritorijas prižiūrinčių pareigūnų telefonai: „Tiesioginiai kontaktai su gyventojais padeda mūsų darbui, tai yra papildoma galimybė mums gauti reikalingos informacijos.
Manau, kad turėtume ištaisyti šią klaidą, gyventojams būtini pareigūnų telefono numeriai turi atsirasti. Juo labiau kad ir tarnybiniai mobilieji telefonai pareigūnams buvo nupirkti tam, kad žmonės jiems galėtų paskambinti.“
Kad neįmanoma paskambinti į Palangos policijos komisariatą, jo viršininkas Algirdas Budginas sakė nepajutęs.
Jis tvirtino sulaukiantis žmonių skambučių ir darbo, ir mobiliuoju telefonu.
„Matyt, mano numerį gauna iš kažkur, per kažką“, – juokėsi pareigūnas.
Jis neigė, kad tokie skambučiai jam trukdo: „Juk dirbu žmonėms, o kaip galėčiau dirbti su jais nesikalbėdamas tiesiogiai?“
Buvęs ilgametis šalies policijos generalinis komisaras, dabartinis Alytaus meras Vytautas Grigaravičius nustebo išgirdęs apie tokią Policijos departamento pertvarką: „Policija deklaruoja, kad ji yra atvira visuomenei ir tiesioginis bendravimas su žmonėmis yra vienas policijos darbo principų.
Man labai keista girdėti, kad tapo sudėtinga prisiskambinti pareigūnams.
Aš tiesiog neturiu paaiškinimo.“
Toks policijos sprendimas nėra teisėtas
Raimondas Šukys
Seimo kontrolierius ir buvęs vidaus reikalų ministras
„Nežinau teisinio pagrindo, kuriuo remiantis tai padaryta. Vertindamas pagal valstybės tarnybos ir policijos veiklą reglamentuojančių teisės aktų tikslus, manyčiau, kad toks sprendimas niekuo nepagrįstas.
Argumentas, kad žmonių skambučiai trukdo tiesioginiam pareigūnų darbui, nėra teisinis, nes policijos pareigūnų pavardės ir jų tarnybinių telefonų numeriai nėra valstybės paslaptis. Žmonės turi teisę į valstybės pareigūnus kreiptis, jiems skambinti tiesiogiai, nors kalbant su jais pareigūnams gali prireikia didesnės kantrybės ir kompetencijos. Tačiau slėpti pareigūnų kontaktinius duomenis nėra nei teisinio, nei konstitucinio pagrindo. Juo labiau kad policija yra valdžios įstaiga, o Lietuvos Konstitucijos 5-asis straipsnis reglamentuoja, kad valdžios įstaigos tarnauja žmonėms.
Pagal šią Konstitucijos nuostatą ir kitus įstatymus, žmonės turi teisę iš valstybės įstaigų gauti visą būtiną informaciją. Viena tokių visuomenės ir valdžios institucijų komunikavimo rūšių – bendravimas elektroninėmis ryšio priemonėmis.
Aš matau pagrindą atlikti tyrimą ir išsiaiškinti tokių veiksmų pagrįstumą, ar tai nepažeidžia visuomenės ir žmogaus teisių gauti informaciją apie valstybės įstaigas, kreiptis jiems patogiu ir labiausiai priimtinu bei efektyviu būdu.“
