Rodyti badaujančius vaikus Afrikoje – neetiška, tai pridaro daugiau žalos, nei duoda naudos deklaruojama parama. Šitaip į paramos fondo „UNICEF Lietuva“ misiją Etiopijoje reagavo šios šalies Užsienio reikalų ministerija ir žmonės, gimę Afrikoje ar dirbantys ten humanitarinėse misijose.
„Tai, kuo užsiima „UNICEF Lietuva“ pasitelkusi garsius žmones, yra žinoma skurdo pornografijos vardu“, – įvertino tarptautinės misijos „Gydytojai be sienų“ dalyvis logistas Andrius Slavuckis.
„Esu Lietuvos patriotė ir esu Etiopijos patriotė. Gimtinėje praleidau du trečdalius savo gyvenimo.
Taigi ją pažįstu gerai ir man skaudu girdėti blogai kalbant apie mano šalį“, – kalbėjo Lietuvoje gyvenanti etiopė Eskedar Maštavičienė.
„Populiaru važiuoti į Afriką ir apsimesti, kad tu išgelbėjai kažkam gyvybę“, – pridūrė šio žemyno problemomis besidominti ir pati ne vienoje tarptautinėje misijoje dalyvavusi Eugenija Kovaliova.
Įtarimų kyla ir dėl to, kaip surinktus paramos pinigus panaudoja „UNICEF Lietuva“ .
Įspūdžiai papiktino etiopę
Afriką ne iš knygų pažįstančius žmones papiktino Lietuvoje veikiančio labdaros fondo rengiamos mūsų šalies įžymybių kelionės į šį žemyną ir pasakojimai apie skurdą, prastą sveikatos priežiūrą, iliustruojant tai vietos vaikų nuotraukomis.
Diskusijų banga, kad taip pasinaudota Etiopijos žmonėmis ir peržengtos moralės ribos, nusirito per socialinius tinklus.
Šiemet į Etiopiją su UNICEF nacionalinio komiteto Lietuvoje misija vyko kunigas Ričardas Doveika, dainininkė Justė Arlauskaitė-Jazzu ir socialinių tinklų žvaigždė Karolina Meschino. Ten jie praleido devynias dienas.
Šių garsių žmonių įspūdžiai iš Afrikos įskaudino Lietuvoje gyvenančią etiopę E.Maštavičienę.
Nors moteris neneigia, jog bėdų Etiopija turi, ji įsitikinusi, kad Lietuvos atstovai mažai žino apie šią valstybę, todėl į viena suplaka visas Afrikos šalis: skurdas, badas, benamiai vaikai, karas, nesaugu.
„Nebereikia kartoti dainininko Bobo Geldofo žingsnių. Šis dainininkas rengė šou ir surinko daug pinigų Etiopijai. Tai, ką jis darė, buvo veiksminga 1985-aisiais, kai Etiopijoje iš tiesų buvo badas, nuo kurio mirė milijonai žmonių. Tuomet tai labai padėjo šaliai.
Nors praėjo daugiau nei 30 metų, toks labdaros būdas vis dar taikomas, todėl daugelis žmonių mano, kad Etiopija tebekenčia nuo bado ir skurdo.
Bet nuo tų laikų ji labai pasikeitė. Tai viena labiausiai augančių ekonomikų pasaulyje. Jeigu Kinija, JAV investuoja Etiopijoje, kodėl lietuviai to negali daryti? Lietuva galėtų matyti šią šalį kaip augančią, o ne skurstančią.
Sakydamas, jog kažkur girdėjai, kad ten nesaugu, užtrenki duris turizmui“, – „UNICEF Lietuva“ paramos misijos dalyvių skelbiamais įspūdžiais piktinosi E.Maštavičienė.
Misijos menkina įvaizdį
Abejonės dėl „UNICEF Lietuva“ misijos nuvilnijo ne tik per socialinius tinklus mūsų šalyje.
Etiopijos UNICEF atstovai iš savo šalies Užsienio reikalų ministerijos pareikalavo, jog būtų siekiama, kad „UNICEF Lietuva“ nutrauktų bet kokios medžiagos, surinktos Etiopijoje, publikavimą.
„Mes priimsime paramą tik tada, jeigu ji nežemins mūsų tautos orumo ir nemenkins mūsų šalies įvaizdžio.
Aš įsivaizduočiau Lietuvos misiją taip: jeigu norite paremti mus, skleiskite žinią apie turizmą Etiopijoje, apie investavimą mūsų šalyje. Tai padėtų realiai.
Tačiau būdas, kuriuo jie mėgina rinkti pinigus naudodami plakatus, neparodo, kokia išties yra Etiopija, ir daro jai ilgalaikę žalą“, – tokią nuomonę apie „UNICEF Lietuva“ misiją „Lietuvos rytui“ pareiškė Etiopijos ambasados Briuselyje patarėjas politikos ir diplomatijos klausimais Yohannesas Abraha.
Pripažinęs, kad dar daug žmonių gyvena skurde, diplomatas pabrėžė, kad Etiopijos ekonomika pastarąjį dešimtmetį kasmet auga vidutiniškai 8–9 procentais.
Abejoja dėl aukojamų pinigų
Tyrimų ir konsultacijų centro „AfriKo“ viena įkūrėjų, vystomojo bendradarbiavimo projektų vadovė E.Kovaliova mano, kad „UNICEF Lietuva“ netinkamai pasirinko komunikacijos būdą apie misiją į Afriką ir jos dalyvius.
„Privalu pasirūpinti, kad vadinamoji misija, o ypač informacijos sklaida, vyktų etiškai, su derama pagarba vietos žmonėms bei vietos darbuotojams.
Antra, nepritariu neatsakingam žvaigždžių įtraukimui į panašias akcijas.
Tai, kad kitos pasaulio organizacijos taip daro, nėra įtikinamas argumentas.
Paaiškinimas, jog šitaip elgiasi Angelina Jolie ar Robbie Williamsas, irgi nėra įrodymas, kad tokia strategija tinkama.
Viskas, ką įrodo toks paaiškinimas, tai tik tiek, kad populiaru važiuoti į Afriką ir apsimesti, kad tu kam nors išgelbėjai gyvybę.
Jeigu kas ir gelbėja gyvybes, tai medikai, organizacijų darbuotojai, logistikos vadybininkai, vairuotojai, savanoriai, kurie ilgą laiką dirba savo darbą profesionaliai ir nuolat nedarydami asmenukių. Žodžiu, tiesiog reikia elgtis kukliau“, – „Lietuvos rytui“ kalbėjo E.Kovaliova.
Konsultantė patikslino, kad kuklumas nereiškia tylėjimo – žvaigždė privalo suprasti savo rankose turinti didžiulę galią ir ją naudoti atsakingai, sąmoningai.
„Neremiu ir neremsiu UNICEF. Kaip supratau iš „UNICEF Lietuva“ parašyto atsakymo į kritiką, žvaigždžių keliones finansavo pats UNICEF, todėl tikrai nebūčiau įsitikinusi, kad mano paaukoti trys eurai buvo išleisti vaistams.
Mano apsisprendimas neremti UNICEF arba kitų didelių organizacijų yra nulemtas ir darbo Mozambike patirties“, – sakė E.Kovaliova.
Paaiškinti nepanoro
„Savo nuomonę pasakiau dienoraščiuose iš Etiopijos. Daugiau neturiu ką pasakyti, nesu UNICEF bendruomenės narys, tik vykau su jos misija“, – tepasakė „Lietuvos ryto“ pakalbintas kunigas R.Doveika. Dvasininkas patarė kreiptis į „UNICEF Lietuva“ vadovę.
Bet prakalbinti „UNICEF Lietuva“ direktorę Jovitą Majauskaitę-Staniulėnę buvo ne taip paprasta.
„Lietuvos rytas“ nuo praėjusios savaitės vis mėgino su ja susisiekti dviem fondo svetainėje nurodomais telefono numeriais, taip pat jos mobiliuoju telefonu. Bet direktorė nekėlė ragelio, neskubėjo atsakyti ir elektroninį laišką.
Praėjusio antradienio rytą nuvykome į „UNICEF Lietuva“ biurą Vilniaus senamiestyje, Aušros Vartų gatvėje. Paskambinus prie durų niekas jų neatvėrė.
Prie iškabos kabo lapelis, kad atėjus reikėtų skambinti telefonu – vienu iš tų numerių, kuriuo skambinant kelias dienas tik kartą atsiliepė mergina ir pasakė, kad J.Majauskaitė-Staniulėnė biure būsianti vakarop.
Vis dėlto patekę į laiptinę direktorę radome biure. Ji sakė neturinti laiko bendrauti, o į klausimus apie kilusias diskusijas dėl misijos ir „UNICEF Lietuva“ finansus pažadėjo atsakyti raštu maždaug per savaitę.
Paprašius tai padaryti greičiau J.Majauskaitė-Staniulėnė sakė pasistengsianti. Bet atsakymų taip ir nesulaukėme.
Paaiškinti apie Lietuvos padalinio veiklą paprašėme ir UNICEF atstovų Briuselyje, Ženevoje bei Niujorke. Tačiau iš jų irgi išgirdome tik pažadą atsakyti.
Paramai – kas penktas euras
Kaip žiniasklaidai yra sakiusi J.Majauskaitė-Staniulėnė, pagal tarptautinį UNICEF standartą, 75 proc. suaukotų pinigų atitenka paramai, o 25 proc. – UNICEF padaliniui išlaikyti.
Kaip rodo Lietuvos registrų centrui pateikta ataskaita, „UNICEF Lietuva“ pajamos pernai siekė beveik 200 tūkst. eurų.
Tiesa, iš jų tik 38,9 tūkst. eurų buvo pervesta kaip įnašas (įsipareigojimas) į UNICEF fondą.
Praėjusiais metais 78 tūkst. eurų buvo skirta lėšų kaupimo projektams, tarp jų – ir kelionėms į Afriką.
Bendrosios ir administracinės išlaidos siekė 40,4 tūkst. eurų, iš jų patalpoms Vilniaus senamiestyje – 11,6 tūkst. eurų, transportui – 5,4 tūkst. eurų. Darbuotojams išlaikyti „UNICEF Lietuva“ 2017-aisiais išleido 35,2 tūkst. eurų.
Kaip rodo vieši duomenys, o ir pati direktorė J.Majauskaitė-Staniulėnė yra patvirtinusi, organizacijoje ji dirba viena.
2016-aisiais „UNICEF Lietuva“ pajamos siekė 157 tūkst. eurų.
Ataskaitos duomenimis, tada į UNICEF fondą nebuvo pervesta nė euro.
Auditoriaus, vertinusio finansinę „UNICEF Lietuva“ 2017 metų ataskaitą, išvadoje užsimenama apie svarbius vidaus kontrolės trūkumus, kurie buvo nustatyti audito metu.
Suskubo tik publikavus straipsnį
UNICEF atsakymą atsiuntė tik straipsnį publikavus dienraštyje „Lietuvos rytas“ ir praėjus kelioms valandoms po to, kai jis buvo publikuotas portale „Lrytas.lt“. Tai yra, prabėgus daugiau nei savaitei po to, kai gavo klausimus. Deja, bet laiške neatsakyta į žurnalisto siųstus klausimus apie finansinę ataskaitą.
„Lietuvos nacionalinis UNICEF komitetas padeda sutaupyti ir apsaugoti pažeidžiamiausius pasaulyje vaikus. Per pastaruosius dešimt metų Lietuvos nacionalinis komitetas nukreipė į UNICEF daugiau kaip 500 tūkst. JAV dolerių, sumokėtų per šalies kampanijas“, – rašoma UNICEF atsakyme.
Taip pat rašoma: „Lietuvos žmonės ir vyriausybė visada buvo dosnūs UNICEF ir mūsų darbo vaikams visame pasaulyje rėmėjai. Jų parama padėjo išsaugoti vaikų gyvybes ir užtikrino, kad tūkstančiai žmonių gautų realių galimybių gyvenime.
Tuo metu, kai vaikų poreikiai yra kaip niekada dideli, mes tikimės tęsti savo darbą su Lietuvos žmonėmis, kaip ir su kitais donorais, padėti vakcinuoti vaikus, siųsti juos į mokyklą, suteikti jiems galimybę gerti saugų vandenį, gydyti juos, apsaugoti nuo smurto, išnaudojimo ir piktnaudžiavimo.“
Galima padaryti daugiau žalos, nei duoti naudos
Kaip tokią „UNICEF Lietuva“ veiklą vertina ilgametis tarptautinės misijos „Gydytojai be sienų“ dalyvis logistas A.Slavuckis (nuotr.). Tai jis išdėstė laiške „Lietuvos rytui“.
„Humanitarinės pagalbos tema man labai artima ir aktuali. Todėl ne juokais susinervinau stebėdamas pastarąjį „UNICEF Lietuva“ liapsusą Etiopijoje. Galėtų pasirodyti labai keista, kodėl mylėdamas Afriką piktinuosi akcija, skirta surinkti lėšų padėti jos vaikams. Paaiškinti šią dviprasmybę nėra lengva. Pirmiausia nesu prieš lėšų rinkimą. Atvirkščiai, manau, kad tai vienas esminių humanitarinės pagalbos veiksnių, leidžiantis įvairioms organizacijoms vykdyti pagalbos misiją, kad ir kokia ji būtų. „UNICEF Lietuva“ turi visišką teisę tai daryti ir jų projektai Lietuvoje iš tikrųjų yra puikūs.
Tačiau atrodo, kad ši organizacija visiškai nesupranta, kaip reikia plėtoti projektus ar komunikuoti apie problemas Afrikos valstybėse, tokiose kaip Malavis ar Etiopija.
„UNICEF Lietuva“ savo neapgalvota komunikacijos strategija ir keistu vadinamųjų ambasadorių pasirinkimu gali padaryti daugiau žalos, nei duoti naudos vietiniams gyventojams.
UNICEF didžiuojasi tuo, kad jų ambasadoriai yra pasaulio garsenybės, pritraukiančios milijonus akių. Jau daugiau nei 50 metų ambasadoriai užtikrina nuolatines aukų įplaukas į UNICEF iždą. Tai laiko patikrintas ir tikrai veikiantis lėšų rinkimo metodas.
Tačiau laikai keičiasi, etikos ir moralės normos taip pat.
Tai, kas galbūt buvo normalu ankstesniais laikais, nebūtinai lengva ranka pritaikoma Jazzu ir Meschino Lietuvoje. Akivaizdu, kad UNICEF kliaunasi įsivaizduojama Meschino įtaka instagramo jaunimui, Jazzu turėjo apeliuoti į vidutinio amžiaus TV žiūrovus, o kunigo Doveikos buvimas šalia niekada netrukdys ir suteiks misijai solidumo.
Šiais greitojo maisto, instagramo, feisbuko ir „selebričių“ laikais jie parduoda galimybę lengvai, vos už du eurus, išgelbėti vaiko gyvybę. Tai juk taip užkabina.
Realybė, deja, nėra tokia paprasta. Ne kartą dirbau pabėgėlių stovyklose, epidemijos, karo zonose ir mane nuolat persekioja mintis, kad iš tikrųjų išgelbėti žmogaus gyvybę krizinėse zonose yra be galo sunku.
Tik apsidžiaugi, kad pacientas pasveikęs nuo choleros išeina namo viename iš Haičio sostinės lūšnynų, kitą dieną jį atveža su šautine žaizda galvoje – ginkluotų gaujų darbas.
Stebuklingu būdu pasveikusi Ebolos viruso nešiotoja kitą savaitę miršta nuo Lasos viruso Siera Leonėje. Vos atmaitini nuo maisto stygiaus beprotiškai sulysusį vaiką to paties UNICEF platinamu žemės riešutų kremu, o po poros mėnesių jis jau miršta ant tavo rankų nuo maliarijos.
Du eurai krizinėse zonose gali šiek tiek pratęsti vaiko gyvenimą, tačiau jį iš tikrųjų išgelbėti gali tik sisteminis problemų sprendimas.
Tai, kuo užsiima „UNICEF Lietuva“, pasitelkdamas garsius žmones, yra plačiau žinoma skurdo pornografijos vardu. Gailestis, kaltė ir gėda yra labai lengvai sukeliamos emocijos, verčiančios daugelį tuoj pat griebtis telefono ir aukoti.
Žmogiškos kančios vaizdavimas panaikina atstumo veiksnį, dėl kurio dažnas lietuvis dažnai net nepagalvotų apie tolimose šalyse egzistuojančias problemas. Mums žinomų žmonių buvimas ten yra tarsi kontrastas, turintis dar labiau paryškinti vietinių žmonių skurdą ir kančią.
Vis dėlto šiandien mes jau suprantame, kad toks žmonių vaizdavimas prasilenkia su bet kokiomis etikos ir moralės normomis.
Misija vyksta Etiopijoje, mums rodomi žmonės, kuriems esą reikia pagalbos, tačiau kiekvieno kadro centre visuomet matome bent vieną iš mūsų garsių žmonių trijulės. Ši istorija vienaip ar kitaip yra apie juos. Mes stebime situaciją jų akimis, akimis žmonių, kurie gyvena pasiturintį gyvenimą.
Filmuotoje medžiagoje iš UNICEF misijos Etiopijoje, kaip, beje, ir daugelyje kitų misijų, matome vaikus, vaizduojamus tarsi jie būtų aukos, o mūsų garsieji žmonės – herojai, vien savo buvimu padedantys jiems išlikti.
Nesupraskite manęs klaidingai. Norėti padėti yra gerai.
Tačiau tikslas ne visada pateisina priemones. Jei esate garsus žmogus ir norite padėti, pirmiausia gerai pagalvokite, ar tikrai jums verta važiuoti į tolimus kraštus, kad tai padarytumėte.
Pagalvokite, ką jūs galite duoti, ar tikrai galite padėti, ar važiuojate tik pažiūrėti.
Jeigu apsisprendėte važiuoti, pasvarstykite, ar nevertėtų pačiam nusipirkti lėktuvo bilieto – tai būtų tikrai šaunu.
Mat priešingu atveju už jus iš dalies moka nedaug uždirbanti mokytoja iš Marijampolės ir pensininkų porelė iš Visagino“, – rašė A.Slavuckis.
