Šaukštu deguto vienybės statinėje nebent būtų galima laikyti tai, kad prezidentė D.Grybauskaitė, nors ir buvo kviesta, neatvyko į konferenciją, tačiau įtakingiausius jos dalyvius vis dėlto pakvietė į Prezidentūrą.
V.Adamkus įvardijo didžiausias šiuolaikinio pasaulio grėsmes – terorizmą, grasinantį valstybėms jau iš vidaus, 2008 metų ekonominės krizės pakirstą žmonių pasitikėjimą ateitimi, tautinės savimonės nykimą ir siekius pakeisti tarptautines taisykles – čia jis bakstelėjo į Rusiją, Krymo ir dalies Gruzijos teritorijos aneksiją, įvykius Sirijoje.
Buvusio Lietuvos vadovo kalba buvo diplomatiška ir pabrėžianti vertybių svarbą politikoje.
Gerokai tiesmukiau Maskvai įgėlė užsienio reikalų ministras L.Linkevičius.
Pareiškęs, kad mūsų kaimynai džiaugiasi nebaudžiamumu ir toliau vadovaujasi tomis pačiomis taisyklėmis kaip prieš 50 metų, jis paironizavo, jog Molotovas dar gyvas ir laukia savo Ribbentropo.
Toks V.Putino valdymo prilyginimas J.Stalino totalitariniam režimui kiek prasilenkia su gerokai atsargesne ES retorika Maskvos atžvilgiu.
Panašiai kaip L.Linkevičius kalba ir emigravę Rusijos opozicijos atstovai, kai kurie politikos ekspertai, tiesa, jie neatstovauja savo valstybėms ir nevadovauja diplomatinėms tarnyboms.
Mūsų užsienio reikalų ministro žodžiai šioje konferencijoje tarsi aidas atliepė V.Landsbergio mintis. Konservatorių patriarchas rėždamas Rusijai nuėjo, ko gero, dar toliau.
Sakydamas, kad po Europą plintantis šunų valsas neturėtų nustelbti dujomis nuodijamų Sirijos vaikų kančių, bet gali ir nustelbti, jis akivaizdžiai turėjo galvoje Austrijos užsienio reikalų ministrės K.Kneissl šokį su jos į savo vestuves pakviestu V.Putinu.
Šis įvykis įaudrino pasaulį, Austrijos ministrė sulaukė aštrios kritikos ir namie, ir kitose Europos šalyse, bet, regis, niekas nepralenkė V.Landsbergio.
Kita vertus, kategoriški, netgi elementaraus diplomatiškumo rūbu nepridengti V.Landsbergio pareiškimai – savotiškas jo politinės minties firminis ženklas ir pernelyg jau neturėtų stebinti.
Bet sunku būtų prisiminti atvejį, kada profesorius, kaltindamas kitus, įžvelgė ir kokią nors savo ar konservatorių partijos atsakomybę.
Antai V.Adamkaus konferencijoje V.Landsbergis kalbėjo apie Astravo atominės elektrinės pavojų Lietuvai.
Grėsmė iš tiesų akivaizdi, nors galima abejoti dešiniųjų patriarcho požiūriu, kad šio monstro statyba – Maskvos kerštas mūsų šaliai už nepriklausomybę, kitaip sakant, rusai baltarusius pavertė savotiškais įkaitais, kad turėtų galimybę išnaikinti lietuvius.
Žinoma, tikrasis interesų mazgas daug sudėtingesnis. Vis dėlto sakant vieną tiesą nereikėtų pamiršti ir kitos. Ar ne tuometis konservatorių premjeras A.Kubilius, kai Astravo elektrinę dar buvo tik planuojama statyti, šaipėsi iš tokių planų ir aiškino, kad tai viso labo propaganda, o baltarusiai nieko nepastatys ir rusų padedami?
Tada dar buvo įmanoma padedant Briuseliui sustabdyti Astravo projektą, o dabar, kai elektrinė beveik pastatyta, traukinys jau nuvažiavęs, taigi įmanoma tik reikalauti kuo didesnės tarptautinės saugumo kontrolės.
Beje, kaip rūpintis savo saugumu, Lietuva galėtų pasimokyti iš Izraelio, kurio premjeras B.Netanyahu pirmą kartą per visą dvišalių santykių istoriją atvyko į mūsų šalį. Prisimenant Holokausto paliktas istorines žaizdas, jau pats vizito faktas – svarbus mūsų šalies diplomatinis laimėjimas.
Izraelio lyderis Vilniuje kalbėjosi su visų trijų Baltijos valstybių premjerais, taigi mūsų sostinė tapo regioninio bendradarbiavimo centru. Nors Baltijos šalys mažos, jos yra ES narės, todėl Izraeliui svarbu jas patraukti į savo pusę, kai dialogas su Briuseliu klostosi itin sunkiai.
Vos spėjus B.Netanyahu lėktuvui nusileisti Vilniuje, ES pareigūnai paskelbė pareiškimą, kuriuo smerkia žydų gyvenviečių plėtrą Vakarų Krante.
Taip pat radikaliai skiriasi ES ir JAV bei Izraelio požiūris į sankcijas Iranui.
Susiklosčius tokioms aplinkybėms Lietuvos diplomatijai tenka laviruoti tarp Vašingtono ir Briuselio. Tai ne visada pavyksta.
Štai JAV perkėlus savo ambasadą į Jeruzalę Lietuva Jungtinėse Tautose balsavo už šį žingsnį smerkiančią ES remiamą rezoliuciją, nors kai kurios kitos Vidurio Europos šalys susilaikė.
Dabar po susitikimo su B.Netanyahu prezidentė D.Grybauskaitė paragino Izraelį stabdyti žydų nausėdijų plėtrą ir neproporcingai nenaudoti jėgos prieš palestiniečius. Taip tiksliai kartojama ES pozicija gal mūsų šalies vadovei jau galvojant apie būsimą darbą Briuselyje.
Vis dėlto Lietuvai svarbu kuo geresni santykiai su JAV, o jiems turi įtakos ir mūsų šalies laikysena Izraelio atžvilgiu. Vadinasi, reikia ieškoti aukso vidurio.
Geopolitinių problemų akivaizdoje tik šypseną kelia Lietuvos vidaus politinės aistros.
Šią savaitę tęsėsi A.Širinskienės dvikovos su G.Landsbergiu. Dabar valstietė apskundė konservatorių lyderį Seimo Etikos ir procedūrų komisijai, kad jis nenusišalino svarstant su jo šeimos verslu susijusius įstatymus.
Nieko naujo – G.Landsbergis nesiliauja kalti prie kryžiaus valstiečių vadovo R.Karbauskio, o jo dešinioji ranka A.Širinskienė keršija.
Tik šįkart atrodo, kad ji tiesiog nurašė oponentų tekstą, kai, priminusi A.Landsbergienės milijoninį pelną, konservatorių frakciją pavadino G.Landsbergio šeimos verslo įkaite.
Žodžiu, kol pasaulis galynėjasi su neregėtais iššūkiais, mes stumdomės savo smėlio dėžėje.
